– Jums Nacionalinė kultūros ir meno premija skirta sulaukus 90 metų. Ar ne per vėlai, kai esate tiek nusipelnęs Lietuvos kultūrai?
– Manau, per anksti. Galėjo palaukti, kol numirsiu, tada būtų geriau...
– Jūsų teatrinė jaunystė prabėgo Panevėžyje. Ar atsimenate šį miestą? Ar yra vietų, kurios iki šiol brangios, kurias norėtumėt ir šiandien aplankyti?
– O jezusmarija, ten pragyvenau tiek metų... Nieko ten mano nebėra, tad numojau ranka ir pasakiau: „Et, nėra ko ten man važiuoti.“ Praeitis.
– O to žodžio „praeitis“ daug jūsų žodyne?
– Man tai – praeitis, o kai kam tik prasideda ateitis.
– Ar nepasiilgstate ankstesnio gyvenimo, gerbėjų, scenos?
– Neturiu nostalgijos aniems laikams. Buvo – pražuvo. Dabartinis mano gyvenimas – puikus! Nuostabus! Sėdžiu su jumis ir kalbuosi, kas gali būti nuostabiau?
– Yra kas nors, ko gailitės neįgyvendinęs?
– Iš vienos pusės, visko gailiuosi. Iš kitos pusės – nieko. Žiūrint ką, kaip ir ko. Tai toks atsakymas.
– Paskutinis vaidmuo kine, kurį Jūs atlikote, buvo Muravjovas filme „Tadas Blinda. Pradžia“. Ar daug kas pasikeitė nuo tų laikų, kai filmavotės pirmose juostose?
– O kodėl sakote, kad tai paskutinis mano vaidmuo? Nemanau, kad tai paskutinis vaidmuo. O filmuojant niekas nepasikeitė. Man – tikrai nepasikeitė. Mano darbe, mano sistemoje – niekas nepasikeitė. Gyvenime turėjau ir gerų, ir blogų režisierių, ir durnų, ir protingų. Juk daug metų išgyvenau, ir teko susitikti įvairių sričių žmonių.
– Turėjote mylimiausią režisierių?
– Žalakevičių. Jis mane atrado. Žodžio „mylimiausias“ negaliu pritaikyti režisieriui, bet Žalakevičius yra brangus, nes iš manęs sukūrė vaidmenis.
– O brangiausi vaidmenys?
– „Niekas nenorėjo mirti“. Pats tikriausias, nes pirmas stiprus darbas. Jis apdovanotas premijomis ir prizais, tad jį labiausiai ir vertinu. Vaidmenį kūriau iš savo prisiminimų, gyvenimo, apie berniokus miške... Juk tiek privaidinęs, per 20 filmų, gal tai labiausiai mylimas darbas.
– O kas jums asmeniškai „Soliaris“?
– Tiek ten mano vaidybos. Manau, kad knyga žymiai įdomesnė už filmą. Bet Tarkovskio darbas – puikus. Sūnus pasakojo, kad kai važiavo į Ameriką, amerikiečių imigracijos tarnybos pareigūnas žiūri į pasą ir sako: „Banionis, Banionis...“ Paklausė, ką jis turi bendra su manimi. Sūnus pasiteiravo, iš kur pasienietis žino apie Banionį. Pareigūnas atsakė, kad „Soliaris“ – puikus filmas.
Ir pats esu buvęs Holivude, svečiavausi pas Rūtą Lee.
– Esate žmogus legenda.
– Tai jums aš legenda, sau nesu legenda. Aš gyvenu, valgau, arbatą geriu. Bet jei jums esu legenda, tai labai smagu.
