Ne mažesnį nusistebėjimą, o greičiau apmaudą Tolminkiemio bažnyčia kėlė tos teritorijos šeimininkei – Kaliningrado srities valdžiai. Ne paslaptis, kad ją nervindavo vien paminėtas Mažosios Lietuvos vardas, nes naujieji šių žemių valdytojai laikė jas iskonno slavianskimi…
Į Donelaičio muziejų tais laikais važiuodavo virtinės autobusų iš Lietuvos. Lietuviai sutvarkė ne tik bažnyčią, bet ir kleboniją, nušienaudavo aplinkines pievas.
Dabar Tolminkiemis atsidūręs užsienyje, anapus valstybinės sienos. Šiuo metu ją pervažiuoti dėl visiems žinomų priežasčių tapo sunku, tiksliau tariant, – brangu. 70 eurų kainuojanti pati pigiausia viza atmuša norą net didžiausiems patriotams.
Anot Donelaičio muziejaus direktorės Liudmilos Silovos, lankytojų skaičius anuomet, kai nebuvo sienos, ir dabar skiriasi kaip dangus ir žemė. Iš Lietuvos beveik visai niekas nebeatvažiuoja. Čia tiktų pridurti, kad, skirtingai nuo Baltarusijos, į kurios, kartu ir Lietuvos, pilis kelionių biurai nuolat rengia ekskursijas, Kaliningrado pusėn, taigi, ir į Tolminkiemį jokios kelionės neorganizuojamos.
Nuvykti viešuoju transportu irgi keblu, nes autobusas iš Tolminkiemio į rajono centrą Gusevą išvažiuoja ryte, grįžta vakarop. Viskas. Nuvykti ir sugrįžti autobusu tą pačią dieną neįmanoma. Kelias į Tolminkiemį toks duobėtas tarsi po karo, didieji autobusai nerizikuoja juo važiuoti.
Pats Tolminkiemis irgi apleistas, jo prieigose plyti ištisos dykynės. Tiesa, vietos gyventojai džiaugiasi, jei į muziejų atvyksta svečių iš toliau, direktorė dar ir arbata pavaišina.
Šiaip ar taip, muziejus yra prižiūrimas, tą finansuoja Kaliningrado srities valdžia. Jam skirti septyni (iš jų trys sargų) etatai.
Vis dėlto reikia pripažinti – Lietuva atskirta nuo Donelaičio, tiksliau tariant, Donelaitis nuo Lietuvos. Tikėtis, kad apžvelgiamoje ateityje vizos išnyks, nerealu. Taigi, „Metų“ autorius liks ne tiek tolybių, kiek užmaršties glūdumoje. Jau ne viena karta užaugo, nemačiusi Tolminkiemio muziejaus. Tai ką daryti?
Prieš septyniolika metų rašiau, kad Tolminkiemį reikia „parvežti“ į Lietuvą, t. y. Mažosios Lietuvos pasienyje parinkti kuo arčiau Tolminkiemio esančią, nesvarbu, ar veikiančią, ar neveikiančią liuteronų bažnyčią, pavyzdžiui, Virbalyje, Vištytyje, Kudirkos Naumiestyje, Vilkyškiuose, Kintuose, gal Panemunėje priešais Tilžę, neatmestina ir Nida. Įrengtume Kristijono Donelaičio memorialą ten.
Tiktų ir Donelaičio aikštė Klaipėdoje su paminklu būrų dainiui. Viename iš aplinkinių pastatų galėtų įsikurti Mažosios Lietuvos muziejaus filialas – Donelaičio galerija.
Jei Donelaičio muziejų įrengtume Lietuvoje, neabejoju, kad memorialas būtų lankomas.
Dar drąsesnis planas – parinkus tinkamą vietą, pastatyti Tolminkiemio bažnyčios kopiją (tiktų ir sumažinta), pasiėmus iš dabartinės viską, ką galima perkelti, juk kiekviena jos vinis atvežta iš Lietuvos. Tik bijau, kad rusai neatiduos nė surūdijusios geležėlės...
Beje, kai Kultūros ministerijoje pasiteiravau, ar ketinama gelbėti Donelaičio Tolminkiemį, atsakinga muziejų reikalų tvarkytoja iš pradžių paklausė, apie ką čia kalbu. Atsakiau, kad apie Kaliningrado srityje esantį muziejų. Tada ji man, neišmanėliui, paaiškino, kad toji sritis priklauso Rusijai. O LR ministerija užsienio muziejais nesidomi. Patikslinau, kad Donelaitis, nesvarbu, kur jis būtų, yra neatsiejama Lietuvos dalis. Bet valdininkės tai nesugraudino, jokios informacijos, kaip ten nuvykti, jei didžiojo poeto muziejus apskritai dar veikia, negavau.
O juk Tolminkiemis turėtų rūpėti ne vien Kultūros ministerijai, bet ir visai Lietuvos valstybei…
