aA
Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos Pirmos knygos konkursą šiemet laimėjęs Vladas Rožėnas svarsto, kad jo pergalė daug kam turėjo būti staigmena – pasak jo, paprastai šį konkursą laimi žmonės, kur nors jau publikavę savo kūrybą, o jis, būdamas intravertu, iki šiol jos niekam nerodė. Tačiau pajuto, kad atėjo metas ryžtis. „Man buvo labai aišku, ką noriu pasakyti šia knyga sau, savo draugams, ar kitiems, esantiems panašioje situacijoje kaip aš“, – apie debiutinę knygą sako jis.
© DELFI / Josvydas Elinskas

Išleidai pirmąją knygą „Viskas gerai, aš dar jaunas“, pradedi jos viešą pristatymą – šiandien, spalio 8 d. Vilniuje, Miesto laboratorijoje ruošiesi susitikimui su skaitytojais. Tad ar dabar pats jau jautiesi rašytoju?

Kadangi aš anksčiau nebuvau publikavęs jokių novelių ar ko nors panašaus, kai pirmą kartą išleidau knygą, man buvo truputį nepatogu, kai apie mane kas nors sakydavo rašytojas arba prozininkas. Galvojau, man pačiam sakyti, kad aš rašytojas, yra truputėlį arogantiška. Bet paskui susimąsčiau, kad kaip tik yra atvirkščiai: arogantiška yra sakyti, kad aš ne rašytojas, kad aš tik rašantis žmogus ar panašiai. Juk rašytojas pagal apibrėžimą yra žmogus, kuris kažką parašo: šia prasme aš esu rašytojas.

Pernai irgi buvai parašęs knygą, kurią siūlei konkursui, bet tada jo laimėti nepavyko ir jos neišleidai. Gal kiekvienais metais turi po parašytą knygą, kuri guli stalčiuje, tik nėra publikuojama?

Ne, čia buvo tik mano antras bandymas, bet jeigu nebūčiau laimėjęs, turbūt panašiai ir būtų. Tiesą sakant, visai gerai, kad aš pirmą kartą nelaimėjau. Jei būčiau laimėjęs, turbūt būčiau pagalvojęs, kad ta pirma knyga labai gera, ir man nieko nereikia keisti, o dabar, manau, šita antra geresnė.

Knygą „Viskas gerai, aš dar jaunas“ parašei per pastaruosius metus, ar buvai pradėjęs jai kauptis jau anksčiau?

Aš esu visiškas intravertas – tai yra pagrindinė priežastis, kodėl aš prieš tai nesidalinau jokiais tekstais ir nedalyvaudavau jokiuose skaitymuose. Dėl to daug kam buvo keista, kas čia toks iš niekur laimėjo Pirmos knygos konkursą, nes paprastai laimi žmonės jau šiek tiek žinomi šituose ratuose. O man iš esmės 2018 metai buvo apie tekstų atidavimą į pasaulį. Šiaip pasaulis sakė, kad jam nelabai įdomu tie mano tekstai, ir buvo periodas nuo 2015 m., kai aš visai nieko nerašiau, bet vėliau, kai visgi grįžau prieš rašymo, mano visos mintys buvo susidėliojusios ir man buvo aišku, ką noriu pasakyti sau ir savo draugams, kurie yra panašioje situacijoje kaip aš. Tai buvo pats sklandžiausias procesas, koks tik yra buvęs iki šiol.

Kaip tai vyko? Esi dirbantis žmogus: prisiversdavai kiekvieną dieną po darbo sėsti ir valandą ar dvi rašyti?

Taip ir buvo: tam buvo skirtas kiekvienas savaitgalis, kiekviena diena po darbo. Bet, tiesą pasakius, kai aš pirmą kartą pridaviau savo knygą Pirmos knygos konkursui, turėjau didelius lūkesčius laimėti, ir galvojau, kad tada jau bus gerai. O dabar aš parašiau knygą ir maniau, kad tikriausiai aš nelaimėsiu, nes ji kažkokia tokia „nerašytojiška“. Kita vertus, galvojau, man ir taip gerai su ja – nelaimėsiu, tai nelaimėsiu.

Pirmosios knygos konkursą laimėjęs Vladas Rožėnas: gerai žinojau, ką noriu pasakyti
© DELFI / Josvydas Elinskas

Ką būtum daręs tokiu atveju, jei nebūtum laimėjęs? Būtum bandęs siūlyti kitoms leidykloms, galbūt publikuoti elektroninę versiją?

Manau, kad taip. Turbūt pirmiausia būčiau atidavęs žmonėms savo rate ir, jei jie būtų sakę, kad tu teisus, čia visai yra, ką skaityti, turbūt būčiau daręs kažką tokio. Aš neturiu iliuzijų, kad parašiau kažką Dostojevskio lygio, bet tiesiog man norėjosi gauti kažkokį grįžtamąjį ryšį. Jeigu tu genijus, gal ir gali dešimt metų rašyti į stalčių ir taip visą laiką tobulėti. Bet aš pajaučiau: jei noriu, kad mano antra knyga būtų tikrai gera, reikia išleisti pirmą, kad kažkas ją pamatytų ir kažką apie tai pasakytų.

Sakai, kad rašydamas šią knygą gerai žinojai, ką nori pasakyti sau ir savo draugams. Kas tai buvo?

Visų pirma aš norėjau, kad mano knygos centre būtų dvidešimties-dvidešimt kelerių metų veikėjas, bet ne žiūrint retrospektyviai, kai tau keturiasdešimt metų, o taip, kaip tau iš tiesų atrodo būnant tokio amžiaus. Dažnai tas dvidešimtmetis yra labai romantizuojamas: atrodo, juk jaunystė, toks potencialas, visur važinėsi, daug ką patirsi, ir gyvenimas bus toks kaip „Kelyje“... Bet man pačiam, ir kitiems mano amžiaus žmonėms, su kuriais kalbėjausi, buvo toks ryškus jausmas, kad dažnai tas potencialas yra kaip našta, kurią jauti ant savęs. Tada tu galvoji, kad man reikia su tuo kažką daryti, bet nedarai. Filmuose matai, knygose skaitai, kad aplink tave yra didžiulis globalizuotas pasaulis, o mes jau praktiškai esame Amerikos nauja valstija, bet praktikoje tų dalykų nesimato.

Prieš kokius metus skaičiau straipsnį, kad jaunoji karta, dabar žengianti į darbo rinką, optimistiškai į ateitį žiūri tik pačiose vargingiausiose ir prasčiausių sąlygų šalyse, o Vakarų šalyse tarp jaunosios kartos yra visiškas juodas pesimizmas. Pirmą kartą akivaizdu, kad visas tas ekonominis pakilimas ir progresas nuvedė prie tokių baisokų dalykų. Aš norėjau parašyti knygą, kuri būtų tokia dviprasmiška, kaip ir pats knygos pavadinimas, kai tu sakai, „viskas gerai, aš dar jaunas“. Nes viena vertus, net jei knygos veiksmas, kuris trunka dvi dienas, baigtųsi blogai, ir jos personažui nepavyktų, ar tai būtų labai baisu? Juk atsistoji ir eini toliau. Kita vertus, yra ir ta atvirkščia pusė, kad jei tu visą laiką sakai, kad viskas gerai, viskas pavyks, tai tu tiesiog užtapetuoji tą problemą. Juk kas iš to, kad tu jaunas, gražus, talentingas – kažkokiu momentu tu turi kažką iš to pats iškalti.

Turbūt daug kam iš skaitytojų kyla klausimas, kiek šioje knygoje ir jos pagrindiniame personaže yra tavęs? Rašei apie save?

Aš pradėjau nuo neigiamų savo paties impulsų, bet man atrodo, kad tų tokių nominalių panašumų su manimi yra turbūt daugiau nei realių. Taip, mes dirbdavome panašų darbą, bet dabar aš tokio nebedirbu. Be to, apskritai man kaip rašytojui nebūtų buvę labai įdomu tiesiog rašyti apie personažą kaip apie Vladą Rožėną, arba kaip apie anti-Vladą Rožėną. Gal kai kurios savybės iš dalies man tinka, bet šiaip nemanau, kad ten aš.

Pavyzdžiui, Tavo knygos personažui labai svarbu būti pripažintam. Tau irgi?

Priklauso, ką mes apibrėšime kaip pripažinimą. Neturiu iliuzijų, kad vieną dieną atsiiminėsiu Oskarą – tokios svajonės man juokingos. Bet man išleidžiant knygą svarbu, kad ji atrastų savo auditoriją, kad būtų dalis žmonių, kurie sakytų, kad tai yra gerai, tai kažką man sako apie mane ir sukelia kažkokią empatiją.

Tavo knyga man šiek tiek primena išplėstinį scenarijų. Tam įtaką padarė tai, kad nemažai rašei apie kiną? Ar gal apskritai daugiau žiūri filmų nei skaitai knygas?

Panašiai, aš truputėlį gal daugiau žiūriu filmų, nes su jais dirbu festivalyje „Nepatogus kinas“. Kita vertus, toks sprendimas buvo sąmoningas, nes jis, man atrodo, atitinka patį siužetą. Ten personažai rašo scenarijų ir labai dažnai galvoja apie tokius didžiulius, grandiozinius dalykus, apie filosofines idėjas, bet labai mažai kalba apie kažkokį konkretumą. O aš rašydamas tas scenas kaip tik norėjau daryti atvirkščiai, kad būtų kuo konkretesnis vaizdas. Elementarus pavyzdys, kurį visada duodu, yra situacija, kai antrame skyriuje personažai dviese kalbasi ir staiga pasirodo, kad už jų yra trečias žmogus. Tu lyg ir turėtum tai žinoti, nes trečias žmogus fiziškai yra šalia už metro, bet tu to tiesiog nežinojai, nes ne toks buvo požiūrio kampas.

Man viena iš įsimintiniausių knygos detalių buvo apie pasiutusią lapę, kur net ne iki galo aišku, ar tai tikrai lapė. Visa kita – gana tikroviška ir realistiška, o čia atsiranda kaip ir mistikos elementas. Kaip kilo ši idėja ir kodėl tai atrodė reikalinga?

Prisimenu, kažkada mačiau tokį filmą apie vokiečių aktorių Klausą Kinskį, apie kurio gyvenimą po jo mirties paaiškėjo visokių negerų dalykų. Kažkas apie jį pasakojo, kad jam gamta visiškai nerūpėjo, galbūt jis jai net jautė neapykantą, neidavo jis į jokį mišką, jam nerūpėjo gyvūnai, bet kai išeidavo knyga ar filmas, jis labai mielai darydavosi fotosesijas gamtoje. Ta lapė buvo kaip tam tikras pagrindinio veikėjo įsivaizdavimo reprezentavimas, kad yra kažkoks „prasmingo“ gyvenimo etalonas, kad tu gali vaikščioti suplyšusiais batais, sušalęs ir nevalgęs, bet tu kuri ir tu gyvas, ir tada tik kūrybos tau reikia, kad viskas būtų nuostabu. Bet man atrodo, kad tokio „paprasto“ gyvenimo įsivaizdavimas yra labai ydingas. Tu negali taip paprastai imti ir pasitraukti iš tokio gyvenimo, kaip knygos pabaigoje nusprendžia jos personažas, kuris įsivaizduoja, kad viskas bus labai paprasta ir aš dabar tiesiog auginsiu pomidorus.

Be to, aš pats esu matęs lapę gal du kartus gyvenime, ir prisimenu, kad mane labai šokiravo, kokia ji nepanaši į filmukų lapę. Jos visada būna tokios ryškiai raudonos, gražios, o realybėje jos atrodo visai ne taip, jų nemėgsta ūkininkai. Aš labai norėjau, kad ta lapė simbolizuotų tokį gal realybės įsitraukimą į veiksmą, kuris savimi lyg realistiškas, bet jis savyje vienas taip užsisuka ir pradeda tolti nuo tos realybės, ir taip vis labiau ir labiau lieki su savo filosofija.

Kaip manai, kas Tavęs paties dabar laukia? Eisi, kaip knygos personažas, auginti pomidorų, ar būsi tuo rašytoju, kuris sėdės, mąsliai žiūrės į tolį ir sakys, rašau naują knygą?

Tikriausiai sėdėsiu ir žiūrėsiu į tolį (juokiasi). Iš esmės dėl ko aš pradėjau rašyti ir dėl ko man buvo sunku, kad pasiekiau tašką, kuriame apėmė kažkoks beprasmybės pojūtis. Nuo pat mokyklos yra toks ėjimas ir tikslingumas tam tikru evoliuciniu ratu: tu mokaisi, kad gautum gerų pažymių, kad tave pagirtų, kad gerai išlaikytum egzaminus, kad stotum į universitetą, kad jį baigtum ir gautum gerą darbą, kad galėtum daryti kažkokius projektus, kurių nori, tada apsiimtum daugiau ir didesnių projektų. Kažkaip ties dvidešimt penkeriais metais aš pažiūrėjau į save ir supratau, kad aš jau kaip ir atėjau čia, man viskas tvarkoje, bet kas toliau? Atrodo, jau reikia kažkokio pabėgimo nuo viso to.

Man, kaip dideliam literatūros, kino ir muzikos gerbėjui, norėjosi tuos dalykus paversti pabėgimu, bet galiausiai gaudavosi taip, kad tu pradirbi visą dieną ir skaičiuoji kiekvieną minutę, ką dabar padarysi, kad reikia kuo daugiau žiūrėti, klausyti, skaityti. Ir tada prasideda toks savęs prievartavimas, tu save labai save forsuoji, bet forsuoji nelabai aišku kur, kam, į kokią pusę ir kam to reikia. Aš pradėjau apie dalykus galvoti labiau kaip apie beprasmiškus, net ir apie patį rašymą kaip apie iš principo beprasmišką veiklą. Aš netikiu, kad aš kažkuo pakeisiu pasaulį, ir net jei aš kažką parašysiu prastai, ir tai, kas man atrodys svarbu, neišeis, ką padarysi, yra kaip yra. Bet gal būtent tai ir noriu pasakyti, kad nusiraminkime, neprivalome savęs stimuliuoti kiekvieną akimirką, bet galime labiau iš atstumo žiūrėti į visa tai, kas vyksta.

Bet rašai kažką naujo?

Taip, kad aš kažką naujo parašysiu, aš net neabejoju. Bet ar tai išeis, nežinau, pamatysime. Matyt, kai bus baigta, reikės žiūrėti.

Koks būtų Tavo palinkėjimas tiems, kurie svajoja parašyti pirmą knygą?

Aš sakyčiau, kad reikia rašyti ir rašyti kuo daugiau, negalvojant apie tos pirmos knygos išleidimą. Ši mano paties knyga prasideda nuo to, kad kažkas sukritikuoja tai, kaip tu rašai, ir tada tu staiga apverti viską 180 laipsnių į kitą pusę, nes tave kažkas sukritikavo. Viena vertus, taip, labai reikia to požiūrio iš kitos pusės, kad kažkas kažką pakritikuotų, pasakytų, kažką pastebėtų, bet, iš kitos pusės, turi suprasti, kad kai išeisi į pasaulį, tave tikrai kas nors parvers. Bet labai sveika daug rašyti, kad ir į šiukšlių dėžę, ko reikia visiems, pasitikrinti ir pačiam prieš save, ir kelis kartus leisti save sukritikuoti. Kažkuriuo metu vis tiek parašysi kažką, kur galvosi, gal čia ir nėra tobula, bet tai jau yra visai tas, su kuo galima eiti dirbti toliau.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(6 žmonės įvertino)
2.8333

„Bel Canto“ vadovai: dainuoti chore turi būti prestižo reikalas (5)

Daugelyje Vakarų šalių dainuoti chore yra prestižo reikalas, sako laidoje „DELFI Tema“...

Baigiamajame festivalio „Gaida“ koncerte – JAV fortepijono garsenybė Kirillas Gersteinas

Sostinėje jau antrą savaitę vyksta Tarptautinis aktualiosios muzikos festivalis „ Gaida “....

Muzika ties tiltus iš Lietuvos į Turkiją ir Azerbaidžaną (1)

Spalio 18 d. Vilniaus rotušėje numatytas karštas orkestro muzikos koncertas su rytietiškais...

Juozo Kavaliausko atminimo paramos fondas veiklą pradeda labdaros koncertu ir meno kūrinių e. aukcionu

Šių metų spalio 16 d. Juozo Kavaliausko atminimo paramos fondas organizuoja savo pirmąjį labdaros...

Kino klube – naujausias Wernerio Herzogo filmas

Tarptautinio Kauno kino festivalio Kino klubas pristato išskirtinį seansą – naujausią žymaus...

Top naujienos

Andrius Navickas – apie tai, kaip konservatoriai rengiasi perimti valdžią į savo rankas (74)

Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai ( TS – LKD ) šiuo metu išgyvena naują...

Prakalbo apie žemės kainų burbulo sprogimą: padėtis panaši, kaip buvo su butais prieš 10 metų (44)

Ūkininkai prakalbo apie tai, kad keletą metų iš eilės mažėjant ūkių pelningumui pradėjo...

Milžiniškas gaisras Alytuje: įvykio vietoje – įspūdingos ugniagesių pajėgos, liepsnoja didžiulis plotas (5)

Bendrasis pagalbos centras pranešė, kad Alytuje, Pramonės g. , dega pastatas. Ugniagesiai...

Rimvydas niekada rimtai nesirgo, kol neužpuolė gripo virusas: praėjus 6 metams nuo ligos, teko persodinti širdį (6)

Apie 2000-uosius metus paplito gripo forma, kuria sergant žmogui nepakyla temperatūra. „Tais...

JAV ir Kinijos santykiai nusirito iki neregėtų žemumų (34)

Praėjusi savaitė turėjo būti ta, per kurią JAV ir Kinijos derybos grįžo į vėžes, o abi...

Pusantro kėlinio žaidęs Sabonis surinko dvigubą dublį debiutavo Goga Bitadze (3)

Indianos „Pacers“ ekipa dar viename priešsezoniniame mače namuose 111:119 (20:27, 28:24, 37:32,...

Karališkiesiems asmenims suteikti slapti kodiniai vardai: kai kas net nesupranta, kas skambina telefonu (11)

Karališkosios šeimos šaltinis atskleidė neįprastą karalienės kodinį vardą, praneša...

Dėl šios krizės gali nepakilti ir jūsų lėktuvas: jai spręsti reikalingas antrasis Maršalo planas

Žmogaus veiklos sukelta klimato kaita nesustabdomai vyksta. Ši tema tampa vis labiau aktuali ir...

Iš Kinijos – nurodymas Vašingtonui (2)

Pekinas trečiadienį paragino Vašingtoną nebesikišti dėl Honkongo, JAV Atstovų Rūmams...