Pelkę parodos objektu pavertę menininkai Nomeda ir Gediminas Urbonai tęsia tyrimą: tai nėra vien dumblas

Nacionalinėje dailės galerijoje (NDG) vyks šiuolaikinių menininkų retrospektyvi Nomedos ir Gedimino Urbonų paroda „Dalinai užpelkinta institucija“. Ketvirtadienį, liepos 27 d. vykusioje spaudos konferencijoje dalyvavę menininkai sakė, kad jiems gan sudėtinga pažvelgti į senus darbus, įsivaizduoti, kaip šie gali atrodyti „šviežiai“. Todėl atradę išeitį: kadangi tema menininkams nėra nauja, ši ekspozicija tapo tiesiog to paties tyrimo tęsiniu.

Pelkių tema nėra nauja

„Paroda bando apeliuoti į retrospektyvinę, bet sunku žvelgti į praeitį, norisi žiūrėti į ateitį, daryti kažką naujo. Sunku žiūrėti į senus darbus, įsivaizduoti, kaip jie gali atrodyti „šviežiai“, tad radome visai smagią išeitį. Pelkių tema (kuri tapo kaip ir pagrindine) nėra nauja mums, pradėjom gvildenti, jaukintis 2017-2018-aisiais, kai kūrėme „Pelkių mokyklą“ („Swamp School“), Lietuvos paviljoną Venecijos architektūros bienalėje. Tai tiesiog to paties tyrimo tęsinys, nauja forma, nauja interakcija“, – pažymėjo N. Ubonienė.

G. Urbonas papildydamas sutuoktinę sakė, kad šiuokart jiems buvo svarbu bent jau „dokumento formoje“ parodyti ankstesnius darbus. „Kodėl „Dalinai užpelkinta institucija“? Gavome dalinį finansavimą“, – juokavo menininkas.

Pasak G. Urbono, galvojant apie meną kaip modelį, buvo pasiūlyti prototipai – nuorodos į ekologinius judėjimus, reakcija į karą Afganistane, nužmogėjimą, destrukciją, Černobylio avariją, socialistinį antropoceną. Per visa tai menininkai esą bandė įžvelgti tam tikrus skirtingumus, įvairovę.

„Pelkė atsiranda NDG, kaip visiems žinoma, šis pastatas yra pastatytas kaip Revoliucijos muziejus, turėjo švęsti modernios visuomenės pasiekimus. Centrinė ašis naratyve – lietuviško kaimo sumoderninimas – melioracija, centrinis šildymas, kraštovaizdžio keitimas. Tai paveikė daugelį ekologijų įvairiais aspektais. Mokslininkai kalba apie susigrąžinimą „pelkiškų žinojimų“, vieni vadina juos šamaniškais. Tai bandymas pasakyti, kad pelkės nėra vien dumblas, kurį reikia civilizuoti“, – aiškino parodos idėją G. Urbonas.

Ši tema, pasak menininko, inspiravo galvoti apie tai, ką jie vadinantys „pelkių intelektu“. „Nesame originalūs, tokių projektų buvę. Į pelkę žiūrime kaip į naujų prototipų kūrybą. Pažvelgus į istoriją, vidinės struktūros domino menininkus. Mikalojus Konstantinas Čiurlionis domėjosi moksliniais žurnalais. Vidinių struktūrų matymas – daugiau nei paviršius, daugiau nei matoma per objektyvą. Mums jis irgi svarbus“, – pažymėjo G. Urbonas.

Svarbi laboratorijos idėja

Ekspozicija NDG, anot G. Urbono, kaip laboratorija: „Laboratorijos idėja svarbi, ja buvome apsėsti, ja persmelkti kūriniai. Prasidedanti paroda kaip laboratorijos atidarymas, įsivaizduojame tai kaip vyksmą, kuris generuos tam tikrus atradimus.“

NDG direktorės Lolitos Jablonskienės pastebėjimu, parodoje gan ryški sandūra – archyvo ir laboratorijos – todėl ekspozicija įgijo ypatingą vaizdinį.

N. Urbonienė pritarė šiai minčiai, pastebėdama, kad parodą matanti kaip visumą – sunku galvoti apie darbus atskirai. Parodoje atsiranda ir naujos medžiagos, naujas pelkių elementas – nendrės ir juodalksnis. Jie yra kertami siekiant išsaugoti pelkę.

G. Urbonas, apibūdindamas ekspozicijos esmę pasitelkė „juodos dėžės“ metaforą. „Kaip menininkai – čia norime žaisti, pasiūlydami dialektiką – tarp šlapių ir sausų – žinome, kad visos gyvybės formos priklauso nuo vandens, todėl parodoje pamatysime daugelį dokumentų – sušlapintų“, – pasakojo G. Urbonas.

Parodos architektas Jonas Žukauskas prisiminė, kad pokalbis su menininkais Urbonais užsimezgė, nes turintys panašų interesą – apie infrastruktūrą galvoti kaip kultūros dalį.

„Menininkai sukuria medžiagiškas jungtis, kurios suvienija visus parodos elementus į ekosistemą, bandoma konceptualiai parodyti, kas svarbu, kad pelkė nėra matoma kaip natūrali, nėra kaip konstruktas. Parodos autorių praktika įvairi – skirtingi projektai turi prasmes, kurios sudaro vientisą visumą“, – kalbėjo J. Žukauskas.

Stengtasi dirbti su kuo natūralesnėmis medžiagomis

L. Jablonskienė atkreipė dėmesį į parodos medžiagiškumą: greta juodalksnio, nendrių – neįprasta instaliacijoms medžiaga – molis. QR kodai taip pat atlieka svarbų vaidmenį.

Parodos architektė Jurga Daubaraitė sutiko – stengtasi dirbti su kuo natūralesnėmis medžiagomis. „Molį pasiūlė Juozas Molis – vienas Žaliųjų judėjimo iniciatorių“, – šmaikštavo J. Žukauskas.

L. Jablonskienė pabrėžė, kad NDG vyks dvi parodos – abi jas sieja žmogaus santykis su gamta, pačia plačiausia prasme, – apima gyvąją ir negyvąją architektūrą.

Vienas parodos „6 arai priežiūros. Kolektyviniai sodai“ kuratorių Matas Šiupšinskas pritardamas sakė, kad abi ekspozicijos turi daug paralelių, paliečia skirtingus sluoksnius.

„Kasdienybės ir fantazijos kokteilis – įdomus ir problematiškas. Praeities tyrinėtojai negali suprasti, kur tikrovė, kur pramanas, ideologinis naratyvas, tad turi filtruoti informaciją. Klampi vieta – patyrinėti įdomu, bet kas yra tie kolektyviniai sodai, – sunku atsakyti, komplikuota – „pratrinti tą plutelę“ leisime žiūrovui“, – kalbėjo M. Šiupšinskas.

Kuratorė Goda Aksamitauskaitė atviravo, kad kolektyvinių sodų temą užtiko rengdami parodą apie laisvalaikį. „Prasidėjo tyrinėjimas, studijavimas. Standartizuota statyba, įsivaizduotos struktūros, kur pasireiškė žmonių matymas, lūkesčiai ir įvaizdžiai. Nameliuose verda gyvenimas, teritorija aplink – kasdienybės studija. Šeši arai kaip sodo ląstelė – standartinis sklypo dydis, žemė nėra nuosavybė, bet pats namelis, sodinukai, derlius – priklauso žmogui. Kaip jis mezga santykį su žeme, kaip vyksta savirealizacija, statyba? Turime šiek tiek kronikos, video meno kūrinį, meninės, archyvinės fotografijos“, – platų kūrinių spektrą įvardino G. Aksamitauskaitė.

Neįprastoje modernios architektūros aplinkoje

Kaip rašoma pranešime žiniasklaidai, tarpdisciplininio meno kūrėjų N. ir G. Urbonų retrospektyvinė paroda „Dalinai užpelkinta institucija“ – lig šiol išsamiausias jų meno praktikos pristatymas Lietuvoje.

Parodoje eksponuojami tiek ankstyvieji, tiek plačiai pasaulyje žinomi reikšmingiausi šių menininkų projektai, tiek naujausi kūriniai. Vienas jų paremtas kompleksiniu pelkių ekosistemos tyrimu, bet įrengtas šiam gamtos dariniui neįprastoje modernios architektūros aplinkoje. Pelkė nacionalinę dailę reprezentuojančios galerijos vidiniame kieme skatina kritišką dialogą tarp meno ir mokslo, miesto ir gamtos, viešųjų institucijų ir visuomenės ekosistemų.

Pelkė, kaip organizuota biosfera ir įvairių žinių buveinė su istorine praeitimi, atmintimi ir ateities perspektyva, tampa visą Urbonų kūrybos ekspoziciją aprėpiančia mąstymo ir kūrybinio matymo paradigma.

Paroda, pasak jos kuratoriaus Art Hub Copenhagen direktoriaus Larso Bango Larseno, „atveria skirtingus Urbonų kūrybos etapus – nuo ankstyvųjų feministinių (po)sovietinio mąstymo interpretacijų iki bendruomeninio aktyvizmo bei meno ir mokslo asambliažų. Tačiau atspirties taškas įvairiems šių menininkų bendradarbiavimams visuomet buvo tai, ką šiandien vadiname aplinkodairiniu pilietiškumu“.

„Dalinai užpelkinta institucija“ įtraukia žmogiškus ir nežmogiškus kūnus, gyvus darinius ir robotus bei dirbtinį intelektą, taip pat materialius eksperimentinės produkcijos objektus, įvairiomis priemonėmis bei medijomis kultivuojamą archyvą ir gyvą procesą – nendrių popieriaus gaminimo dirbtuves.

Šiuo metu Bostone reziduojančių, Masačiusetso technologijos institute dirbančių N. ir G. Urbonų darbai buvo eksponuoti Venecijos vizualiųjų menų ir architektūros, San Paulo, Berlyno, Liono, Gvangdžu, Busano, Taipėjaus bienalėse, tarptautinėse parodose „Manifesta“ ir „documenta“.

Jų pirmoji retrospektyvinė paroda vyko Šiuolaikinio meno muziejuje MACBA Barselonoje. Urbonų kūryba įvertinta reikšmingais apdovanojimais, tarp jų – Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija (2007), geriausio tarptautinio menininko prizu Gvangdžu bienalėje (2006) ir specialiuoju Venecijos bienalės žiuri paminėjimu už Lietuvos nacionalinį paviljoną (2007).

Parodos kuratorius – Larsas Bangas Larsenas, architektai: Jurga Daubaraitė, Jonas Žukauskas, dizaineris – NODE Berlin Oslo, koordinatoriai: Giedrius Gulbinas, Mindaugas Reklaitis, Aušra Trakšelytė, parodos bendradarbiai: Remigijus Daubaras, Antanas Gerlikas, Natalia Grom, Laima Kristina Kazlauskienė, Jonas Kubilius, Giedrius Pilkis, Gailė Pranckūnaitė, Indrė Umbrasaitė, Gabrielė Urbonaitė ir MIT Climate Visions.