Mados išbandymas laiku
Antradienio vakarą atidarytoje parodoje pristatomi darbai, kuriuos bendradarbiaudami sukūrė menininkai, dizaineriai ir amatininkai iš trijų salų: Islandijos, Grenlandijos ir Farerų. Tačiau ši paroda, nors ir susijusi su mada – toli nuo žengimo podiumu ar sezono tendencijų pristatymo blizgiuose žurnaluose. Nuotraukose, kurias užfiksavo menininkių kuratorių Sarah Cooper (JAV) ir Ninos Gorfer (Austrija) duetas, galima giliau pažvelgti į šių kraštų tradicijas, paveldą ir ten gyvenančių žmonių istorijas. Parodoje taip pat galima pamatyti įspūdingas instaliacijas, kurių kiekviena seka savo istoriją.
Parodą užsakiusios institucijos, „The Nordic House“ Reikjavike atstovė Kristín Ingvarsdóttir pasakojo, kad nors jos ir kolegų žmonės dažnai klausia, apie ką yra ši paroda, į šį klausimą trumpai atsakyti, jos nuomone, neįmanoma, tačiau tas sudėtingumas žmonėms labiausiai ir patinka. „Čia yra daug nuorodų tiek į privačius asmeninius pasakojimus, tiek į šios pasaulio dalies mitus. Rasite daug užuominų į centrinės ir kontinentinės Europos esmę“, – kalbėjo ji.
Kaip pastebėjo K. Ingvarsdóttir, ši paroda ne tik sujungė skirtingus pasaulius, vienus nuo kitų nutolusius geografine prasme, bet ir peržengė konkretaus formato ribas: ji apima ir šiuolaikinį meną, ir fotografiją, ir taikomuosius menus, ir dizainą – todėl su ja labai lengva keliauti.
„Viena iš stipriausių šios parodos žinučių man yra ta, kad čia galite pamatyti, kokia gali būti mada. Šiai parodai jau septyneri metai, bet ji visiškai nepavaldi laikui. Svarbiausias yra kūrybiškumas, saviraiška, asmeninis stilius: šiuos kūrinius sukūrė menininkai, kuriems neturi didelės įtakos pasaulinės mados tendencijos ir srovės. Tai ir yra tvarumo esmė: svarbu rinktis tai, ką verta turėti“, – aiškino K. Ingvarsdóttir.
Perduoda jautrią žinutę
Labiausiai žvilgsnį traukiantis parodos objektas – ekspozicijos centre esanti juodai balta instaliacija, kuri atrodo lyg iškilminga suknelė, esanti drugelių ar snaigių debesyje. Jos autorė dailininkė Steinunn Sigurdardottir sako, kad daug kas mato panašiai ir visi yra laisvi jos kūrinį interpretuoti kaip tik nori, tačiau jai pačiai jis susijęs su kur kas skaudesne asmenine istorija.
Ši instaliacija – vos iš keturių medžiagų: siūlų, smeigtukų, tiulio, šilko ir šiek tiek plunksnų. Sumontuota, kaip sako autorė, be didelio ypatingo pasirengimo, bet sunaudojant beveik 2 kilometrus siūlų – kadangi niekas nėra susiūta, ištraukus vieną siūlą viskas sugriūtų, kaip iliuzija.
„Kūrinys išreiškia priešingybes. Žmonėms gali atrodyti, kad tai puiki, graži moters suknelė, gal net vestuvinė, visi mato ši kūrinį šiek tiek kitaip, tačiau man tai reiškia visai kitą dalyką“, – pasakojo ji.
Šią instaliaciją S. Sigurdardottir sukūrė galvodama apie savo neįgalų sūnų, kuris visiškai negali savimi pats pasirūpinti, jam kasdien reikalinga daugybės žmonių pagalba, jis patiria didžiulį skausmą, tačiau vis tiek išlieka laimingiausiu žmogumi, kokį menininkei kada nors yra tekę sutikti.
„Spalva išreiškia skaistumą ir mano neįgalaus sūnaus grožį. Kūrinio pavadinimas, „Space in Between“ (erdvė, esanti tarp kažko – red. pastaba) atspindi tai, kad mintys nenukeliauja iki mano vaiko galūnių, jis negali kalbėti, vaikščioti ir kiekvieną minutę jam reikia pagalbos. Taip pat yra korsetas, kuris atspindi ir jo kūną, nes jam toks įtvaras reikalingas, kad būtų ištiesintas stuburas. Ant apykaklės uždėti spygliai – tai tas skausmas, su kuriuo jis susiduria. Tačiau, be jokios abejonės, jis yra laimingiausias mano pažįstamas žmogus, ir tai yra to kūrinio grožio esmė. Pačiam kūriniui surinkti į vieną visumą prireikė daugelio rankų, dirbo vienuolika žmonių. Procesas yra man ne mažiau svarbus nei kūrinys: pagal tai matosi, kiek reikia žmonių tam, kad būtų galima juo pasirūpinti. Taip, tai yra ir socialinio, visuomeninio klausimo atspindys: neįgalieji visame pasaulyje turi turėti galimybę išeiti. Neįgalumui sienos nėra kliūtys, neįgalumas yra transcendentinis“, – kalbėjo ji.
Menininkė prisipažino iki šio klausimo niekada nekalbėjusi panašiomis temomis – laikė save tiesiog tekstilės dizainere ir menininke. „Man reikėjo išsilieti ir priminti žmonėms apie šį skausmingą socialinį reiškinį“, – sakė S. Sigurdardottir.
Sugrąžino mezgimą į madą
Kita instaliacija – vėlgi, lyg megzta suknelė, apsupta kitų megztų objektų, primenančių šieno kauges. Iš Farerų salų atvykusi menininkių dueto „Guðrun & Guðrun“ atstovė Guðrun Rógvadóttir pasakojo, kad šiuo darbu parodoma orų svarba vietinių žmonių amatams ir gyvenimui.
„Parodos pavadinimas yra „Orų dienoraščiai“. Tai be galo teisinga, nes Šiaurės Atlanto salose – Grenlandijoje, Islandijoje, Fareruose – oras ir oro kryptis yra visą gyvenimą lemiantis veiksnys. Mes galime tik laukti oro ir jis pakreipia mūsų gyvenimus viena ar kita linkme“, – kalbėjo ji.
Instaliacijai parengti prireikė dvejų metų – viskas yra numegzta rankomis, iš alpakų vilnos ir moheros. „Kai mes pradėjome save darbą 2000-aisiais metais, mezgimas nebuvo laikomas protingu amatu – visiems norėjosi užsienietiškų audinių. Pradėjome savo veiklą todėl, jog matėme, kad avių vilna niekam nebereikalinga, ji būdavo deginama. Gyvendami nedidelėje vietovėje, visi pradedame rūpintis jos ištekliais, o vieninteliai Farerų ištekliai buvo avys ir žuvys. Prieš du šimtus metų Farerų salos pradėjo eksportuoti pirmus gaminius ir tai buvo rankomis megzti gaminiai. Iš tiesų didžiuojuosi, kad prisidėjome prie to, kad mezgimo tradicija vėl suklestėtų pasaulyje. Bent Farerų salose megzti dabar labai populiaru, megzti imasi ir kiti dizaineriai“, – šypsojosi Guðrun Rógvadóttir.
O kalbėdama apie parodoje pristatomą darbą, ji pasakojo, kad jo bendraautorę, kuri pati nedalyvavo parodos atidaryme, labiausiai įkvėpė šieno kaugės. „Ji augo nedideliame kaimelyje, kur jos tėvas turėjo avių, todėl reikėjo pasiruošti daug šieno: ten žmogui, mokančiam pasiruošti šieną, buvo rodoma ypatinga pagarba. Iš tiesų šieno kaugės susijusios ne tik su praktiškumu: ne mažiau svarbu estetika, tradicija ir tinkama pusiausvyra. Be to, tik nuo šieno priklauso, ar avys žiemą turės ką ėsti“, – kalbėjo ji.
Menininkė, kurdama šį kūrinį, prisiminė, kaip atrodydavo šieno džiovinimo laikas. „Turbūt ir pas jus šienas džiovinamas panašiai: dienos metu šienas išsklaidomas saulėje, kad džiūtų, o vakare, ypač jei artinasi lietus, šienas vėl sugrėbiamas. Jos šeimoje šieno džiovinimas atnešdavo tam tikro nerimo: ji pastebėjo, kaip tėvas stebėdavo oro pokyčius, klausydavosi orų prognozės ir dairydavosi pro langą“, – pasakojo G. Rógvadóttir.
Prisidėjo ir lietuvis
Prie dar vienos instaliacijos, pasitinkančios lankytojus, kurioje matomi kostiumais aprengti vyriški manekenai, ranką yra pridėjęs ir lietuvis Dainius Bendikas. Nors 2014 metais, kai ši paroda pirmą kartą buvo pristatyta muziejuje Frankfurte, ši instaliacija atrodė visai kitaip, 2016 m. jos kuravimą perėmė „The Nordic House“, kuri pradėjo bendradarbiauti ir su D. Bendiku.
„Jis dirbo su prekės ženklu, kuris ten matomas, ir taip pat perkūrė instaliaciją: man ji dabar labiau scenografiška, gal dėl to, kad jam labai patinka kinas. Bet jums teks įjungti vaizduotę aiškinantis reikšmę“, – šypsojosi K. Ingvarsdóttir.
Paroda „Orų dienoraščiai“ Vilniuje, Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje veiks iki rugsėjo 8 dienos.
