Pianistas Nikolajus Luganskis: nežiūrėkite į mane, tiesiog klausykite, kokia graži yra muzika

Spalio 11 d. Vilniaus kongresų rūmuose Lietuvos klausytojai sulauks ypatingo svečio – maestro Gintaro Rinkevičiaus kvietimu koncertuoti su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru atvyksta vienas žymiausių šių laikų pianistų Nikolajus Luganskis. Simfoniniame koncerte „Nikolajus Luganskis skambina J. Brahmsą“ pianistas atliks antrąjį J. Brahmso koncertą fortepijonui.

Fenomenu vadinamo pianisto technika ir nepaprastas poetinis muzikalumas nepalieka abejingų. Po jo koncerto olandų spauda rašė: „N. Luganskis scenoje kaip alchemikas – kiekvieną natą paverčia brangenybe. Savo ilgais, plonais pirštais jis subtiliai audžia muzikos gijas, šviečiančias visais vaivorykštės atspalviais, išryškinančias visas natose paslėptas emocijas.“

Ir iš tiesų – kai jis užgroja, galima pamiršti jį esant scenoje. „Nežiūrėkite į mane, tiesiog klausykite, kokia graži yra muzika“, – pranešime žiniasklaidai sako N. Luganskis. Tad kokia paslaptis slypi už šio magiško N. Luganskio atlikimo?

N. Luganskis gimė 1972 m. Maskvoje, mokslininkų šeimoje – jo tėvas buvo fizikas, o mama – biochemikė. Nikolajus anksti parodė, jog tėvų pėdomis neseks: „Mūsų namuose Maskvoje buvo nedidelis pianinas, kuriuo tėvas karts nuo karto pagrodavo. Būdamas trejų, aš taisydavau jo klaidas – tokiu būdu jis atrado, kad aš turiu absoliučią klausą. Tėvas manė, jog tai – stebuklas.“

Būdamas 5-erių pas kaimynus radęs pianiną, Nikolajus iš klausos sugrojo L. van Bethoveno sonatą. Išgirdęs tai, kaimynas, rusų kompozitorius ir pianistas Sergejus Ipatovas, nejučiomis tapo pirmuoju Nikolajaus mokytoju. Kaip dabar prisimena muzikantas, vaikystėje jam lengviau sekėsi skaityti natas, o ne raides, todėl laisvalaikiu berniukas skaitydavo kūrinių partijas.

Sulaukęs 7-erių, Nikolajus įstojo į Centrinę Maskvos muzikos mokyklą ir pradėjo darbus kartu su mokytoja Tatjana Kestner, vėliau jos darbą perėmė Tatjana Nikolajeva. Nikolajui ji tapo ne tik pedagogė, bet ir draugė, įkvepėja bei kolegė scenoje.

Nuo 1988 m. N. Luganskio karjera pradėjo augti be sustojimo: pianistas laimėjo Visasąjunginį konkursą Tbilisyje, po jo sekė laimėjimas Aštuntajame tarptautiniame J. S. Bacho konkurse Leipcige. O 1992 m. N. Luganskis Zalcburge, Austrijoje, Tarptautinėje vasaros akademijoje tapo geriausiu pianistu.

„Aš tiesiog gimęs būti pianistu“, – taip apie save sako N. Luganskis. Kad tai yra tiesa, muzikantas įrodė 1994-aisiais. 1993 m. vasarą patirta nugaros ir kojos trauma kelis mėnesius neleido muzikantui skambinti pianinu. 21-erių metų jaunuoliui, siekiančiam iš savęs išspausti viską, kas įmanoma, tai buvo didelis iššūkis: krito pasitikėjimas savo gebėjimais, atsirado dvejonės dėl dalyvavimo konkurse. Vis dėlto muzikanto užsispyrimas, įdirbis bei įgimtas talentas davė savų vaisių – 1994 m. Dešimtajame tarptautiniame P. Čaikovskio konkurse N. Luganskis laimėjo pirmąją vietą. Visa ši pasiekimų virtinė ankstyvoje jaunystėje tebuvo pirmieji laipteliai jo karjeros istorijoje.

Dabar N. Luganskio pavardę galima pamatyti garsiausių pasaulio koncertų salių repertuaruose: jis pasirodo Amsterdamo, Briuselio, Frankfurto, Vienos, Atėnų ir daugelyje kitų pasaulio koncertų salių. Dažnai N. Luganskį galima išgirsti Prancūzijoje, o Jungtinėje Karalystėje pianistas nuolat kviečiamas pasirodyti „Wigmore Hall“, Karališkoje Alberto, Birmingemo simfoninėje salėse.

Pianistas sako, kad visada norėjo būti plataus diapazono solistu. Ir nors JAV yra daugiau atpažįstamas kaip S. Rachmaninovo atlikėjas, N. Luganskio repertuare netrūksta ir W. A. Mozarto, L. van Beethoveno, F. Chopino, R. Schumanno, J. Brahmso kūrinių. Vis dėlto paklaustas, ką įvardintų kaip geriausią visų laikų kompozitorių, N. Luganskis nė akimirkos nedvejoja – tai J. S. Bachas: „Jo muzika religinga, pilna įvairių simbolių. Nepaisant to, kad kompozitorius rašė klavesinui, J. S. Bacho muziką atlieku grodamas fortepijonu, nes garsas, manau, yra daug gražesnis ir turtingesnis.“

Viename interviu paklaustas, koks jis yra už koncertų salės ribų, muzikantas atsakė, kad niekuo neišsiskiria iš kitų – kitoks jis tampa tik užlipęs ant scenos. Laisvalaikiu domisi literatūra, sportu, ypač šachmatais – juos vežasi lagamine, jei keliauja kartu su savo šachmatams neabejingais draugais – pasaulinio garso smuikininku Vadimu Repinu ir violončelininku Alexanderiu Kniazevu. Keletas knygų taip pat visada būna šalia.

„Dabar skaitau vien A. Čechovą ir manau, kai užbaigsiu, vėl pradėsiu iš naujo. Prozoje nėra nieko panašaus į A. Čechovą. Su manimi taip pat visada keliauja ir A. Puškino poezija – literatūroje aš pastovus, bet muzikoje man patinka atrasti kažką naujo“, – sako N. Luganskis.

Todėl kai lankosi užsienio šalyse, pianistas nepraleidžia progos apsilankyti įvairiuose koncertuose: „Visada stengiuosi išgirsti kažką naujo – kūrinių ar atlikėjų. Manau, siaubinga patikėti, kad viską jau esi girdėjęs“, – įsitikinęs N. Luganskis.