Vokietijoje gyvenanti ir po visą Europą dainuojanti Aušrinė Stundytė – retas svečias mamos namuose Vilniuje, ir dar retesnis – Lietuvos operos scenoje. Prieš du metus jos įspūdingai atliktas Katios vaidmuo kaip meteoras perskrodė bohemiečių “Katios Kabanovos” pastatymą. Įtaigiai, emocingai, dramatiškai sukurtas sudėtingas vaidmuo ilgam įsiminė visiems jį mačiusiems. “Arijos iš dušo” bus antra galimybė susipažinti su šia tikrai labai savita soliste ir išgirsti ją naujame bohemiečių repertuare – Aušrinė atliks Izoldos ariją iš R. Wagnerio operos “Tristanas ir Izolda”, dueta iš P. Mascagni operos “Kaimo garbė” ir siurprizą bohemiečių “džiazo kabarete”.
- Aušrine, Lietuvos žiurovas jus prisimena kaip įspūdingo Katios vaidmens atlikėją bohemiečių pastatyme L. Janačeko “Katia Kabanova” – retas talentas taip sujungti dainavimą ir aktorystę. Ar daug dėmesio skiriat aktoriniam vaidmenų paruošimui, ar tai daugiau meninis instinktas ir nesumeluota emocija?
- Aš turiu suprasti personažo charakterio motyvus – kodėl ji daro tai, ką daro, kaip aš elgčiausi jos vietoje, kokios panašios situacijos buvo mano gyvenime. O paskui atsiduodu instinktui, improvizacijai ir, jei pasiseka, protingo režisieriaus pagalbai.
Dirbau su daugeliu režisierių, bet tikrai nepameluosiu sakydama, kad “bohemiečių” „Katia Kabanova“ su Dalia Ibelhauptaite man asmeniškai buvo pats intensyviausias ir įsimintiniausias darbas. Tai buvo vienas iš nedaugelio pastatymų, kai as buvau patenkinta mūsų kartu ir savo asmeniškai darbu iki pačių giliausių širdies gilumų…sviestas sviestuotas, bet taip tikrai buvo.
- O iš kur semiatės įkvėpimo ir patirties tokiems aktoriniams darbams?
- Savo gyvenime ir... Holivude (juokiasi) per televizoriaus ekraną!
- Kiek metų Jūs jau Vokietijoje?
- Vokietijoje aš jau 13 metų – lengva skaičiuot – išvažiavau laikyti stojamuosius egzaminus į Leipcigo Muzikos Akademiją 2000-taisiais. Leipcigą pasirinkau, tiesa sakant, nebūtinai dėl gilių muzikinių tradicijų – čia gimė R.Wagneris, gyveno ir kūrė J.S.Bachas, F.M.Bartholdy, E.Grygas, G.Maleris ir R.Šumanas... Bet visa tai aš sužinojau gerokai vėliau, jau įstojusi. O tada, pačioje pradžioje, važiavau pas pažįstamą dainininką, su kuriuo susipažinau Operos Masterklassuose. Jis studijavo Leipcige ir supažindino mane su Profesore, kuri mėgo “didesnius” balsus – tai nėra savaime suprantama Vokietijos Muzikos Akademijose.
- Vokietija garsėja savo didele meile operai – juk ir tų operos teatrų šalyje koks šimtas – kiekvienas, net ir nedidelis miestas turi operos teatrą. Ar dėl to pasirinkote būtent šią šalį?
- Visų pirma dėl kalbos – mokykloje mokiausi vokiečių kalbą. Kai mūsų perpildytoje klasėje atėjo laikas pasirinkti užsieno kalbą, aišku, kad beveik visi rinkosi anglų. Buvo priimtas paprastas sprendimas – pirma mokinių sąrašo pusė mokysis anglų, o likę – vokiečių. Stundytė liko antroje sąrašo dalyje… Mano mokytoja tada ramino – vaikeli, būsi man dar dėkinga, vokiečių dar gal kada prisireiks, o anglų - tikrai ne.
- Kokiam mieste gyvenate? Kur Jūsų namai? Kokiam mieste dirbate?
- Dabar gyvenu Kiolne, tai mano antroji gimtinė. Leipcige niekada nesijaučiau gerai, bet Kiolne iškart pasijutau kaip namie. Čia žmonės kitokie nei visoje likusioje Vokietijoje – laisvesni, chaotiškesni ir atviresni. Kiolnio operoje aš pradirbau 6 metus, o dabar dainuoju, kur pakviečia, po visa Europa – Italijoje, Portugalijoje, ir aišku labai dažnai Vokietijoje. Pernai dainavau ir Amerikoje.
- Kaip jautėtės pirmąkart atvykusi į nežinomą miestą ir supratusi, kad ten dabar Jūsų namai? Kokia buvo pradžia?
- Pradžia buvo netikėtai baisoka. Nelabai ką žinojau apie Leipcigą, tik mano pažįstamo Tomo telefoną turėjau. Išleido mane mūsų nacionalinė „mikruškė“ po 20 valandų dardėjimo Lenkijos keliais, šlapiom kojom ir nemiegojusią (kolegos pakeleiviai visą kelią šventė niekieno gimtadienį) prie Leipcigo geležinkelio stoties. Žiema, šlapdriba, šalta. Tomo namie nebuvo... Nuėjau šildytis į stotį ir suakmenėjau nuo jos dydžio. Mažiausiai 50 kartų didesnė už mūsiškę Vilniuje, bet gal ir daugiau. Jėtau, galvoju, jei jų stotis tokio dydžio, kokio dydžio bus tas miestas... ir kur eit, ką daryti – Tomas telefono vis dar nekėle. Mobilus tada dar toli gražu nebuvo savaime suprantamas dalykas. Bet kaip matote aš vis dar čia, vadinasi viskas baigėsi laimingai, aš buvau išgelbėta, po šlapių batų nakties, aišku, peršalau ir raudona gerkle be balso atidainavau stojamuosius. Mano didžiai nuostabai, buvau priimta. Taip ir prasidėjo mano vokiškasis gyvenimo etapas. Beje, miestas palyginti su geležinkelio stotimi pasirodė neproporcingai mažas.
- Kas Jus labiausiai nustebino vokiečių gyvenimo bude?
- Ekstremalus taupumas. Jei lietuvis taip skačiuotų kiekvieną centą ir ne tik centą – iš viso viską – gautų iš karto didžiausio šykštuolio etiketę. Bet vokiečiai taupo ne tiek iš šykštumo, kiek manau iš... įpratimo, tiesiog tai taip savaime suprantama kaip kvėpuoti.
- O nuo kokių vaidmenų pradėjot savo operinę karjerą?
- Mano pirma rolė buvo Leipcigo Operoje – pažas Tebaldo G.Verdžio operoje „Don Carlos“. Labai maža rolė, keletas trumpų frazių, bet ėjau į pirmą repeticiją kaip į šventę, baisiai jaudinausi ir džiaugiausi – galų gale dainuoju tikrame teatre su tikrais daininkais! Pirma repeticija truko 4 valandas. Jos metu man teko garbė karinio pasirengimo pozoje stovėti prie sienos. Kai po trijų valandų aš nusprendžiau, kad karinio pasirengimo poza jau ganėtinai gerai įsisavinau ir gal bus nieko blogo, jei pastovėsiu prie sienos “laisvai”, gavau režisieriaus korektūrą, kad ne taip stoviu… Aha… tai ŠITOKS yra tas teatras?... Hm… Bet, laimei, tai buvo turbūt pati neįdomiausia repeticija mano gyvenime.
- Kaip patapti savu visiškai skirtingoje šalyje? Kokių pastangų Jums reikėjo…
- Manau, kad aš niekada visiškai nepatapsiu sava, jau nebeturiu tokių iliuzijų. Mano varlės keliauninkės gyvenimo būdo dėka jaučiuosi – pabūkime poetiški – kaip medis be šaknų. Bet man taip yra gerai – savotiška nepriklausomybės forma.
- Keliaujant po Europą atsiranda didelė patirtis. Papasakokit plačiau apie teatrus, kuriuose dirbat… Kuo jie skiriasi vieni nuo kitų, koks bendravimas tarp kolegų?
- Vokietijoje visi teatrai turi pastovias trupes ir tik tam tikroms rolėms kviečiasi kitus solistus kaip svečius – dažniausiai sunkesnio repertuaro balsus, pagrindinių didelių vaidmenų atlikėjus, arba tiesiog kai prirtūksta savo “personalo”. O pavyzdžiui Italijoje – priešingai – ne tik kad nėra savų solistų trupių, bet net ir chorai dažnai būna kviestiniai.
Kolegų santykiai visur labai skirtingi – kaip nebūtų keista, nors solistai yra “keliautojų rasė” ir lyg ir neturėtų būti didelių bendravimo skritumų - vistik jie yra, ir nemaži. Visur reik pritapti lyg iš naujo. Vokietijoje bendravimas yra labai paprastas ir betarpiškas – visi yra lygiaverčiai. Tai liečia ne tik santykius tarp pagrindinių ir šalutinių solistų, bet ir likusio personalo – valytoja yra taip pat “vertinga” kaip ir primadona. Visai kitaip yra Viduržemio jūros pakrantėje. Ten yra labai aiški hierarchija ir pareigų pasiskirstymas. Primadona niekada nepadės rūbininkei užsegti jos suknėles, nekalbės su scenos darbininkais ir ignoruos mažų rolių dainininkus, bet bus švelni ir paklusni kaip avinėlis su maestro ir režisieriumi.
- Ar geriau solistui būti laisvam, ar geriau būti pastoviu trupės nariu? Kokie pliusai ir minusai?
- Sunku pasakyti – tai labai individualu, čia kaip lyginti tortą su skilandžiu... (juokiasi) Vienas mėgsta sūriai, kitas – saldžiai... Tiems, kurie mėgsta pastovumą, vertina socialinius ryšius ir bent jau vieniems metams nori nesukti galvos apie jokias perklausas – trupė tinka labiau. Bet esant trupėje, solistas beveik neturi galimybės atsisakyti vaidmenų, kurie jam netinka ar nedomina, o ir atlyginimas yra – lyginant su spektaklių kiekiu – labai mažas. Bet pradedantiesiems solistams tai puiki galimybė praplėsti repertuarą ir įgyti sceninės patirties.
Man dirbant Kiolno operos trupėje, nemaloniausias dalykas buvo vadinamieji “atostogų pažymėjimai”... net nežinau kaip išversti teisingai, bet pati formuluotė turi neskanų gestapo prieskonį. (juokiasi) Mat esant trupėje, net jei yra sekmadienis, ir nėra nei repeticijų, nei spektaklio, solistas neturi teisės išvykti iš miesto be teatro žinios ir leidimo toliau nei 2 val kelio. Aš vistiek važiuodavau, “nelegaliai”, bet kiekvienas telefono skambutis su Kiolno numeriu sukeldavo mini infarktą.
Laisvas dainininkas nesuka galvos dėl visų šitų dalykų – gali pats nuspręsti, ar siulomas vaidmuo jam yra įdomus ar ne, taip pat dirbi skirtinguose miestuose ir šalyse, su daugybe skirtingų, įdomių žmonių, ir jei kokį kartą nepasiseka su kolegom – po kelių savaičių tu jų nebematysi (juokiasi). Bet, aišku, laisvė turi savo kainą: daug daugiau neužtikrintumo dėl ateities, perklausų, kelionių, ir kaip taisyklė – tu niekada nedainuoji mieste, kuriam gyveni.
- Ką duoda solistui užtikrintumas, kad esu stipriam kolektyve, kad dainuoji vaidmenis, kurių nori ir gali?
- Tai man skamba kaip dainininkų rojus!
- Lietuvoje mokėtės, bet Vokietijoje Jūs suaugote kaip menininkė, atsirado kita patirtis – kaip tai - atsitiko – kieno dėka?
- Aš esu įsitikinusi, kad mano kaip menininkės bagažą aš atsivežiau iš Lietuvos. Galimybė be galo artimai stebėti mano mokytoją Ireną Milkevičiūtę – ne tik kaip ji dainuoja, bet kaip ji gyvena, kiek disciplinos ir valios ji paskiria dainavimui… mūsų nuostabioji aktorinio profesorė Algė Savickaitė… ne ką mažiau svarbi - patirtis dainuojant... bandant dainuoti (juokiasi) ... džiazą ir dirbant su V. Čekasinu. Visa tai buvo ir yra didžiausi pamatiniai akmenys. Visa kita – tik natūrali pasekmė, darbo rutinos, savistabos, savikritikos ir ieškojimo plytos.
- Kokie vaidmenys Jums artimiausi? Ką dar norėtumėt sudainuoti?
- Iš mano sudainuotų, mylimiausios buvo Butterfly, Manon Lescaut, Marsaliene is R.Strausso “Rožių kavalieriaus” ir Katia Kabanova. Deja, soprano roles dažniausiai yra švelnios, nelaimingos aukos, ir dažnai joms pritrūksta narsos ir energijos. Bet paskutiniais metais dainuoju vis daugiau ir daugiau vaidmenų, kurie turi visą emocijų ir vystymosi paletę. Mane labiausiai žavi rolės, kuriose personažas keičiasi, vystosi, persilaužia. Patinka dramatinis, vaidybinis jų aspektas. Kada nors norėčiau sudainuoti Salomėją, taip pat ir Izoldą iš R.Wagnerio “Tristanas ir Izolda”.
- Tai štai kodėl dainuosite Izoldos ariją Kalėdiniuose “bohemiečių” koncertuose “Arijos iš dušo”…
- Aišku taip – juk sakė, kad reik pasirinkti mėgiamiausias arijas!
- Jūs puikiai dainuojate “sunkųjį” soprano repertuarą. Kaip iki jo atėjote?
- Šiemet taip gavosi, kad “įžengiau” į R.Wagnerio repertuarą – sudainavau Kundry “Parsifalyje”, o ateinantį vasario mėnesį dainuosiu Sieglindę “Valkirijose”. Po jos – kita mano seniai išsvajotas vaidmuo: Marietta E.Korngoldo operoje “Miręs miestas” – Lietuvoje gal nežinoma, bet labai graži, keista ir siurrealistinė opera.
Aš, deja, nesu “naturali” dainininkė, “nuo prigimties”, todėl teko, ir vis dar tenka, daug dirbti, tobulinant dainavimo techniką ir ieškant to savo tikrojo balso. Aš visada jaučiau vidinę trauką dramatinėms rolėms, mano vidus buvo nuo pat pradžių “sunkusis”, tik nežinojau kaip tai išreikšti balsu. Butterfly buvo lemtingoji rolė, po kurios staiga kažkas pasikeitė ir nei aš, nei kiti manęs lengvo soprano rolėse nebenoręjo matyti.
- Koks yra Jūsų laisvalaikis? Gal kokį hobi turite?
- Mano didžiausias hobis yra mano profesija. Bet šiaip kai turiu daugiau laiko ir nuotaikos, piešiu. Nelaikau savęs didele tapytoja, jau seniai nustojau tapyti paveikslus, bet užtat su didžiausiu malonumu teplioju visus namų ūkio objektus! Mano didžiausias meninis šedevras - mūsų šiukšlių kibiras… tikrai gerai gavosi.
- Ko išmokot gyvendama svečioje šalyje?
- Išmokau tolerancijos – visomis prasmėmis, ir “atviros antenos” kito budo mąsymui. Kitų tautų mentalitetas, jų pažinimas - tai mano kitas hobis. Visada tai yra smulkmenos, kurios mums atrodo tokios nereikšmingos, o kitur – gali sugriauti tavo gyvenimą arba atvirkščiai – sukelti euforinį susižavėjimą.
- Ar dažnai grįžtate į Lietuvą?
- Aš grįžtu namo du kartus per metus, aplankyti mano mamą ir draugus, kurie likę Lietuvoje. Tada gyvenu pas mamą. Ko pasiilgstu? Man brangių žmonių, nuoširdaus paprastumo, cepelinų ir žemės kvapo.
- Vokietijoje turite šeimą?
- Turiu vyrą. Mano vyras graikas, taip pat dainininkas. Ankščiau aš galvojau, kad graikai yra iš visiškai kito molio drėbti negu lietuviai. Kuo toliau, tuo labiau matau, kad mūsų tautos daug panašesnės negu daugelis iš mūsų įsivaizduojam. Pagrindinės vertybės yra tos pačios, tik išraiškos būdas skirtingas. (juokiasi) Labai skirtingas. Konstantinios yra net ir graikų mastais labai ekspresyvus žmogus. Faktas tas, kad namuose tyla netrunka ilgai, ir 99 proc. tai būnu ne aš, kuri ją nutraukia.
- Ką duoda solistui galimybė išvažiuoti ir dirbti svetur eilę metų?
- Tiek solistui, tiek ir bet kokiam žmogui išvažiuoti svetur ilgesniam laikui yra labai sveika. Ne vien tik tam, kad praplėsti akiratį, išmokti kalbą ir susipažinti su kita kultūra. Išvažiavęs esi priverstas geriau pažinti ir suprasti save, peržengti savo ribotumą, tapti “geresne savo paties versija”.
- Kokie Jūsų ateities vaidmenys ir planai?
- Labai džiaugiuosi ir laukiu sudainuoti Marietta „Mirusiam mieste“, o sekantį sezoną įdomiausias darbas bus D.Šostakovičiaus „Ledi Makbet iš Mcensko apskrities“.
