Nobelio premijos laimėtojo Fosse pjesę Norvegijoje statęs Koršunovas Lietuvoje tam finansavimo negavo

Nobelio literatūros premija atiteko norvegų rašytojui ir dramaturgui Jon Fosse, kurio kūryba apima įvairius žanrus, – jis yra parašęs daugybę pjesių, romanų, poezijos rinkinių, esė, knygų vaikams ir vertimų. Šios dienos žinia ypač nudžiugino gerą rašytojo bičiulį, režisierių Oskarą Koršunovą, kuris kartu su kompozitoriumi Gintaru Sodeika daugiau nei prieš dvidešimt metų pagal J. Fosse pjesę „Žiema“ sukūrė spektaklį „Vinter“.

Kultūros taryba nenuspėjo J. Fosse triumfo

„Kurį laiką buvome bendražygiais, kartu kūrėme nuostabius projektus. Fantastiška jo pjesė „Žiema“, kurią aš esu statęs Oslo nacionaliniame teatre, vėliau su G. Sodeika sukūrėme kamerinę operą, kurią rodėme Vilniuje, šv. Kotrynos bažnyčioje. Beje, šiemet OKT teatras buvo padavęs Kultūros tarybai paraišką šios pjesės pastatymui. Deja, negavome finansavimo...“, – pasakojo O. Koršunovas.

Dar vienas įsimintinų projektų, kuriuos O. Koršunovas kūrė kartu su J. Fosse Norvegijoje – spektaklis Stavangeryje.

„Nuostabus, galbūt pats unikaliausias mano spektaklis – Stavangeryje, kai jis buvo paskelbtas Europos kultūros sostine. Atidarymo projektas vadinosi „Tos akys“. Mane pakvietė statyti spektaklį, o J. Fosse – specialiai tam projektui parašyti pjesę. Dažniausiai jis rašo kamerines pjeses, kur dalyvauja du, keturi veikėjai – ne daugiau. Norvegijoje jį jau seniai laikė antruoju Henriku Ibsenu. Į šį atidarymo spektaklį buvo investuota daug lėšų. Vaikščiodami su juo Norvegijoje, tokiu pusiasaliu, sugalvojome, kad šis spektaklis turi būti jūroje. Visi apsidžiaugė – projektas ambicingas, galvojo, kad J. Fosse pagaliau parašys pjesę didesniam veikėjų skaičiui. Ir jis parašė... šešiems žmonėms. Man reikėjo suktis, kviečiau chorus, ir t.t.“, – prisiminė O. Koršunovas.

Fiordai, jūra ir povandeniniai tiltai

Įdomu tai, kad tame spektaklyje, tęsė O. Koršunovas, buvo sukonstruoti toli jūroje, fiordų fone sidabriniai kubai kaip namai ir povandeniniai tiltai.

„Tie sidabriniai kubai kaip prizmės atspindėjo vandenį, susirinkę žiūrovai nematydavo tų kubų, jie pranykdavo jūroje. Kaip stebuklas – vandeniu einantys aktoriai. Jie ateidavo toli iš jūros, besikeičiant spalvoms, leidžiantis saulei. Ispūdingas bendras projektas! Dar daug visokių projektų vykdavo su J. Fosse, tiek Oslo, tiek Stavangerio baruose. Mes su juo gan linksmai leidome laiką, vėliau jis labai pasikeitė, regis, priėmė katalikų tikėjimą ir nustojo daryti projektus baruose, bet draugystė išliko. Visą laiką, kai nuskrendu į Norvegiją – mes susitinkame“, – kalbėjo O. Koršunovas.

Už jautrumą ir meniškumą

Kritikai pastebėjo, kad Nobelio literatūros premija autoriams skiriama, atsižvelgiant ne tik į meninę kūrybos vertę, bet ir į politines pažiūras. Tačiau šįmet išrinktas laureatas, ko gero, labiausiai išsiskiria – pagrindinė jo gvildenama problematika – žmogiškieji santykiai. Nobelio komitetas įvardino, kad J. Fosse skiriama premija už „inovatyvias pjeses ir prozą, kurios duoda balsą tam, kas neišsakoma“. O. Koršunovas į tokią naują tendenciją žvelgė pozityviai.

„Džiaugčiausi, kad kūrėjas gautų premiją ne už tai, kad yra išskirtinai politkorektiškas ar atstovauja vienai ar kitai ideologijai, o tiesiog – už literatūros dramaturgiją, už gilų žmogaus pažinimą, jautrumą ir meniškumą“, – sakė jis.

J. Fosse kūryboje – žymus egzistencializmo ir filosofinių teorijų poveikis

Nors šiandien J. Fosse yra tarp dramaturgų, kurių kūriniai dažniausiai statomi pasaulyje, vis didesnį pripažinimą pelno ir jo prozos kūriniai.

Kaip rašoma Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje, J. Fosse – vadinamas postdraminio etapo skandinavų dramaturgijoje atstovu. Jo kūryboje žymus egzistencializmo ir kitų filosofinių teorijų poveikis.

Pjesėse yra H. Ibseno psichologinio realizmo, S. Becketto, E. Ionesco ir kitų absurdo dramų kūrėjų įtakos, hiperrealizmo, keistumo.

Autorius nagrinėja tėvų ir vaikų, vyro ir moters, žmonių tarpusavio santykius, būsenas, tyrinėja ribą tarp kalbos ir sąmonės, realaus ir keisto; dramų veikėjai dažniausiai vieniši, gyvenimo prislėgti ir nekalbūs, apimti liūdesio, slogumo ir bejėgiškumo.

Pjesėms būdinga minimalus veiksmas, neindividualizuoti veikėjai, kuriuos J. Fosse vadina archetipiniais, lakoniški, ritmiški dialogai, jose itin svarbu balso intonacija, nutylėjimai, pauzės.

Poezijoje daug reikšmės teikiama eilėraščio formai: rinkiniai „Ežeras angelo akyse“ / Engel med vatn i augene 1986, „Šuo ir angelas“ / Hund og engel 1992, „Nauji eilėraščiai“ / Nye dikt 1997, „Eilėraščiai“ / Dikt, 1986–2000, 2001)

J. Fosse yra parašęs novelių, kūrinių vaikams, esė. Kūriniai išversti į daugiau kaip 40 kalbų, pjesės statomos daugelyje pasaulio, ypač Europos, teatrų.

Žymiausi romanai: „Raudona, juoda“ (Raudt, svart 1983), „Uždara gitara“ (Stengd gitar 1985), „Rytą ir vakare“ (Morgon og kveld 2000), „Melancholija I“ (Melancholia I 1995) ir „Melancholija II“ (Melancholia II 1996; abu pagrįsti norvegų tapytojo L. Hertervigo gyvenimo ir kūrybos istorija), ir kitus.

Lietuviškai išleista autobiografiška apsakymų ir apysakų knyga „Vaizdai iš vaikystės“ (leidykla „Aukso žuvys“).