Nobelio komitetas įvardino, kad J. Fosse skiriama premija už „inovatyvias pjeses ir prozą, kurios duoda balsą tam, kas neišsakoma“.
Ir tikėta, ir kalbėta
Leidyklos „Aukso žuvys“ atstovė Jūratė Mackevičiūtė atvira – išgirdus naujieną, kad Nobelio literatūros premiją pelnė J. Fosse – apėmė didelis džiugesys, nors to ir tikėtasi.
„Ir tikėta, ir kalbėta, netgi ant knygos „Vaizdai iš vaikystės“ viršelio anotacijoje esame užrašę, kad autorius yra įvardijamas kaip kandidatas Nobelio literatūros premijai gauti. Seniai kalbėta, kad jis yra realus pretendentas gauti Nobelio literatūros premiją, bet kai tai atsitiko, tikrai, ši diena atnešė daug džiaugsmo atnešė“, – kalbėjo ji.
J. Fosse „Vaizdai iš vaikystės“ – autobiografiška apsakymų ir apysakų knyga. Kiek aprašytieji biografijos faktai yra tikri?
„Knyga sudaryta iš trumpųjų vaizdų, bet pats rašytojas yra pasakęs, kad naudojasi autobiografija, bet ją ir perkuria. Kartu ir autobiografiniai faktai, kartu ir išgalvoti. J. Fosse savo interviu yra tai pabrėžęs, kad autobiografijos faktai išlikę, bet patirtis transformuota, universali, galinti būti įdomi, – svarbi ne tik jam, bet ir skaitytojams, – pateikta literatūriškai“, – aiškino J. Mackevičiūtė.
Išgirdę naujieną šiuolaikinės literatūros mėgėjai ėmė ieškoti informacijos apie šį norvegų autorių, kuris šiandien pateko į šio prestižinio apdovanojimo akiratį. Žvelgiant iš biografinio taško, kokie autoriaus gyvenimo faktai svarbiausi, lūžiniai?
„J. Fosse rašė nuo jaunumės, bet vis tiek – labiausiai išgarsėjo savo pjesėmis kaip dramaturgas. Plačiausiai yra žinoma jo dramaturgijos veikla. Visą dešimtmetį jis intensyviai kūrė dramas, bet po to keitėsi jo asmeninis gyvenimas, tad nuo to kiek nutolo. Tada jis ėmėsi rašyti savo didelį kūrinį „Septolgija“, kurį pabaigė, kai jam suėjo šešiasdešimt. Studijavo Bergene, – ir filosofiją, ir literatūrą, dirbo žurnalistu, labai skirtingą darbą. Išėjus kūriniui „Naustet“ („Valčių pašiūrė“) – pastebėtas kritikų. Nuo tada jau rašė intensyviai – sekė ištisas dramaturgijos dešimtmetis, kūrė pjeses“, – pasakojo J. Mackevičiūtė.
Juntama absurdo dramų kūrėjų įtaka
J. Fosse gimė 1959-aisiais, rugsėjo 29 d. Haugesiundo mieste pietvakarių Norvegijoje. Norvegų rašytojas ir dramaturgas laikomas vienu iškiliausių šiuolaikinių Norvegijos dramaturgų, rašančių nynorsk kalba (vienas iš dviejų oficialių norvegų kalbos rašymo standartų). Šios kalbos bendrinę formą 19 a. sukūrė kalbininkas Ivaras Osenas.
Naujoji norvegų kalba sukurta kaip alternatyva, pasižyminčia didele daniškų skolinių gausa. I. Osenas, kurdamas naująją kalbą, rėmėsi tomis norvegų tarmėmis, kurios yra išlaikiusios senosios skandinavų kalbos bruožų. Nynorsk suteiktas valstybinės kalbos statusas, tačiau ją vartoja mažuma norvegų.
J. Fosse taip pat verčia kitus autorius į nynorsk kalbą. Jis debiutavo 1983 m. su romanu „Raudona, juoda“ (Raudt, svart 1983), jo pirmasis teatro spektaklis „Ir mes niekada neišsiskirsime“ („Og aldri skal vi skiljast“) buvo parodytas 1994 m.
Jo magnum opus vadinama „Septologija“ ( „Septology“), susidedanti iš septynių dalių „Eit nytt namn – Septologen VI-VII“ buvo trumpajame 2022-ųjų Bukerio premijos nominantų sąraše, o pats rašytojas jau daug metų buvo minimas kaip vienas favoritų gauti Nobelio literatūros premiją.
Kaip rašoma Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje, J. Fosse – vadinamas postdraminio etapo skandinavų dramaturgijoje atstovu. Jo kūryboje žymus egzistencializmo ir kitų filosofinių teorijų poveikis.
Pjesėse yra H. Ibseno psichologinio realizmo, S. Becketto, E. Ionesco ir kitų absurdo dramų kūrėjų įtakos, hiperrealizmo, keistumo.
Autorius nagrinėja tėvų ir vaikų, vyro ir moters, žmonių tarpusavio santykius, būsenas, tyrinėja ribą tarp kalbos ir sąmonės, realaus ir keisto; dramų veikėjai dažniausiai vieniši, gyvenimo prislėgti ir nekalbūs, apimti liūdesio, slogumo ir bejėgiškumo.
Pjesėms būdinga minimalus veiksmas, neindividualizuoti veikėjai, kuriuos J. Fosse vadina archetipiniais, lakoniški, ritmiški dialogai, jose itin svarbu balso intonacija, nutylėjimai, pauzės.
Poezijoje daug reikšmės teikiama eilėraščio formai: rinkiniai „Ežeras angelo akyse“ (Engel med vatn i augene, 1986), „Šuo ir angelas“ (Hund og engelm, 1992), „Nauji eilėraščiai“ (Nye dikt ,1997), „Eilėraščiai“ (Dikt, 1986–2000, 2001).
J. Fosse yra parašęs novelių, kūrinių vaikams, esė. Kūriniai išversti į daugiau kaip 40 kalbų, pjesės statomos daugelyje pasaulio, ypač Europos, teatrų.
Žymiausi romanai: „Uždara gitara“ (Stengd gitar, 1985), „Rytą ir vakare“ (Morgon og kveld, 2000), „Melancholija I“ (Melancholia I, 1995) ir „Melancholija II“ (Melancholia II, 1996; Abu pagrįsti norvegų tapytojo L. Hertervigo gyvenimo ir kūrybos istorija, ir kitus.
Leidyklos „Aukso žuvys“ tinklalapyje rašoma, kad šią knygą sudaro trumpieji prozos tekstai „Vaizdai iš vaikystės“ („Prosa frå ein oppvekst“), „Sesutė“ („Søster“), apsakymas „Taip viskas prasidėjo“ („Det var slik det byrja“) ir apysaka „Rytas ir vakaras“ („Morgon og kveld“).
Autobiografiniuose kūriniuose „Vaizdai iš vaikystės“ ir „Sesutė“ žodiniu minimalizmu, vengiant faktų ir bravūros, kuriamos tapybiškos scenos, kuriose autorius į vieną supina skausmingas ir juokingas vaikystės patirtis. Skaitytojas pasineria į Strandebarmo, kuriame rašytojas užaugo, kraštovaizdį su jo fjordais ir kalnais, avimis ir ūkiais, maldos namais ir jaunimo klubais. Vaikystės tyrumą persmelkia pirmas suvokimas, kad egzistuoja mirtis.
Apsakyme „Taip viskas prasidėjo“ jautriai perteikiama pirmosios meilės tema, bundantys jausmai ir juslės.
„Rytas ir vakaras“ – apysaka, parašyta su koncentruota poezijos jėga, kurioje apmąstomas žmogaus gyvenimas nuo pat gimimo iki mirties.
Nobelio literatūros premiją Švedijos akademija skiria nuo 1901-ųjų. Akademiją sudaro 18 narių, tarp kurių yra švedų rašytojai, poetai, filosofai ir istorikai. Kiekvienais metais kandidato į premiją vardą gali teikti ne tik Švedijos akademijos nariai, bet ir kitų panašių institucijų nariai, literatūros ir filologijos profesoriai, Nobelio literatūros premijos laureatai ar literatų asociacijos.
