Pomėgis provokuoti
Tiesa, titulų R. Venckus turi nemažai, tad jį pristatyti galima ne tik kaip fotografą ar kritiką, bet ir kaip VGTU Pramogų industrijų katedros vedėją. „Šiaip esu dėstytojas“, – šypteli pašnekovas ir skaičiuoja, jog prėjęs rugsėjis tokiame amplua buvo jau keturioliktas.
Remigijaus nuotraukose vyrai nusimeta ne tik drovumą, bet ir drabužius. O viskas prasidėjo dar universiteto suole. „Kai mokiausi bakalaurą, dar kokiais 2002 metais, gavome užduotį „Asmeninė fotografija“. Mūsų profesorius labai mėgo moteriškus aktus, todėl pagalvojau, kad imsiu ir padarysiu jam vyriškus aktus, – šyptelėjo pašnekovas ir patikino, kad studentai, įtikdami profesoriaus skoniui, užsitikrindavo galimybę gauti aukštesnį įvertinimą. – Bet nenunešiau tų aktų, nes nežinojau, kokia reakcija jo bus.“
Po kelerių metų, gavęs kitą užduotį, R. Venckus atsiminė užmaršty likusius vyriškus aktus. „Jau kai dirbau dėstytoju, turėjau bendrą projektą su britais. Buvo bendra studentų ir dėstytojų paroda „Sensation“ (liet. Pojūtis). Galvodamas, ką galėčiau joje parodyti, prisiminiau tuos aktus, pasodinau du nuogus savo draugus ir iš nugaros nufotografavau, – kalbėjo pašnekovas. – Tiesiog paprastai – nuogus ir klūpančius ant lovos, iš nugaros, veidų nesimatė, krito šešėlis. Iškabinau ir pavadinau „Meile“.“
Autorius neslepia, jog sulaukė įvairių reakcijų. Būtent tai jį ir įkvėpė nesustoti. Praėjus dar keleriems metams R. Venckus sulaukė kvietimo iš Panevėžio. Pasiūlymas skambėjo viliojančiai: „Padaryk kokį nors sprogimą“. Ilgai nemąstęs R. Venckus surengė parodą „Tarp mūsų vyrų“. Žinoma, joje taip pat buvo eksponuojami vyriški aktai.
„Tuo metu buvo populiari laida „Tarp mūsų mergaičių“, todėl tai skambėjo ironiškai. Nuotraukose buvo vaizudojamas kaimas, vištos vaikšto, o du nuogaliai tiesiog stovi, žemę krapšto su kokiu pagaliu. Tai buvo ironiška, aš nekūriau jokios perdėtai gražios erotikos. Mėgstu ironiškus pastatymus, mėgaujuosi pačiu kadru ir provokuoju“, – pasakojo R. Venckus.
Tačiau šios provokacijos patinka ne visiems. Jis atviras – ne visos galerijos nori jį įsileisti. „Pirma, esu apie kūrybą ir menus pasisakęs gana kategoriškai. Tai niekam nėra patogu, – kalbėjo medijų ir kultūros kritikas. – Antra, tokios temos... Lietuviai vis tiek – trečia karta nuo žagrės.“
„Man neįdomi žmogaus seksualinė tapatybė“
Fotografas teigia, jog jam visiškai nesvarbu, kas tas vyras, stovintis prieš fotoobjektyvą. „Kai fotografuoju, man neįdomi žmogaus seksualinė tapatybė, gyvenimas, praeitis, nei ką jis veikia, ką valgo ar kuo serga. Man neįdomu“, – teigė pašnekovas.
Netrukus R. Venckus atvers duris į parodą Šiauliuose: „Ten bus eksponuojamos naujausios fotografjos. Ten aš tesiog ateinu į kokį nors butą ir sakau, kad bus fotosesija. Fotografijose tiesiog atsispndi to buto istorijos“.
Tuo metu kauniečiai kviečiami apžiūrėti bene dešimtmetį rinktų kadrų ekspoziciją.
Kartais net itin provokuojančiose pozose įsiamžinančių vyrų, anot fotografo, nereikia ilgai ieškoti. „Kartais jie mane patys susiranda“, – tikino fotografas. Anot jo, kadruose įsiamžino ir nemažai jo draugų.
Nusimesti drabužiums kai kuriems vyrams drąsiau ir dėl to, jog nuotraukose nematyti jų veidų. „Iš pat pradžių, kai pradėjau fotografuoti vyrus, jų nesimatė. Vėliau tai tapo toks stilius“, – šyptelėjo pašnekovas, tačiau pridūrė, jog yra tokių, kurie sutinka parodyti ir veidą. Tiesa, dažniausiai tokią drąsą išreiškia užsieniečiai.
„Noriu patikrinti toleranciją“
„Tai žaidimas“, – sako R. Venckus, išgirdęs klausimą, kokią žinutę jis nori perduoti žiūrovams per savo darbus.
„Noriu patikrinti toleranciją. Kad žmonės pabandytų, perlipdami per savo netolerancijos ribas, įsikūnyti į tą vaizdą. Noriu, kad jie pagalvotų, kad ir toks gali būti gyvenimas, toks kūnas, toks santykis“, – vardijo Remigijus.
Ar mus reikia mokyt tolerancijos? „Nedirbčiau kūrybinių industrijų institute, jei nesuprasčiau, kad tai – kultūros, industrijos ir viso ko plėtros būtinumas. Tolerancija yra labai būtina visuomenės plėtrai, – teigė R. Venckus. – Žinoma, nereikia tolerancijos savižudybėms, smurtui ar panašiai, tačiau turme išmokti tolerancijos kito uždaram miegamajam.“
Žiūrovus provokuojantis ir intriguojantis menininkas atviras ir kalba be užuolankų: „Man ne visada svarbu, ką pagalvos apie mano kūrybą, kaip mane išvadins už nugaros. Aš vis tiek darysiu savo. Nes tai yra mano kalba, tai autentiškas mano požiūris į gyvenimą“.
R. Venckaus teigimu, kūrybą galima priimti, galima jos nepriimti, bet svarbiausia, jog kūryba skatina dialogą. Vis dėlto, savo parodomis jis nesiekia auklėti. Esą susiduriame su tokia situacija: tie žmonės, kuriems rekia meno, jau savaime yra tolerantiški.
„Nemanau, kad kažką kažko išmokysiu. Ir tokio tikslo neturiu“, – teigė R. Venckus.
Vis dėlto jis turi norą, kurio įgyvendinimas pasiektų kur kas didesnę auditoriją. „O jei norėčiau labiau provokuoti, sukurčiau aktų fotosesiją„Maximos“ mėsos skyriuje“, – nusijuokė R. Venckus ir pridūrė, jog laukia prekybos centro kvietimo.
Remigijaus Venckaus fotografijų parodos „Aš esu kitas. Skirta Kaunui“ atidarymo akimirkos:
