Atlikti vizualų šios parodos apipavidalinimą buvo pakviestas architektas, menininkas, semiotikas Justinas Dūdėnas. Tai jau antras šio architekto darbas NDG erdvėse. Pirmasis, Šarūno Saukos kūrinių retrospektyva, sulaukė milžiniško publikos susidomėjimo. Laura Mažuknaitė architektą klausė apie ekspozicijų kūrimo subtilybes, pasiruošimą, pasakojimo konstravimą ir lūkesčius.
– Algio Skačkausko tapybos darbai jums nebuvo labai gerai pažįstami, todėl įdomu, kaip pradedate pasiruošimą parodos architektūrinei dėlionei?
– Pradedi nuo to, kas duota, kaip aplinkybės, kaip užduotis. Pavyzdžiui, yra autorius, yra erdvė, kurioje tu turi dirbti, taip pat yra žmonės, su kuriais turi dirbti. Žinoma, pirmiausiai žiūrėjau paveikslus, skaitinėjau bei su parodos kuratore M. Žvirblyte kalbėjau.
Taip pat sutapo, kad aš esu šiek tiek pažįstamas su Skačkausko sūnumis, o kadangi šeima gana stipriai rūpinasi šia paroda, tai išnaudojau šią galimybę daugiau pabendrauti su jais bei pažiūrėti, kaip jie, visa tai mato.
Ir gal čia toks mano darbo būdas, bet tą autorystės, kūrėjo poziciją, man ją norisi nustumti į šoną ir įsileisti daugiau žmonių į procesą, nes tai yra puikus būdas ne tik pasitikrinti, ką pats galvoji, bet ir įsileisti kitų idėjų, kurios dažnai būna geresnės, ypač iš tų žmonių, kurie tikrai gerai pažįsta Skačkauską, kurie su jo tapyba gyvena kasdiena. Manau, kad tai buvo produktyvu, nes bendraudamas su jo šeima ir apie jį rašančiais žmonėmis, pasiėmiau ir išlošiau daugiau nei, kad būčiau tiesiog kažką nupiešęs.
– O kas vyksta toliau? Pradedate piešti erdvinį parodos planą?
– Ne, piešti ir eskizuoti išdrįsau tik po to, kai parodos kuratorė pasiūlė temų skirstymą. Būtent be šito suskirstymo negalėjau pradėti dirbti, nes reikėjo laiko, kad ta kuratorinė mintis susigulėtų. O kai viskas susidėjo į savo vietas, pradėjau galvoji, kas, kam tinka bei kaip padėti žmogui, kad jis tą autorių, ar autoriaus sumanymą, kuo lengviau, kuo maloniau patirtų. Ir tada prasidėjo bandymai.
Žinoma, pradžioje gana nedrąsiai, pridarant nemažai nevykusių eskizų. Pirma mintis buvo, kad šėlstantis, energingas kūrėjo charakteris, reikalauja žaismingos, intensyvios, gal kiek chaotiškos ir net klaidžios erdvės, nes jo paveikslai tai atlaiko.
Tačiau vėliau supratau, kad tai yra visiškas klystkelis, nes kai pradedi piešti savo erdvėje, tokį patį šėlstantį paveikslą, pamėgdžiojant jo tapybą – gauni jo kūrybos imitaciją. Taigi dabar galvoju, jog erdvė turėtų būti truputėli formali, klasikinė, bet su tam tikrais išsigalvojimais. Kitaip tariant, šiek tiek švaresnio, minimalesnio fono, kuris suteiktų lengvumo, aiškumo, siauresnės patirties, lankytojo atžvilgiu, nes pirmuoju atveju to nebeliktų.
– Gal galėtumėte daugiau papasakoti, kaip nusprendėte pateikti Skačkausko darbus vizualiai? Kaip buvo formuojami šios parodos pateikimo variantai?
– Kažkaip nejaukiai jausčiausi, jei galutinį variantą reikėtų nusakyti žodžiais, bet galiu papasakoti kelis sprendimus, kas man atrodė, novatoriška ir įdomu. Pirma, tai ką jau bandžiau padaryti ir Š. Saukos parodoje šį pavasarį, t. y. įdarbinti didžiosios salės balkoną, tą plyšelį, per kurį lankytojas pamato visą salę, dar prieš į ją nusileisdamas. Akivaizdu, jog balkonas, tai pirmojo įspūdžio, įžangos vieta. Deja, labai dažnai parodose jis tiesiog tampa bereikšmis.
Juk pirmas įspūdis visuomet yra labai svarbus, tačiau, kaip padaryti, kad jis suveiktų? Ir po Saukos parodos, maniau, kad nežinočiau, kaip reikėtų antrą kartą tą plyšį įdarbinti, bet atradau labai paprastą sprendimą ir dabar tikiuosi, kad tai funkcionaliai suveiks.
Antra, klausydamasis Mildos, parodos kuratorės, vis labiau pradėjau tikėti, jog į parodą reikią įtraukti ir poeziją, nes jis buvo ne tik tapytojas, bet ir publikuotas poetas, kuris savo namuose rengdavo poezijos, rašančių tapytojų vakarus, kurie skaitydavo vieni kitiems, ką parašė. Manau, tai nuostabus reiškinys, nes tai yra ne tik rašymas, bet ir mėgavimasis, ir tam tikra kultūrinė veikla.
Dėl to parodoje turi skambėti poezija. Tačiau teko girdėti, kad ankstesni bandymai įtraukti poeziją, buvo gana sudėtingi. Todėl svarbu rasti sprendimo būdą, kuris atskirtų garsą nuo vaizdo, suteiktų jiems tokią autonomiją, kad galėtum apžiūrėti paveikslą netrukdomas žodžių, kurie greičiausiai nieko bendro su juo neturi, ir atvirkščiai.
Ir taip kryptingai galvojant, atsidaro šioks toks sprendimas, kurio galbūt, bent jau aš, nesu niekur radęs, tai ir lankytojas, manau, patirs visai kitokius įspūdžius. Nuo ausinių mes išsisukome. Kažkas tikrai bus įdomu, o ar sėkmingai, niekas nežino. Visą laiką kažką išsigalvoji ir stengiesi, tai įgyvendinti realioje erdvėje. Truputėli, aišku, nejauku, kai ta bandymų laboratorija yra gana atsakinga, didelė erdvė, bet kito kelio nėra arba darai ką nors, kas išbandyta, arba neišbandyta.
– O koks šiame kontekste apšvietimo vaidmuo?
– Su apšvietimu truputi daugiau improvizuosime. Galvojame šiek tiek tamsinti sienas, nes visgi norėtųsi suteikti intymumo. Tačiau, tai dar nėra galutinis, patvirtintas variantas. Galiu pasakyti tik tai, kad kaip nors vis tiek apšviesime, ir jie matysis. Ar pavyks dar šalia to atmosferinį žaidimą sužaisti, čia jau sėkmės klausimas.
– Užsiminėte, jog jums labai svarbi lankytojo patirtis parodoje, siekiate, kad ji būtų maloni. Ir parodos kuratorė man pasakojo, kad kurti ekspoziciją jus pakvietė dėl sugebėjimo pateikti parodos pasakojimą suprantamai ir aiškiai. Todėl gal galėtumėte detaliau papasakoti, kaip bus projektuojamas lankytojo kelias šioje parodoje? Ar bus pradinis taškas, sufleruojantis kryptį, kuria turėtų eiti lankytojas?
– Ne, nebus. Aš klausiau parodos kuratorės Mildos, kokia yra darbų hierarchija, tarkime, ar ji norėtų, kad viena tema būtų pirmiau, kita paskiau. Atsakymas buvo, kad ji kaip tik norėtų, kad tai būtų neaišku. Tačiau pamačiusi mano temų išdėstymą, paklausė, kodėl viena tema eina pirmiau negu kita, gal apkeiskime? Ir atėjo laikas pamąstyti apie šitą dalį. Abu pateikėme preliminarius lankytojo kelio pasirinkimus, kaip žmonės elgsis ir suvokėme, kad jie visi skirtingi ir vieno teisingiausio kelio nėra. Ir tai jau tampa asmenišku dalyku.
Taigi šitoje parodoje tokio, kaip lankytojo kelias, nebus. Skirtingai nei Š. Saukos parodoje, kur mes meistravome naratyvą pagal klasikinę schemą: įžanga, dėstymas, kulminacija. Tai čia nieko panašaus. Tokį sprendimą diktuoja ir pati tapyba, piešiniai, autoriaus kūryba, todėl, kad nėra tokių išskirtinių kūrinių, kuriuos būtinai reikėtų sureikšminti bei prie kurių prieiti, reikėtų pribręsti. Taigi nėra nei hierarchijos, nei kažkokio nuoseklumo pačioje kolekcijoje.
– Ar šis architektūrinis modelis padės suvaldyti lankytojų srautus, sukuriant kažkokią atskirtį tarp jų?
– Taip, aišku, kad šitas modelis galbūt yra šiek tiek parankesnis, bet iš principo, jeigu įmestume tą patį kiekį žmonių, tai tau nelabai svarbu, ar jis eina tavo kryptimi, ar priešinga, nes vis tiek, tas dirginimas egzistuoja. Aišku, kuo mažiau žmonių, tuo daugiau privatumo ir intymumo.
– Jei lankytojui paliekama laisvė savarankiškai pažinti kūrėją, natūraliai kyla klausimas – kokia svarbiausia šios parodos funkcija, kas bus akcentuojama?
– Man atrodo, kad kuratorė į šį klausimą, man taip pat neatsakė. Ir kadangi ji turi savo nuomonę, tai ir aš nebandžiau garsiai formuluoti savosios. Tačiau, realiai, turbūt visi nujaučiame, kad tai yra šioks toks in memoriam, kadangi autoriaus neseniai netekome. Taip pat, kai pradėjau kalbėti, ar mes čia rodome paveikslus, ar pristatome autoriaus pasaulėžiūrą, visi atsakė, kad pasaulėžiūra yra svarbiausia. Nėra taip, kad būtų labai svarbu parodyti, kažkurį konkretų ar kelis darbus, nes šios parodos esmė – gyvenimo filosofija, kurią jis turėjo.
– Kaip įsivaizduojate idealią parodą?
– Yra du variantai: pirmas, kaip bet kurio architekto – suteikti žmonėms galimybę naudotis tuo gėriu, kurį siūlo. Tai iš esmės galima taikyti, ir parodai, ir pastatui, skiriasi tik turinys. Parodos metu siekiama suteikti visišką komfortą, leidžiantį pažinti autorių, pamatyti jo tapybos genialumą bei maksimaliai perteikti pagrindinį pranešimą.
Tačiau, kas įvyksta, kai ta mintis būna šiek tiek sunkiau apčiuopiama? Gauname nemažos komandos, kuri prie to dirba, indėlių ir visų požiūrių koliažą. Antra, aš ekspoziciją įsivaizduoju kaip mikrokosmosą, kad tu patenki į kažkokį kitą pasaulį, kuris turi savo atmosferą, savo keistumą ir dėl to jame viskas pamirštama, visi vargai ir rūpesčiai. Ir tai pasiekus, man atrodo, paroda pavirsta į teatrą, kuriam pasibaigus, jeigu jis buvo geras, atsiranda tas idealus pojūtis, kai tu kokį gerą pusvalandį, bandai vėl adaptuotis realybėje. Tai čia yra idealus atvejis ir siekiamybė. Šiuo atveju man atrodo, kad bus per paprasta paroda, kad tai įvyktų.
– Norite sukurti tokią aplinką, kur žmogus galėtų pamiršti visus savo rūpesčius?
– Taip. Tačiau, tai labiau scenografinis veiksmas, kuris nėra savitikslis. Toks likusio pasaulio atjungimas yra svarbus, nes tame nepažįstamame pasaulyje, turėtų dominuoti autorius, jo kūriniai. Tai erdvė, kurioje vizualinė informacija, nebelygina su kasdienybės kontekstais. Galbūt tai padėtų įeiti į autoriaus autentišką pasaulį. Aš gal vėl nusaldinu visą šitą reikalą, ir manau, tiksliau bijau, kad tai gali nepavykti, bet kiekvieną kartą stengiuosi.
– Juk galima turėti didesnių tikslų?
– Na, mažesnių tai gal ir negalima. (Nusijuokia.)
