1918 metais Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, O. Milašius jai tapo itin svarbus. Pripažintas Prancūzijoje poetas turėjo svarbių pažinčių įvairiuose aukštuomenės sluoksniuose, kuriuose galima buvo skleisti žinią apie Lietuvos nepriklausomybės norus ir idėjas.
1919 metais lietuvių delegacijai atvykus į Versalio taikos konferenciją, jie buvo pasitikti kaip pasitikėjimo nekeliantys naujos valstybės atstovai, todėl delegacijos pirmininkas Voldemaras negavo leidimo susitikti su aukšto rango politikais. O. Milašius turėjo pažinčių Prancūzijos užsienio reikalų ministerijoje, spaudos ir literatūros pasaulyje, todėl sutiko būti Lietuvos diplomatiniu sekretoriumi ir jo pagalba Lietuvos problemos buvo išgirstos aukštesniame lygyje.
Tais pačiais metais jis paskiriamas Lietuvos valstybės atstovu Paryžiuje, kartu jis Lietuvai atstovauja ir Tautų Sąjungoje, dalyvauja lietuvių ir lenkų derybose Briuselyje dėl Hymanso projekto. 1919 metais O. Milašius aplanko Lietuvą, o grįžęs į Paryžių rengia dideles konferencijas ir paskaitas, kuriose pristato Lietuvos istoriją, kalba apie krašto grožį ir lietuviu tautos heroizmą.
Pasibaigus taikos konferencijai Paryžiuje, įsteigia žurnalą „Baltija“, kuriame ginama jau visų Baltijos tautų laisvė. Šiuo, politiškai ypatingai intensyviu laikotarpiu, savo kūrybą atidėjęs į šalį, O. Milašius pasiekia svarbių Lietuvai pergalių. Lietuvos balsas yra išgirstas ir ji pripažįstama Vakarų Europoje. Lietuvai atsistojus ant kojų, nuo 1925 metų, jis tampa garbės ministru, lietuvių pasiuntinybės patarėju.
Sumažėjus politiniam darbui, O. Milašius aktyviai grįžta prie kūrybos ir leidybos. 1924 metais pasirodo naujas jo filosofinių poemų rinkinys „Ars Magna“, kuriame yra tokie svarbūs kūriniai kaip „Memoria“, „Skaičiai“, „Turba Magna“, „Lumen“. 1925 metais išleidžiama „Paslapčių poema“, kuri 1928 metais buvo perleista į atskirą knygą su plačiais komentarais, penkiolika kartų ilgesniais už pačią poemą. Šiame kūrinyje sutelkta beveik visa O. Milašiaus filosofinė ir religinė pasaulėžiūra, kuri vainikuoja visą poetinę kūrybą. Vėliau O. Milašius yra sakęs, kad šį kūrinį rašė ne savo laikmečio žmonėms, todėl nesitikėjo, kad bus suprastas ir įvertintas.
O. Milašius, savo kūryboje spręsdamas didžiąsias metafizines problemas, nepamiršta savo tėvynės reikalų. 1928 metais svarbiame mokslo žurnale „Slavų pasaulis“ paskelbia ilgą straipsnį pavadinimu „Vilnius ir Europos civilizacija“ kuriame nurodo, kokį nusižengimą Europos civilizacijai padarė Lenkija iš Lietuvos pagrobdama Vilnių. Tais pačiais metais dideliame Paryžiaus kultūros žurnale „Revue de France“ paskelbia dvidešimt keturių mūsų liaudies dainų vertimus. Siekiant didesnio archaizmo, dainos vertimams panaudota prancūzų Viduramžių kalba. 1930 metais paskelbia didelės apimties knygą su lietuvių pasakų vertimais. 1933 metais pasirodo antrasis lietuviškų pasakų tomas su dailininko Adomo Galdiko iliustracijomis.
Paskutinius savo gyvenimo metus Milašius nugyveno atsiskyręs, buvo nusivylęs visuomene ir jautė artėjančius sunkius žmonijai laikus ( II Pasaulinis karas).
O. Milašių giliai jaudino ne tik lietuvių gerovė, bet ir viso pasaulio ateitis. Jusdamas artėjančią katastrofą, kurią tikėjo iššifravęs Šv. Rašte, 1938 metais rankraščio teisėmis atspausdino dvi prancūziškas knygas: „Iššifruotas Šv. Jono Apokalipsis“ ir „Apokalipsio raktas“. Jose tiksliai išpranašavo II-ąjį Pasaulinį karą su siaubingomis jo pasekmėmis. Šios knygos nebuvo viešai prieinamos. O. Milašius jas išsiuntė svarbiems asmenims, tarp jų Popiežiui Pijui XII, Anglijos karaliui, prancūzų politikams ir įvairiems savo draugams. Dėl šių knygų, kai kurių kritikų, jis buvo paskelbtas didžiausiu XX a. mistiku.
O. Milašius mirė 1939 m. kovo 2 d. Fontenblo, netoli Paryžiaus, ten jis ir palaidotas.
Po jo mirties įžymus prancūzų poezijos kritikas A. Rolland de Reneville, didžiausiame prancūzų literatūros žurnale „La Nouvelle Revue Francaise“ rašė: „Prancūzų literatūra iš jo gavo didingos ir gilios poezijos, kurios garbė nenustos didėjusi. Yra tikra, Milašius bus laikomas vienu didžiausiu mūsų dienų poetu“. Kitas kritikas Jean Cassou savo straipsnyje O. Milašiaus poeziją gretino su Dantės, Shakespearo ir Rimbaut kūryba, bei rašė: „Tuzinus eilėraščių, sudarančių Milašiaus kūrybos viršūnę, sklidinų svaraus ir intensyvaus žmogiškumo, tenka laikyti vienais gražiausių pasaulinės poezijos kūrinių ir jie pasiliks prancūzų poezijos garbe“.
