Čia operą atliks tarptautinio lygio Vilniaus City Operos solistai su Melisandos ir Golo vaidmenyse jau spėjusiais sužibėti Jurgita Adamonyte (Italija) ir Jevgenijumi Ulanovu (Rusija) ir patyręs Gintaro Rinkevičiaus vadovaujamas Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras.
Vieno žinomiausių kompozitorių nepažintas kelias į šlovę
Pianinu mokęsis groti nuo septynerių metų, jau dešimties, jaunasis Claude‘as įstojo į Paryžiaus konservatoriją, kur praleido 11 metų. Kaip ir Georges‘as Bizet, jis buvo puikus pianistas ir galėjo groti bet kurį kūrinį, net matydamas natas pirmą kartą, tad tik panorėjęs, jis galėjo tapti puikiu profesionaliu pianistu. Ir vis dėlto nuo pat pradžių Debussy linko į eksperimentus, ieškojo to, ko tada nebuvo mokoma.
1880-aisiais metais gavęs susipažinti su jaunojo kompozitoriaus darbu, P. Čaikovskis laiške rašė: „Tai labai gražus kūrinys, tačiau jis tikrai per trumpas. Nė viena mintis nėra pilnai išreikšta, forma baisiai susitraukusi ir trūksta vienybės“.
Vos sulaukęs aštuoniolikos, Debussy jau buvo pradėjęs kurti savo muziką ir braižą, akivaizdu, kad tuo pačiu į jį smigo ir kritiškas žvilgsnis, lydėsiantis kūrėją visą jo karjerą kartu su kontrastuojančiu pripažinimu. Po skandalingos „Fauno popietės“ premjeros (1894 m.) kritika teigė: „Tokie kūriniai yra skirti tik rašyti, o ne atlikti“. Tada vos dešimties minučių trukmės kūrinys tapo ir patyčių objektu, ir perversmu muzikos pasaulyje.
„Niekada negalėjau gyventi tarp žmonių“
C. Debussy anksti pradėjo garsėti ne tik savo muzika, bet ir romanais. Vienas jų, trukęs net aštuonerius metus, padarė nemažą įtaką kompozitoriaus pasaulėžiūrai. Marie-Blanche Vasnier, ištekėjusi dainininkė, jį supažindino su įtakingiausiais to meto rašytojais ir jų darbais, kurie įkvėpė pirmuosius Debussy darbus.
1884 m. savo paties nuostabai apdovanotas Romos prizu už kompoziciją „Sūnus palaidūnas“, Debussy gavo stipendiją ir galimybę studijuoti Menų akademijoje Romoje, Medičių viloje. Sprendžiant iš laiškų Vasnier, kompozitoriaus Italija nežavėjo: kūrybinė atmosfera jam atrodė slogi, kompanija kėlė nuobodulį, maistas buvo prastas, būstas bjaurus. Taip pat jo nežavėjo ir itališka opera, kuri visiškai netiko jo skoniui. Debussy depresavo ir negalėjo kurti. Kolegos Italijoje jį praminė „tamsos princu“.
Vis dėlto 1885 m. birželį visas šis nusivylimas privedė jį prie aiškaus sprendimo sekti savo paties keliu: „Esu įsitikinęs, jog Institutas to neleis, žinoma, tai siejasi su keliu, kurį jie laiko šventu ir vieninteliu. Bet jo jau nebeišgelbėsi! Aš pernelyg įsimylėjau savo laisvę ir pernelyg tikiu savo idėjomis!“
Neatsitiktinai bandantys apibūdinti Debussy muziką pasakys, jog savo kūryba jis, kitaip nei kiti, stengėsi ne perteikti savo jausmus, bet fantazuoti, kurti, svajoti: „Niekada negalėjau gyventi tarp žmonių. Juk kūrėjas iš tiesų gyvena savo svajų ir fantomų pasaulyje.“
Ne veltui jį įkvėpė simbolistų tekstai, ieškoję naujų prasmių ir spalvų senuose žodžiuose, ir impresionistų tapytojai, sukurdavę begales mirguliuojančių tos pačios spalvos variacijų. Taip Debussy ieškojo ir kūrė savo muziką, kurios naujoviškas skambesys dažnai trikdydavo klausytoją. Sakoma, jog pats to nė nežinodamas, Debussy davė pradžią džiazo muzikai.
Po šio pareiškimo Debussy dar nusiuntė keturias savo kompozicijas Akademijai, kur jos buvo sukritikuotos, pavadintos keistomis, pats kūrėjas buvo kaltinamas „advokatavimu neįprastam“, iš tokio gabaus studento tikėtasi geresnių rezultatų. Vis dėlto šiuose darbuose jau galima atsekti kai kurias vėlesnio Debussy stiliaus detales.
Kaip ir daugelis to meto jaunų muzikų Debussy išreiškė palaikymą Richardo Wagnerio idėjoms, jo muzikai. Ji paliko neišnaikinamus pėdsakus jo kūryboje. Ypač operoje „Pelėjas ir Melisanda“, kuri be visa ko tapo absoliučiai naujos ir kitokios operos pavyzdžiu. Joje išnyko arijos ir svarbiausiu tapo natūralus žodžio skambesys.
Beje, dar vienu kompozitoriaus įkvėpimu ir atradimu tapo 1889 m. Paryžiaus parodoje išgirsta javiečių gamelano (mušamieji – aut. past.) muzika. Jos įtakos ir rytietiški motyvai yra taip pat ryškus Debussy – pirmojo Vakarų kompozitoriaus, susidomėjusio Rytų skambesiu, – kūrybos bruožas.
Debussy – ryškus ne tik muzikiniame pasaulyje
Nutrūkus ilgametei Debussy draugystei su Vasnier, sekė virtinė romanų su įvairiausiomis dailiosios lyties atstovėmis, įvyko net trumpos sužadėtuvės. Toks elgesys visuomenei priimtinas nebuvo ir pačiam menininkui net kainavo kelias draugystes. Panašu, jog Debussy tai nerūpėjo.
Vis dėlto 1899 m. jis vedė modelį Rosalie Texier. Ir ne bet kaip, o pagrasinęs nusižudyti, jei ši nesutiksianti tekėti. Rosalie buvo meili, praktiška, tiesmuka, ją mėgo judviejų draugai. Tačiau pačiam kompozitoriui ilgainiui įgriso ir ėmė nervinti jos intelektualinių gabumų ribotumas, muzikinio jausmo trūkumas, be to, jos grožis blėso greitai ir ji niekaip negalėjo susilaukti vaikų.
1904 m. Debussy gyvenime atsirado Emma Bardac: išsilavinusi, puiki pašnekovė, pripažinta dainininkė ir Paryžiaus bankininko žmona. Slapta nuo visų naujoji pora keliavo atostogų į Džersio salą, iš kur grįždamas, laišku Debussy pranešė žmonai apie skyrybas. Likus penkioms dienoms iki penktųjų vestuvių metinių, Rosalie bandė žudytis, šaudama sau į krūtinę Paryžiaus Santarvės aikštėje (Place de la Concorde). Moteris išgyveno, tačiau kulka įstrigo viename iš jos stuburo slankstelių visam likusiam gyvenimui.
Skandalas tęsėsi dar ilgai, abu įsimylėjėliai turėjo sumokėti nemažą kainą draugų ir šeimos garbės sąskaita. Kaip bebūtų, 1905 m. jiedu susituokė ir, bėgdami nuo nemalonaus dėmesio, trumpam išvyko į Angliją. Grįžę nusipirko namą Paryžiuje, Bois de Boulogne (dabar – Foch) aveniu, kur Debussy ir pragyveno iki mirties.
Tikroji Debussy meilė
Vienintelis judviejų vaikas Claude Emma, meiliai vadinta Chouchou (Šušu) gimė tais pačiais metais. Ji buvo didžiausias kompozitoriaus įkvėpimas. Ne veltui 1905 m. žymi ir „Jūros“ („La mer“) – vieno genialiausių kompozicijų – sukūrimą. Savo gyvenimo pabaigoje sunkiai sirgdamas Debussy yra prisipažinęs, jog jei ne dukra, jis galėjo nusižudyti. Šušu savo tėvą spėjo pergyventi vos metais – difterijos epidemijos metu daktaras lemtingai suklydo skirdamas jai gydymą.
Debussy mirė nuo vėžio 1918 m. savo namuose. Laidotuvių procesija vyko vokiečių armijos bombardavimų metu, einant tuščiomis Paryžiaus gatvėmis. Visa Debussy šeima palaidota mažose Passy kapinėse, išpildant paskutinį kompozitoriaus norą ilsėtis „tarp medžių ir paukščių“.
Mary Garden, kūrusi pirmosios Melisandos portretą 1902 m. premjeroje, apie kompozitorių yra sakiusi: „Nuoširdžiai nežinau, ar Debussy yra kada nors ką nors iš tiesų mylėjęs. Jis mylėjo savo muziką, ir, tikriausiai, save. Manau, jog jis buvo susipynęs savo paties genijuje. Jis buvo labai, labai keistas žmogus.“
