Andrew Komarnyckyj „Ezra Slefas, kitas Nobelio literatūros premijos laureatas“ (leidykla „Lapas“, vertė Daina Valentinavičienė) – neabejotinai patenka prie mano šių metų favoričių. Nesugadino reikalo net tai, kad prieš skaitant pačiai, atrodė, ją jai buvo perskaitęs ir išliaupsinęs kone visas mano feisbuko burbulas. O kai turi aukštus lūkesčius, įtikti tampa dar sunkiau. Visgi, šiuo atveju teko pripažinti, kad knyga tikrai verta to šurmulio. Turbūt ne visai kiekvieno skoniui – racionalumo visame kame ieškotojus gal kiek ir erzintų, – bet mėgstantiems humorą, ironiją, kurioziškas idėjas, tikrai kaip reta džiuginantis skaitinys.

Ezra Slefas, kitas Nobelio premijos laureatas

Šios knygos pagrindinis herojus – Oksfordo literatūros profesorius Humbertas Botkinas, tiesiog dievinantis rašytoją Ezrą Slefą, nagrinėjantis vien jo kūrybą ir rašantis jo biografiją. Nors pats rašytojas noru bendradarbiauti nedega, Humberto to nestabdo – juk gera istorija, kaip kas galėjo būti, gali tapti net svarbesne už realybę. Ypač, jei ir pats gali pasiskolinti dalį šlovės. Keisti, kone mistiški nutikimai, detektyvo ir meilės romano elementus sulydantis siužetas ir didžiausią knygos išskirtinumą lemiančios itin smagios pašaipos iš postmodernios literatūros ir apskritai pasaulio pretenzingumo. Ko dar norėti?

Į Oksanos Zabuzhko „Užmirštų „sekretų“ muziejus“ (leidykla „Alma littera“, vertė Zita Marienė) ilgą laiką šnairavau dėl kitos priežasties. Garsios ukrainiečių rašytojos romanas buvo parašytas dar 2010 m. ir tituluotas geriausia metų Ukrainos knyga, lietuviškai išleistas šiemet, o ant viršelio puikuojasi prierašas „Nobelio premijos lygio romanas“. Galvojau, aha, žinau aš jūsų, marketingistų, triukus – lygio, bet premijos negavęs, o ukrainiečių literatūrą leisti dabar gi ant bangos (kame šiaip nėra nieko blogo – seniai laikas buvo geriau susipažinti). Trumpai tariant, nerimavau, kad reklama gali neatitikti paties kūrinio, o įklimpsiu ilgam, nes romano apimtis išties solidi. Bet kaip gerai, kad galiausiai ryžausi!

Užmirštų sekretų muziejus

Pirmiausia, kas krito į akis – tiesiog labai geras rašymo stilius, kas, kažkodėl man atrodo, tampa vis didesne retenybe. Nebepamenu, kas sakė, kad geros literatūros bruožus įvardinti sunku, bet pamatęs – atpažįsti, tad ir čia man buvo iš tų atvejų. Iš pradžių vis žymėjausi vertas dėmesio citatas ar puslapius, bet galiausiai mečiau tą reikalą – kokia prasmė spalvinti kone visą knygą? Be to, nenukrypstama ir į kitą kraštutinumą, kai dėl vaizdingos kalbos aukojamas siužetas – ne, jis itin įtraukiantis ir po kiekvieno skyriaus negali padėti knygos, nes norisi sužinoti, kas gi buvo toliau.

Istorijos mėgėjams – tai proga daugiau sužinoti apie Ukrainą, nes pagrindinė romano veikėja, televizijos žurnalistė Daryna pasakoja apie laikotarpį, apimantį septynis dešimtmečius, nuo Ukrainos pokario laikų iki Oranžinės revoliucijos. Romane persipina jos pačios ir jos tyrinėjamų herojų gyvenimo linijos – vėlgi, dažnai siurrealiai, sapnus miksuojant su realybe, bet giliau pažinti Ukrainos istoriją ši knyga tikrai leidžia.

Jose Saramago „Vienuolyno kronika“ (išleido „Kitos knygos“, vertė Valdas V. Petrauskas) – jau ne tiesiog Nobelio premijos lygio, o realaus Nobelio premijos laimėtojo knyga ir tuo turbūt kone viskas pasakyta apie jos kokybę. Veiksmas vyksta 18 amžiaus pradžioje, Portugalijoje, kur įpėdinio nesulaukiantis karalius pasižada pastatyti vienuolyną, jei tik įvyks jo trokštamas stebuklas. Kaip ir kitose knygose, J. Saramago istorinę tiesą gretina su antgamtiniais reiškiniais, savomis įvykių interpretacijomis, o sukurti herojai tarsi vaikšto tarp šio ir anapusinio pasaulio ribos. Skaitai ir hipnotizuojiesi.

Vienuolyno kronika

Armėnų kilmės rašytojos Narine Abgaryan „Iš dangaus nukrito trys obuoliai“ Lietuvoje literatūros mylėtojų dėmesį atkreipė prieš porą metų – dažnas minėdavo ją kaip išskirtinį įspūdį padariusį kūrinį, tarp jų ir aš pati, tad kai pasirodė jos nauja knyga „Simonas“ (išleido „Balto“, vertė Alma Lapinskienė), buvo aišku, kad niekur nedingsi, teks skaityti. Ir ne nusivylimas – dar vienas puikumas. Vien prisiminus pasakojimo pradžią, kaip keturios bobulytės susirenka į velionio kaimo mergišiaus Simono šermenis, vėl norisi šypsotis. Atrodytų, kaip čia taip, juk proga visai ne linksma, bet jos tokios charakteringos, kiekviena savaip ypatinga ir visos turi papasakoti su amžinybėn jau iškeliavusio ir savo versijos nebegalinčio pateikti meilės ryšio su Simonu istoriją.

Simonas

Norintiems lengvos, bet neprastos vieno vakaro knygos – Jean-Paul Didierlaurent „Skaitovas. 6.27 val.“ (išleido „Balto“, vertė Ieva Montrimaitė-Šavareiko, Tomas Taškauskas). Labai šviesi knyga, kai norisi sau priminti tikėjimą žmonijos gerumu. Jos herojus, vienišas vidutinio amžiaus vyrukas Gilenas Vinjolis, dirbantis popieriaus perdirbimo fabrike, kas rytą važiuodamas traukiniu jo keleiviams skaito ištraukas iš išgelbėtų knygų. Jo draugai – tik auksinė žuvelė ir pora keistuolių kolegų, nepritampančių prie šiuolaikinio pasaulio. Bet įprastą Gileno rutiną pakeičia traukinyje rastas nepažįstamos merginos paliktas USB raktas. Be abejo, nesunku atspėti siužetą nuvingiuojant link šių herojų susitikimo, bet jis toks, kad randa būdą skaitytojus nustebinti. Šioje vietoje labai niežti liežuvis pasakyti, į kokios profesijos žmones po šios knygos pradėjau žiūrėti visai kitaip, bet negalima gi visai sugriauti intrigos.

Skaitovas. 6.27 val.

Dar vienas nedidelės apimties, bet visai kitokių emocijų kūrinys – Pilar Quintina „Kalė“ (išleido „Kitos knygos“, vertė Alma Naujokaitienė). Kolumbietės rašytojos kūrybą leidėjai pristato kaip realizmą be jokios magijos ir sunku apibūdinti kažkaip taikliau. Šioje knygoje pasakojama apie paprastą moterį Damaris, su vyru gyvenančią žvejų kaimelyje, ir svajojančią susilaukti vaikų. Kai šis jos noras neišsipildo, visą savo rūpestį ir dėmesį ji skiria priklydusiai benamei kalei. Tačiau akis badant neišsipildžiusioms svajonėms ir augintinei elgiantis ne tik taip, kaip moteris norėtų, joje pabunda iki tol užslėptas žiaurumas. Slogi, liūdesio persmelkta, bet tuo pačiu ir empatiją žadinanti knyga, mėgstantiems aštrų stilių.

Kalė

Eshkol Nevo „Trys aukštai“ (išleido „Sofoklis“, vertė Olga Lempert) – populiaraus šiuolaikinio Izraelio rašytojo romanas, kurio tris dalis apie, žinoma, tris aukštus, galima skaityti ir kaip atskirus apsakymus. Tiesą sakant, tai nebuvo knyga, itin sužavėjusi nuo pirmų sakinių ir iš pradžių sudarė gal net per lengvo romano įspūdį, tačiau paskui autorius viską taip suko susuko ir pripynė tiek intriguojančių psichologinių ir siužeto vingių, kad jau nebegalėjau padėti į šalį. Amžinosios temos apie sudėtingą žmonių prigimtį ir dar sudėtingesnius jų tarpusavio santykius niekada nepasensta.

Trys aukštai

Visada įdomu ir pačiupinėti, kas vyksta lietuvių literatūros lauke. Maloniai nustebino jaunosios kartos rašytojos Jurgos Tumasonytės novelių romanas „Naujagimiai“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla), atrodo, kad ji įžengė į visai kitą kokybinį kūrybos etapą. Istorijos, pripildytos ir mūsų folkloro, tautosakos, ir universalaus magiškojo realizmo, supinamos su kasdienybe ir gaunamas labai skaniai suskaitomas kokteilis. Skaitydama vis prisimindavau vaikystėje labai mėgtą šiurpių lietuviškų pasakų rinkinį „Sužeistas vėjas“, o čia toks su daugiau turinio, prasmių ir siužeto variantas suaugusiems (pokalbį su J. Tumasonyte laidoje „ARTimai“ žiūrėkite čia).

Naujagimiai

Tuo tarpu iki šiol novelėmis garsėjusi Danutė Kalinauskaitė šįkart ėmėsi romano žanro – šiemet išėjo jos knyga „Baltieji prieš juoduosius“ (išleido „Tyto Alba“). Ši rašytoja žinoma, kaip rašanti su itin ilgomis pertraukomis – grafomanija neužsiima ir neleidžia bet ko, tad ir ši knyga itin kruopščiai sudėliota, apgalvojant kiekvieną žodį, kur reikia – patikrinant kiekvieną detalę. Autorė čia sudėjusi ir savo pačios giminės, ir kitų sutiktų žmonių jai papasakotas istorijas, atskleidžiančias Lietuvos praeitį, o tuo pačiu keliu svarbius bendražmogiškus klausimus apie senatvę, atminties praradimą, ryšį su artimaisiais ar jo aižėjimą. Ir visa tai sudėta į tarsi nuotykinį romaną, kuriame moteris gaus netikėtą palikimą tik tokiu atveju, jei išsiaiškins savo pačios istoriją (pokalbį su D. Kalinauskaite laidoje „ARTimai“ žiūrėkite čia).

Baltieji prieš juoduosius

Nežinau kaip kitiems, bet man vasara neįsivaizduoma be detektyvų (na gerai gerai, jų man reikia visais metų laikais). Prisipažinsiu vis dar pasigendanti Jo Nesbo Hario Hūlės personažo, bet ir be jo rašytojas sugeba gerai apsukti galvą. Jo knygą „Karalystė“ (išleido „Baltos lankos“, vertė Justė Nepaitė) irgi suskaičiau pasičepsėdama ir iki pat pabaigos neatspėdama, tai kur visgi slepiasi tikrieji nusikaltimų kaltininkai. Žinau, kad tuoj lietuviškai turi pasirodyti ir jo apsakymų rinkinys „Pavydo ekspertas ir kitos istorijos“ ir jau nekantrauju patikrinti, kaip jam pavyks suvaldyti šį žanrą.

Karalystė

Kitas detektyvas detektyve – Ninos de Gramont „Ponios Kristi apgaulė“ (išleido „Baltos lankos“, vertė Miglė Šaltytė). Detektyvų karalienės Agathos Kristi gerbėjai žino, kad ir jos pačios biografija turi intriguojančių mįslių, kurių viena – niekada viešai nepaaiškintas dingimo laikotarpis. Tad N. de Gramont pateikia savo įvykių versiją – tiesa, svarbu žinoti, kad tai nėra istorinė tiesa, o jos fantazija, kas gi galėjo nutikti. Lengvas skaitinys detektyvų, o gal net labiau meilės romanų gerbėjams.

Ponios Kristi apgaulė

Kalbant apie negrožinę literatūrą, vasaros desertui pasilikau dar Vilniaus knygų mugėje įsigytą Stasio Eidrigevičiaus knygą „Meno klajūno eskizai: Esė ir kiti tekstai“ (išleido „Apostrofa“, sudarė Jūratė Čerškutė). Joje – kelionių, susitikimų įspūdžiai, kuriuos dailininkas kruopščiai renka jau ketvirtį amžiaus. O jau pačios knygos grožis! Aišku, šiuo atveju kitaip ir būti negalėtų, kai pats S. Eidrigevičius pasaulyje garsėja ir kaip iliustratorius. Dailininko žaismingumas atsispindi ne tik piešiniuose, bet ir tekstuose – įdomiausi jie, turbūt, bus tiems, kurie turi šiek tiek žinių apie meno istoriją, bet net ir šioje srityje nepasikausčiusiems galima juos skaityti kaip pasakojimus apie itin turiningą gyvenimą. Beje, nors juose daug žymių S. Eidrigevičiaus sutiktų žmonių, aplankytų prestižinių meno renginių, man kartais net žaviau, kaip jis moka lyg į meno kūrinius pasižiūrėti į kasdienius reiškinius, tokius kaip eilės oro uoste ar nuotykius su sugedusiu automobiliu.

Meno klajūno eskizai

Johno Perry „Prokrastinacijos menas. Produktyvaus atidėliojimo, dykaduoniavimo ir vilkinimo vadovas“ (išleido „Hubris“, vertė Jonas Dagys) ne skaičiau, o klausiausi – paprastai ne itin to mėgstu, bet šįkart visgi pasiteisino. Trumpi skyreliai, nesunku išlaikyti dėmesį, o autorius, Stanfordo universiteto filosofijos profesorius emeritas, rašo ne sudėtinga moksline, o lengva, žaisminga kalba. Iš pradžių žiūrėjau šiek tiek kaip į pokštą, bet, visgi, gana dažnai ką nors prokrastinuodama šią knygą prisimenu. Tik galbūt verta perspėti – ji neduoda stebuklingo recepto, kaip to nebedaryti, bet paaiškina, kodėl taip elgiamės ir kodėl tai nebūtinai yra blogai, o netgi gali būti naudinga (sakantys, kad tai – tik pasiteisinimai, pamėginkite patys paskaityti ar paklausyti).

Prokrastinacijos menas

Beje, nors literatūros naujienų nuolat tiek, kad visko nesuskaitysi, bet laikas nuo laiko norisi ir prie klasikos grįžti ar turimas spragas užpildyti. Daugiau nebesiplečiant ir kitų darbų neprokrastinuojant, tik trumpai pasakysiu, kad jei, kaip ir aš, Harper Lee „Nežudyk strazdo giesmininko“ (išleido „Jotema“, vertė Silvija Lomsargytė - Pukienė) buvote praleidę, čiupkite ir taisykite klaidą – kažkaip perskaičiusi susimąsčiau, kad nors ir puiku, kai knygos labai įvairialypę žmogaus prigimtį atskleidžia, kartais labai gera paskaityti knygą, kur labai aišku, kaip elgtis yra teisinga ar neteisinga ir kokios žmonių vertybės yra išties svarbios. Begalinės šviesos ir jautrumo knyga, su kuria norisi padėti sąrašo tašką ir judėti prie rudens literatūrinių paieškų.

Nežudyk strazdo giesmininko
Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją