Pirmoji lietuvių pianistė, kurią įvertino garsioji „Yamaha“: reikia išmokti nepamiršti savęs

Austrijoje gyvenančios lietuvių pianistės Kamilės Zaveckaitės pavardė vis garsiau skamba užsienyje. Daugelio konkursų laimėtoja yra koncertavusi prūsų karalių palikuoniui Georgui Friedrichui ir Švedijos princesei Sofijai, dirbo kartu su tarptautinio lygio smuikininku Yury Revichu. Pianistė yra debiutavusi viename garsiausių Europos „Le Festival de Musique de Menton“ festivalyje. Šiemet K. Zaveckaitei buvo suteiktas „Yamaha“ artistės vardas – šitoks statusas suteiktas pirmai lietuvei! Vis dėlto, talentinga muzikė pripažįsta – šiandien dar yra ko mokytis, kad ir, pavyzdžiui, nesikuklinti, pripažinti pasiekimus.

Visiems užteks vietos po šia saule

„Pianistas Justas Dvarionas vis sakydavo – išmokime pasididžiuoti savimi. Aš apie kitus lietuvius garsiai kalbu, o apie save – nutyliu. Reikia išmokti nepamiršti savęs“, – konstatuoja muzikė.

Visgi, ko gero, šito teks šiek tiek lukterėti. Stengdamasi puoselėti klasikinio muzikos meno tradicijas K. Zaveckaitė savo gimtajame mieste, Marijampolėje praėjusiais metais įkūrė VšĮ „Marijampolės Filharmoniją“, ji organizuoja klasikinės muzikos festivalį „Kultūros savaitė“. K. Zaveckaitė taip pat veda meistriškumo kursus muzikos mokyklų vaikams, jos dėka suskambo Sūduvos jaunimo simfoninis orkestras, jungiantis net 40 jaunų muzikantų.

Paklausta, kur gi dingęs jos konkurencijos jausmas, negi visiškai negaili savo laiko pasiaukodama dėl kitų, K. Zaveckaitė atvirai prisipažino, kad šitoks požiūris „gan ilgai keliavęs į ją“.

„Tikrai, ilgą laiką viskas buvo tik man, – kad neatsektų, kad kitiems to netektų. Vėliau supratau, kad tai yra nesąmonė, dėl daugelio priežasčių. Visų pirma, visiems vietos užteks po šia saule, visi keliauja savo laikmečiu – anksčiau ar vėliau pasiseka, jeigu nepasiduodi“, – pažymėjo pašnekovė.

Klasikinė muzika, anot K. Zaveckaitės, nišinis dalykas, jeigu ji nepalaikysianti savo kolegų – visi pražūsią.

„Palaikydama savo kolegas, palaikau save. Jeigu kažkas koncertuoja sėkmingą klasikinį koncertą, vadinasi, padarė gerą darbą ir man. Ne visi yra klasikinės muzikos gerbėjai ir išmanytojai – greičiausiai, yra tokių, kurie atėjo pirmą kartą. Pagalvoję, kad šis menininkas puikus, domėsis ir kitais, pasižiūrės, kas vyksta aplink, galbūt kitą kartą ateis pas mane. Svarbiausia – visus užkrėsti klasikinės muzikos meile. Dažnai žmonės jos bijo – dėl to ši niša vis siaurėja“, – dalijosi pastebėjimu pianistė.

Muzikė atviravo ir pati besistengianti ant scenos elgtis taip, kad žmonės nebijotų nei atlikėjo, nei klasikinės muzikos.

„Griaunu tą rimtąją sieną, kur, kaip įprasta, ateini, nusilenki, atsisėdi, ir valandą nebendrausime, – matysite mane tik profiliu, – ką norite, tą supraskite. O mano repertuaras ne iš paprastųjų, tad visada paaiškinu, – publika būna dėkinga. Pasakau, į ką atkreipti dėmesį, kaip paklausyti, kuo ypatingi kūriniai, kokiu gyvenimo laikotarpiu kompozitoriai ją rašė. Atrodo, kad klasikinė muzika kažkoks filosofinis traktatas, kad neįmanoma jo perkąsti – tai netiesa. Visi šie dalykai, kuriuos mes atliekame – jie yra apie mus. Apie tave, mane, apie emocijas, apie tai, ką esame patyrę kiekvieną dieną, apie meilę, skausmą... Kai priartinu, kai pasakau, kad tai apie jus – staiga visi pradeda visai kitaip žiūrėti“, – pasakojo muzikė.

Reikia prakirsti ledus

Matydama, kad tokia moderacija veikia, yra veiksminga, ji sakanti ir savo kolegoms – reikia prakirsti ledus.

„Kažkas yra pasakęs, kad klasikinė muzika yra žmonijos paveldas – iš žmogaus į žmogų, ir jeigu jūs, jaunimas, to nebedarysite – ji išmirs. Statistiškai žiūrint, klasikinis menas, klasikinė muzika – miršta. Vis mažiau žmonių, kurie supranta kiekiveną niuansą, kurie žino ir gali giliausius sluoksnius išsikapstyti, komentuoti, diskutuoti.... O ką kalbėti apie tuos, kurie mano, kad klasikinė muzika yra nuobodi... Ir tai yra tiesa, aš pritariu. Jeigu mes ją padarome nuobodžią – mūsų kaltė, vadinasi, mums patiems, menininkams, klasikinės muzikos atstovams reikia kažką daryti, visiems susiimti, dalintis tuo, kas veikia publiką.

K. Zaveckaitės manymu, jeigu kartelė bus aukštesnė, vadinasi, ir ji natūraliai kilsianti į viršų. „Skleidžiu energiją, atrodo, kad visi dirbame už vieną, dėl to tapo lengviau negailėti, ir nesaugoti visko tik sau. Vyresni kolegos vis dar turi tą mentalitetą, linkę viską slėpti. Slepia, kur koks konkursas, gal pranoksiu... Neduok Dieve, juokinga“, – tikino muzikė ir pridūrė norinti iš to išaugti.

Prisijaukindavo kaip būrėja

Muzikinį talentą turintys prisipažįsta, kad jį puoselėjant teko daug paaukoti. Kaip vieną didžiausių nuoskaudų įvardina prarastą vaikystę. Paklausta, ar neteko kada nors gailėtis dėl savo pasirinkimo, K. Zaveckaitė tikino anksčiau niekada apie tai nesusimąsčiusi, bet dabar galinti drąsiai atsakyti – niekada dėl to nesigailėjo.

„Kad vaikystės nelabai buvo? Kažkiek buvo. Kai dar gyvenau Marijampolėje, taip, dirbdavau labai daug... Tėvai, būdavo, grįžta iš darbo, o manęs, septynmetės – dar nėra. Jie po darbų žiūri serialus, valgo, idilė... Ir vaikas grįžta kokią aštuntą vakaro, – po visų grojimų. Aišku, tas mano grojimas būdavo ne toks aršus, mano mokytoja Marijampolėje žinodavo, kad reikia ir pažaisti šachmatais, ir pagroti, ir pavalgyti, ir vėl pagroti... Prisijaukindavo kaip būrėja, kad tas laikas man neprailgtų. Visi gailėdavo, bet nesijausdavau nukankinta. Dabar net neatsimenu, kiek ilgai sėdėdavau prie instrumento, tik išliko, kad kaimynai stebėdavosi, kaip toks mažas vaikas taip ilgai išsėdi prie instrumento... Dabar pačiai įdomu, kiek ilgai“, – šypsodamasi vaikystę prisiminė pašnekovė.

Ankstyvoje paauglystėje K. Zaveckaitė išvyko į sostinę mokytis M. K. Čiurlionio menų mokykloje.

„Nebuvo taip, kad tėvai verstų, visą laiką to norėjau pati, man tai buvo prioritetas. Net nesąmoningai, buvo savaime suprantamas dalykas, kad man reikia pagroti. Viskas, aš esu pianistė, viską spėsiu, o draugai, kiemas, saulė – nedings. Netgi kai dabar pasižiūriu atgal, galvoju, gal dar reikėjo ilgiau pasėdėti, labiau pasistengti? Kai išvažiavau į M. K. Čiurlionio menų mokyklą, atvykę aplankyti tėvai svarstė, gal televizoriuką reikia vaikams nupirkti, gal kompiuteriuką, o auklėtojos tik žiūrėdavo su šypsena – sakydavo, ateikite pastudijuoti šitoje mokykloje, tada pasižiūrėsime, ar jums televizoriuko reikia...“, – pasakojo pianistė.

Labiausiai ko K. Zaveckaitei gaila – tai miego: „Jo vis buvo per mažai... M. K. Čiurlionio menų mokykloje su visomis tomis pamokomis, muzikiniais dalykais – tikrai gyvenimo nebuvo... Tik muzika, tik mokslai. Ačiū Dievui, kad ten buvo visi draugai, kai gyvenau bendrabutyje – kaip šeima vieni kitiems būdavome. Toks jungtinis jausmas, kad ne aš viena šitame mūšio lauke, bet mes visi kartu keliamės net ir sekmadienį. <...> Kažkaip išgyvenau, nesusigadinau sveikatos, tfu, tfu... nes tikrai visokių atvejų būdavo su mano kolegomis; O labiausiai gaila iki šiol – savo katino, kurį turėjau palikti Marijampolėje, o šiaip turėjau pačią geriausią vaikystę, vėliau – paauglystę.“

Niekada nesibaigiantis sūkurys

K. Zaveckaitė tikino labai anksti pajutusi trauką muzikai – pačioje pradžioje pradėjo dainuoti, bet vėliau suprato, kad nori groti fortepijonu.

„Buvo aišku, kad būsiu ant scenos. Adrenalinas, energijos kaita su publika, nuolatinis ruošimasis, naujas repertuaras, toks niekada nesibaigiantis sūkurys – perpetuum mobile – kažkas nerealaus. Iki šiol, kai manęs klausia, koks nuostabiausias dalykas tavo specialybėje – būtent tas, kad man moka pinigus už tai, kad kažko mokyčiausi. Nuolatos turėsiu mokytis, visą laiką turėsiu išlikti žingeidi! Mūsų, muzikantų nuolat laukia nauja informacija, man tai yra labai žavu, nieko negali būti geriau“, – pažymėjo ji.

Kartais, anot K. Zaveckaitės, tai kruvinas, varginantis ir nervinantis darbas: „Pavyzdžiui, dirbi prie pasažo – dvidešimties puslapių kūrinio, o tu prasėdi prie dviejų eilučių n laiko. Ateini, pagroji – niekas neišeina... Mėgstu greitą efektą, bet literatūriniai fortepijono kūriniai – masyvūs, sudėtingi. Ilgas procesas, tad tiems, kas nori greito efekto – sunku, visą laiką vyksta kova su savimi.“

Visi profesoriai net suploja rankomis

Iš Marijampolės yra kilę daug muzikų, kur slypi klodai, kur pasisemiate įkvėpimo?

„Man irgi labai įdomu, kad Marijampolėje tiek daug puikių talentų. Visi didžiuojamės, kad mūsų kraštas talentingas – ir operos primadona Violeta Urmanavičiūtė-Urmana kilusi iš šio krašto, apskritai, miesto veiklumas ir aktyvumas yra tiesiog unikalus. Marijampolėje vyksta daug festivalių, visi tarsi nori savo kraštui kažką gero padaryti, kažką lyg sugrąžinti. Lietuva maža šalis, bet iš čia kilę tiek garsių menininkų, tiesiog sunku suvokti! Kai pasakau, kad esu lietuvė, visi profesoriai net rankomis suploja. Lietuviai darbštūs, darbingi, nepalenkiami, su stora oda, jau užsitarnavę esame tokį vardą“, – kalbėjo muzikė.

Kokių privalumų suteikia „Yamaha“ artistės vardas? „<...> Pavyzdžiui, kai važinėsiu po koncertus, turėsiu savo atskirą meistrą fortepijonui. „Yamaha“ specialistas pagelbės, instrumentą gerins iki tobulumo. Pianistams instrumentas yra didžiausias rūpestis. Svarba didžiulė, nuo to priklauso kokybė. Šiuo metu esu Vokietijoje, dalyvauju festivalyje, kur kiekvieną mielą dieną važiuoju į skirtingus miestus, skirtingas šalis, parepetuoju gal penkiolika minučių ir einu groti rečitalį. Kiekvieną kartą – atvyksti, ir nežinai, kokių problemų turės instrumentas, su kuo reikės kovoti arba ne. „Yamaha“ padaro taip, kad tu ateini, ir atrodo, tas instrumentas kaip kažkokia ameba, jis į tave reaguoja, žiūri, yra gyvas“, – vaizdžiai kalbėjo pianistė.