S. Martinėlio tapybos ir juvelyrikos paroda „Kuo aš tapau“ gimė iš pastarųjų metų kūrybos. Menininkas sako norėjęs pasidalyti ja su savo klientais, kolegomis, įkvėpėjais. Bokšto skvero barokinio komplekso salėje jis pristatė ne tik išskirtinius juvelyrinius kūrinius, bet ir tapybos darbus. Tai – blic paroda, ji veiks tik šiandien, birželio 2-ąją, ir bus atvira visiems nuo 16 iki 20 val.

„Tapiau prieš 13-15 metų, tačiau po akademijos taip įtraukė juvelyrika, kad teko ten nerti giliai, nebuvo laiko kurti paveikslų. Visą laiką norėjau, bet negalėjau sau leisti, galbūt jaučiausi nesubrendęs tapybai. Tačiau karantinas sugrąžino atgal – pastaruosius 2 metus vėl tapiau. Dabar esu abiejuose pasauliuose. Juvelyrikoje aš – architektas, tapyboje jaučiuosi muzikantas – čia daugiau laisvės, galiu išreikšti emociją, o kurdamas juvelyriką dirbu matematiškai, architektūriškai“, – pasakoja S. Martinėlis.
Silvijaus Martinėlio tapybos ir juvelyrikos paroda „Kuo aš tapau“

Jo juvelyriniai dirbiniai – tarsi iš kosmoso fantastikos srities. „Meteoritas skrenda, nukerta Mėnulio gabalėlį, tuomet jis skraido, papuola į atmosferą, ir krenta. Hunteriai suranda, mokslininkai ištiria, aprašo, patvirtina, kas tai yra, ir tuomet ši reta žaliava iš kosmoso atkeliauja pas tokius kaip aš dizainerius. Meteorito ar Mėnulio akmens žaliava yra supjaustyta lyg duonos riekėmis, ji tampa preke, gali įsigyti. Tai – unikali žaliava, atrodo nieko daryti nereikia, tik teisingai ją pateikti. Meteoritas žavi savo estetika, traukia ir pati idėja, nes tai – daiktas iš kosmoso“, – kalba Silvijus, priklausantis Meteoritų kolekcionierių asociacijai.

Iš Mėnulio akmens, 2017 metais rasto Šiaurės Vakarų Afrikoje, jis sukūrė įspūdingą sceninį žiedą operos solistei Asmik Grigorian. Taip pat yra sukūręs originalių kombinacijų žiedų su akmenimis, kurie tarsi įkliuvę titano spąstuose, skirtingų faktūrų meteoritų žiedų ir natūralios, kosmose susidarančios struktūros diržų sagčių.

Tačiau S. Martinėlio tapybą kosmosas veikia mažai, joje ryškus asmeniškumas. Už paveikslų autorius yra pritaisęs mažytę paslaptį – tokį pat asmenišką inkliūzą: akmenį su skyle iš Kunigiškių, vulkaninės kilmės uolienos gabalą iš Kilimandžaro ar vandeny išmirkusio medžio gabalėlį iš Šventosios. Šios vietos ir ten išgyventi įspūdžiai taip pat virto Silvijaus paveikslais.

Vienas diptikų, pavadinimu „Skrajojantis“ emociškai sugrąžina į praeitį. „Tai – lyg ir tamsus darbas, bet man labai artimas. Vieniems jis – „Skrajojantis olandas“, kitiems – „Skrajojantis burtininkas“, o man – saugi vieta iš vaikystės. Užsimerkęs prisimenu ją. Kai tėvai veždavosi vasaroti į Šventąją, nuobodžiaudavau, tuomet su šunimi eidavau ilsėtis prie to tilto. Tai buvo mano vieta. Prisiminimas, likęs iki šiol“, – pasakoja S. Martinėlis.
Silvijaus Martinėlio tapybos ir juvelyrikos paroda „Kuo aš tapau“

Renginyje menininko paveikslus ir juvelyriką galima buvo apžiūrėti, skambant su tema tobulai susietai muzikai. Ją kūrė ir grojo Spayo Vantex – akmenų inkrustuotojas iš Ukrainos. Ekspozicijoje žvilgsnius traukė ir netikėtas objektas – 1979-ųjų (S. Martinėlio gimimo metų) „Yamaha“ cafe racer motociklas. Ant jo bako – Silvijaus paveikslo „Volcano Kili“ fragmentas, kurį ten perkėlė grafikos dizaineris Šarūnas Ramoška.
S. Martinėlis džiaugėsi, kad į parodos atidarymo susirinko daug širdžiai brangių žmonių, tarp jų – Vilniaus dailės akademijos profesorė Aleksandra Aleksandravičiūtė, parašiusi apie jo tapybos parodą anotaciją.
Silvijus Martinėlis

„Pirmoji Silvijaus Martinėlio tapybos paroda atskleidžia kitą, anksčiau kūryboje neišreikštą patyrusio juvelyrikos dizainerio asmenybės pusę. Martinėlio sugrįžimą prie tapybos parėmė jo mokytojas vitražistas Albinas Markevičius, skatindamas realizuoti akivaizdų Silvijaus polinkį ekspresijai, aktyvioms chromatinėms spalvoms ir nevaržomam mostui. Kol kas Martinėlis visai abejingas subtilaus ir melancholiško pilkšvojo kolorito tradicijai. Silvijaus tapyba – tai kone fizinis kunkuliuojančių emocijų išlydis. Skirtingai nei ekspresionistai modernistai arba jų ainiai Lietuvoje, jis nesigilina į socialines, simbolines ar poetines potekstes, bet nesilaiko ir gesto tapybos estetikos. Tiesiog tiršto dažo potėpiais stambaus formato drobėse visa jėga išlieja koncentruotą jausmų įtampą. Tam negana vienos drobės ploto.

Daugumą peizažų Silvijus tapo diptikais, taip pratęsdamas pasirinkto gamtos motyvo erdvę ir aprėpdamas panoramą. Kameriškumas jam visai netinka. Silvijaus paveiksluose netgi uždaras senamiesčio fragmentas, „Kunigiškės“ arba „Saugi vieta“ dauboje palei upę virsta nerimo iškrovos priemone. Pastaraisiais metais Silvijus dažnai tapo kalnus, į kuriuos kopdamas patyrė visiškos laisvės ir pilnatvės išgyvenimus (viršukalnių ciklas „Volcano Kili“, „Volcano Kazbek“, „Sudeginti liūdesį“, „Gilus“ ir kt.).

Kalnų peizažai kontrastingai skiriasi nuotaika ir tapybinės plastikos kalba. Tarp Silvijaus tapytų vaizdų išsiskiria grėsmingo fatalizmo persmelktas „Skrajojantis“, kuriame aštrių tamsių potėpių stichija, įgavusi kryptingai suvienytą pavidalą, laimi grumtynėse su spalva. Pilko kolorito, bet gyvybingai pulsuojančios faktūros „Peak“ skatina spėlioti apie debiutuojančio tapytojo kūrybos perspektyvas. Panašu, jog Silvijus ir būsimuose peizažuose, kitų vietovių erdvėse vis kitaip išbandys spalvų ir potėpio sąveikos energiją, režisuodamas aršių dažo kirčių ir pasyvaus drobės paviršiaus konfliktus bei paliaubas“, – rašė profesorė A. Aleksandravičiūtė.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją