– Viktorija, kaip sutikote pernai LNOBT priimtą sprendimą rekomenduoti žiūrovams į premjeras ir savaitgalinius spektaklius atvykti pasipuošus?
– Turbūt neatsitiktinai šis teatro paskatinimas pernai nuskambėjo būtent puošniosios „Traviatos“ premjeros išvakarėse. Manau, sutiksite, kad daugeliui lietuvių žodis „Traviata“ yra operos sinonimas, o iš to galima daryti prielaidą, kad mums operos ir baleto teatrai paprastai asocijuojasi su prabanga ir puošnumu – raudonais kilimais, aukštomis lubomis, krištoliniais kandeliabrais, dideliais laiptais. Beje, turbūt ne atsitiktinai „La Scala“ (italų k. – laiptai) pavadintas ir vienas žymiausių pasaulio operos teatrų Milane.
Nereikia tokių asociacijų kuklintis ar neigti, kad opera yra tam tikra pompastika, kažkas tokio, ko paprastai nėra namuose. Opera ir yra prabanga, puošnumas – tai, kas mus pakylėja virš kasdienybės. Juk kai nebuvo kino industrijos, opera ir baletas buvo pramogų viršūnė! Iki šiol Monako Monte Karlo operos teatre viename gale yra žiūrovų salė, o kitame – ištaigingas kazino. Moterys eina gėrėtis menu, vyrai – lošti. Ilgainiui susikūrė tam tikras operos įvaizdis – nelyg Vienos pokylio ar kokio Kanų kino festivalio, kai apsivelki ką turi gražiausio ir eini.
Taigi, džiaugiuosi, kad ir pas mus premjeroms grąžinamas black tie aprangos kodas, o žmonėms suteikiama galimybė pasipuošti, pakilti virš kasdieniškos vartotojiškos buities ir patekti lyg į kokį pasakišką pokylį. Opera visada turi būti įvykis, apie kurį pasakosi draugams.
– Atrodo, šiuo metu tokiai naujovei – pats laikas. Sutinkate?
– Visi esame išvarginti pandemijos suvaržymų. Net ateinančių sezonų drabužių dizaino madose pastebima ekstravagancijos, ryškių spalvų tendencija. Matyt, žmonėms jau tikrai pabodo patogūs treningai, ir natūraliai norisi pasipuošti, pasitempti, apsivilkti juodą suknelę, apsiauti aukštakulnius batelius, pasidabinti fraku ar kostiumu.
Tiesa, Lietuvoje ne tiek jau daug renginių, į kuriuos einant galima taip pasipuošti. Ir štai LNOBT kaip tik suteikia tokią progą!
– O juk kadaise į operą puošdavosi visi... Kai kuriose pasaulio sostinėse puošni apranga operoje privaloma ir šiandien!
– Pasvajoju, kad sugrįžtų tie žavūs romantiški laikai, kai damos buvo kviečiamos į pasimatymą operos teatre, nes toks susitikimas yra įsimintinas ir nepakartojamas, neabejotinai paliksiantis daug gilesnį įspūdį, nei kokioje kavinėje išgėrus eilinį puodelį kavos.
Tai net galėdavo būti ženklas, kad vyras ar jaunuolis ne šiaip sau flirtuoja, o yra rimtai nusiteikęs užkariauti mylimosios širdį. Juk opera – tai nuostabi galimybė pamatyti savo išrinktąją pasipuošusią ilga vakarine suknele!
– Kiek Jums kaip teatro solistei svarbu, kad žiūrovai į operą ateitų kaip į šventę?
– Žiūrovų nusiteikimas veikia pačią spektaklio eigą. Tas lengvas patosas, dvasinis pakylėjimas persiduoda ir scenoje dirbantiems atlikėjams. Mes viską jaučiame.
Ir apskritai – šventinė, puošni žiūrovų apranga suteikia spektakliui kaip įvykiui daugiau svarbos. Juk kiekviena premjera jos kūrėjui yra nepaprastai jaudinantis momentas – tai tarsi skulptūros atidengimas, kai ją pamato visi. Ilgas ir kantrus kūrybinis pasiruošimas, nematomas darbas ir jo „išnešimas“ į sceną yra tarsi kūdikio gimimas – toks lauktas!
Todėl ir atsiranda natūralus noras švęsti, puoštis, gėrėtis, džiaugtis – tos visos teigiamos emocijos būnant kartu dar labiau sustiprėja.
– Kokios emocijos kyla pačiai pasipuošus ir būnant tarp kitų pasipuošusių žmonių?
– Apie kolektyvinės pasąmonės galią rašė Karlas Jungas, ir jis buvo teisus: aplink matant pasipuošusius žmones, užplūsta pozityvumo ir euforijos banga, o mums, artistams, matant ir jaučiant šitą džiaugsmą – norisi kurti dar daugiau. Tai kaip perpetuum mobile (liet. – amžinas variklis).
– Jeigu nedainuojate scenoje, o teatre ar kituose puošnios aprangos reikalaujančiuose renginiuose lankotės kaip viešnia – kaip puošiatės pati?
– Turbūt atitinku tą posakį, kai batsiuvys būna be batų. Retai kada pasilepinu tokia prabangia proga nueiti į kolegų spektaklį ar pažiūrėti naujausių dramos veikalų. Prabangi ji laiko prasme, todėl, jei jau nusišypso laimė, kad kurį nors vakarą nebūnu užsiėmusi, tai mano džiaugsmas, ko gero, atsispindi ir mano aprangoje. Kai progos retos, norisi pasipuošti ypatingai!
– Turbūt sutiksite, kad black tie aprangos kodą galima interpretuoti ir liberaliau? – Štai į „Traviatos“ premjerą pernai atvykote įsimintina gėlėta suknele. Papasakokite, kiek leidžiatės į stiliaus eksperimentus.
– Žinoma, visiškai sutinku, kad black tie galima interpretuoti liberaliau. Būtent todėl ir pasirinkau gėlėtą suknelę.
Manau, kad tas aprangos skirstymas progomis ilgainiui nusistovės ir taps savaime suprantamu – bus įprasta į premjeras ir savaitgalio spektaklius pasipuošti labiau, o į kitus – rengtis kukliau.
Net patys spektaklių tarifai gali pasitarnauti lyg užuominos, juk jie skiriasi. Atlikėjų sudėtys su garsiais vardais yra nekasdienis reiškinys, o tuo tarpu studentų, operos studijos spektakliai yra labiau edukaciniai, į juos dažnai ateina patys studentai arba negalintys sau leisti premjerinių spektaklių žiūrovai. Tai atitinkamai ir aprangos kodas gali būti liberalesnis.
Kalbant apie vaikiškus spektaklius, manau, ir vaikams yra didelė šventė dailiai pasipuošti, gražiai susišukuoti. Estetikos ugdymas nuo mažens yra labai svarbus, ir tai neturi būti prievolė, o veikiau – džiaugsmas ir pramoga! Tada ir mažieji žiūrovai straksės į spektaklius dažniau nei žais kompiuteriu, o suaugę jau turės šaunią tradiciją aktyviai dalyvauti kultūriniame gyvenime ir jaustis pilnaverte inteligentiškos kultūros dalimi.
