Kaip rašoma parodos organizatorių pranešime spaudai, 2016 m. pabaigoje Lietuvos Respublikos kultūros atašė Vokietijoje Rita Valionytė informavo Lietuvos dailės muziejų, kad Vokietijoje gyvenanti lietuvių kilmės dailininkė Ingryda Suokaitė-Helmer ketina padovanoti Lietuvai savo kūrinių kolekciją ir dėl jos perėmimo norėtų tartis su Lietuvos dailės muziejumi. LDM išeivijos dailės rinkiniuose šios dailininkės kūrinių nėra, dailininkės kūryba menkai žinoma, tad muziejininkai ėmėsi iniciatyvos pargabenti kūrinius į Lietuvą.
Lietuvos dailės muziejus išeivijos dailę pradėjo kaupti 1966 m. ir per pusę amžiaus sutelkė per 6 tūkst. kūrinių. Tai beveik pusantro šimto svetur kūrusių lietuvių dailininkų – Adomo Varno (1879–1979), Prano Domšaičio (1880–1965), Adomo Galdiko (1893–1969), Viktoro Vizgirdos (1904–1993), Viktoro Petravičiaus (1906–1989), Vytauto Kazimiero Jonyno (1907–1997) – karta ir Freiburgo meno mokyklos išugdyti menininkai.
Be jų kūrybos, per pastaruosius dešimtmečius grįžusios į Lietuvą, jau neįsivaizduojame lietuvių dailės istorijos. Daugelio jų kūrybos palikimas rodytas individualiose parodose, analizuojamas ir apmąstomas monografijose. Tačiau tarp išeivijos dailės kūrėjų yra ir tokių, kurie gimė jau Vokietijoje ar kitose šalyse, į kurias persikėlė jų šeimos.
LDM rinkiniuose sukauptos karo ir pokario kartos menininkų kūrinių kolekcijos, tačiau jos nedidelės. Tai Kęstučio Zapkaus, Vidos Krištolaitytės, Giedrės Ūselytės-Montvilienės ir kitų dailininkų kūriniai. Kaip tik šiai kartai ir priklauso Ingryda Suokaitė-Helmer.
Ji gimė 1942 m. Zalfelde, Vokietijoje, mokėsi Vasario 16-osios gimnazijoje, studijavo tapybą ir grafinį dizainą 1962–1964 m. Štutgarto ir 1964–1969 m. Miuncheno dailės akademijose (pas profesorius Gerdą Neisserį, Ernstą Geitlingerį, Georgą Meistermanną).
Nuo 1985 m. ji yra Fiurstenfeldbruko dailininkų sąjungos, nuo 1991 m. – GEDOK grupės Miunchene narė. Nuo 1963 m. aktyviai rengia personalines ir dalyvauja grupinėse parodose Vokietijoje, JAV, Argentinoje, Italijoje. Dailininkė gyvena ir kuria Fiurstenfeldbruke kartu su vyru dailininku Rolandu Helmeriu aktyviai dalyvaudama parodose. I. Suokaitės kūryboje vyrauja tapybos ir grafikos darbai.
Daugiausia ji tapo abstrakčius geometrizuotų struktūrų paveikslus su jiems būdingomis konstruktyviomis formomis ir ryškių spalvų kontrastais. Tapytoja mąsto grynomis, lokaliomis spalvų formomis ir neleidžia joms išplisti, sukurdama ribas tarp spalvų. Ribos griežtai geometrinių struktūrų arba plastiškos ir minkštos, tarsi persiliejančio kontūro. Tačiau kontūrai visada yra ribos. Tapytojos kūriniuose egzistuoja laisvo pulsavimo ribojimai.
Tai tarsi susidūrimai – bangos užmojo, kvėpavimo, laisvės sutramdytos įtampos. Šių plastinių paviršių susidūrimai, spalvinės įstrižainės ir suapvalinti paviršiai kuria emocinę dinamiką – dekoratyvią ir tarsi nieko nereiškiančias būsenas, primenančias Jeano Arpo – XX a. prancūzų dailininko koliažų ir skulptūrinių reljefų spalvines idėjas.
I. Suokaitės tapybinė plastika abstrakti, naudojama su koliažo elementais. Tapydama ant drobės ir ant stiklo, ji kuria koliažus, gilinasi į spalvų problematiką. Dailininkės grafika nuosekliai pratęsia jos tapyboje suformuotus meninius principus – abstraktaus dekoratyvumo paieškas. Menininkei svarbi minimaliomis išraiškos priemonėmis perteikta nuotaikų kaita, pagrįsta ryškių, monochrominių spalvų kontrastais. Grafikos lakštai dažnai jungiami į ciklus, kuriuose idėja plėtojama per spalvinių derinių variacijas. Dailininkei artimiausia linoraižinio technika, leidžianti palyginti lengvai ir greitai įkūnyti sumanymus, neribojant jų formato.
Lietuvos dailės muziejui padovanota dailininkės kūrinių kolekcija leidžia giliau pažvelgti į kitoje kultūroje brendusio ir kuriančio lietuvių kilmės menininko identitetą, jo kūrybos plėtotę, suvokti prigimtinės lietuvių kultūros ir naujos aplinkos poveikio santykį bei sąlyčių taškus ir esmines tokios kūrybos dominantes. Todėl I. Suokaitės iniciatyva grąžinti dalį kūrinių į tėvų gimtąjį kraštą yra puiki proga pirmą kartą pristatyti dailininkę Lietuvos visuomenei.
