Talentingas manipuliuotojas, įprastų emocijų negebantis justi Enzelis Pakeris turės mirti po dvylikos valandų. Jis suvokia, ką padarė, ir dabar laukia egzekucijos – tokio pat šiurpaus likimo, kokį prieš daugelį metų pats primetė savo aukoms – niekuo dėtoms merginoms. Tačiau mirti Enzelis nenori, jis trokšta, kad jį gerbtų ir suprastų.
Enzelio gyvenimas perteikiamas ne tik jo paties lūpomis, bet ir iš be galo įtaigiai pavaizduotų moterų perspektyvos.
Kaip rašoma pranešime žiniasklaidoje, knygoje tokių veikėjų – ištisa galerija, tačiau išsamiausiai susipažįstame su Enzelio motina Levanda, iš pradžių ant bedugnės krašto balansuojančia septyniolikmete, o vėliau jau ir brandžia moterimi, taip pat – su jo žmonos dvyne Heizele, kuri, nors nuo pat gimimo ir junta be galo stiprų ryšį su seserimi, tačiau yra priversta bejėgiškai stebėti, kaip šios santykiai grasina pražudyti juos visus, ir galiausiai – su jo pėdomis sekančia detektyve Šafe, visa esybe atsidavusia nusikaltėlių medžioklei, bet sunkiai susitvarkančia su savo pačios gyvenimu.
Nenumaldomai tiksint laikui knygos veikėjai – kiekvienas savaip – susiduria su tragiškai pasibaigsiančiais pasirinkimais ir apmąsto po tokių katastrofų liekančius sielos randus.
Danya Kukafka – jauna, bet pasaulinę šlovę jau spėjusi pelnyti dviejų romanų autorė, literatūros agentė. Knygą „Egzekucijos užrašai“ leidinys „The New York Times“ pripažino geriausiu 2022 metų kriminaliniu romanu, o 2023-aisiais autorei už jį buvo skirta Edgaro Allano Poe premija.
Kviečiame paskaityti ištrauką iš netrukus pasirodysiančios knygos:
***
Tu – piršto atspaudas.
Kai paskutinę savo gyvenimo dieną atmerki akis, pamatai savo paties nykštį. Pageltusioje kalėjimo šviesoje jo pagalvėlė atrodo kaip išdžiūvusios upės dugnas, kaip smėlio sąnašų vingiai, kadaise suraityti vandens, kurio jau seniai nebėra.
Nagas aiškiai per ilgas. Prisimeni seną vaikystės pramaną – neva tau mirus tavo nagai auga toliau, kol apsiveja kaulus.
– Kaliny, jūsų vardas ir numeris.
– Enzelis Pakeris, – išbeldi. – 999631.
Apsiverti ant nugaros. Nuo gulto lubos atrodo kaip visada – nusėtos drėgmės dėmių. Truputį pakreipus galvą į dešinę, dėmė palei kampą įgyja dramblio pavidalą. Šiandien jau viskas, pamanai žvelgdamas į dramblio straublį primenančią nuovarvą. Šiandien jau viskas. Dramblys šypsosi, tarsi žinotų žūtbūtinę paslaptį. Praleidai valandų valandas mėgindamas atkartoti šią 10 išraišką, šį dramblio ant lubų šypsnį – ir šiandien galiausiai tau tai pavyksta visiškai natūraliai. Judu su drambliu šypsotės vienas kitam, kol šio ryto realybė jauduliu prasismelkia į sąmonę, kol abu imate atrodyti lyg maniakai.
Tu nukari kojas nuo lovos krašto, pakeli kūną nuo čiužinio. Apsiauni kalėjimo apavą, coliu per dideles juodas šlepetes, kuriose slysčioja pėdos.
Paleidęs iš metalinio čiaupo vandenį, sušlapini dantų šepetuką, išspaudi sukietėjusių dantų miltelių, tada priešais mažą veidrodį – iš tiesų tai ne veidrodis, o aplamdytas, subraižytas, bet užtat nedūžtantis aliuminio gabalėlis, – sudrėkini plaukus. Stebi savo neryškų, iškreiptą atvaizdą. Virš kriauklės paeiliui vieną po kito apsikramtai nagus, kruopščiai, pamažu nuplėšydamas galiukus, kol visi tampa nelygūs ir vienodai trumpi.
Kaip pastebėjo vakar vakare tave aplankęs kapelionas, – sunkiausia yra laukti. Paprastai tau jis patinka, tas plinkantis, tarsi iš gėdos susikūprinęs vyras. Tai naujasis Polanskio kalėjimo kapelionas, jo veidas švelnus, išraiškingas ir atviras – panorėjęs, rodos, galėtum sulaukti jo supratimo. Kapelionas kalbėjo apie atleidimą, apie tai, kaip svarbu išsilaisvinti nuo naštos ir priimti dalykus, kurių negali pakeisti. Ir tada paklausė.
– Ta jūsų liudytoja, – pro pasimatymų kambario langą tarė kapelionas, – ar ji atvyks?
Tu prisiminei laišką lentynoje, toje ankštutėje kameroje. Ryškus gelsvas vokas, viliojantis. Kapelionas žvelgė į tave su veriančiu gailesčiu – tu visados manei, kad iš visų jausmų agresyviausias būtent gailestis. Nes gailestis – tai po atjautos kauke pasislėpusi destrukcija. Gailestis tave visiškai apnuogina. Gailestis žemina.
– Atvyks, – pasakei. Tada dar pridūrei: – Kažkas jums įstrigę tarp dantų.
Matei, kaip jis staigiai kilsteli ranką prie burnos.
Tiesą sakant, apie šį vakarą per daug negalvojai. Visa tai pernelyg abstraktu, pernelyg lengva nukrypti į šalį. Į 12-tame korpuse sklindančias paskalas niekada neverta kreipti dėmesio – kartą vienas vyrukas grįžo atgal, malonė jam buvo suteikta vos dešimt minučių iki injekcijos, kai jis jau gulėjo pririštas prie gulto – sakėsi, esą jį kankino valandų valandas, į panages lyg kokiam veiksmo filmų herojui kaišiojo bambukų atplaišas.
O kitas kalinys tvirtino, kad prižiūrėtojai vaišino jį spurgomis. Verčiau čia niekuo nesistebėti. Kapelionas sakė, kad bijoti visiškai normalu. Bet tu nebijai. Junti tik svaiginančią nuostabą – pastaruoju metu vis sapnuoji, kad sklendi žydru dangum, pakilęs virš išguldytų javų ratilų plačiuose laukuose. Nuo aukščio tau užgula ausis.
Rankinis laikrodis, kurį gavai dar C skyriuje, nustatytas skubėti penkiomis minutėmis. Tu nori būti pasiruošęs. Taigi žinai, kad tau liko vienuolika valandų dvidešimt trys minutės.
Jie žadėjo, kad neskaudės. Žadėjo, kad suvis nieko nepajusi. Kartą pasimatymų kambaryje prieš tave sėdėjo psichiatrė su nepriekaištingu kostiumu ir brangiais akiniais. Ji pasakė tai, ką visada įtarei ir ko negali užmiršti, tai, ko niekada nebūtum norėjęs iš niekieno išgirsti.
Kaip įprasta, tikėjaisi, kad psichiatrės veide išskaitysi daugiau emocijų, ir pagal tai atitinkamai nustatysi, kiek rodyti liūdesio ar atgailos. Tačiau psichiatrės veidas buvo neįskaitomas – ji taip elgėsi tyčia, dėl to jos nekentei. Ką tu jauti? – paklausė ji. Beprasmis klausimas. Juk jausmai – beveik visai nereikšmingas dalykas. Todėl tik gūžtelėjai pečiais ir pasakei tiesą: nežinau. Nieko.
6.07, tavo reikmenys paruošti.
Dažus sumaišei vakar, – dar C skyriuje, kaip ir ką daryti, tave išmokė Varlius. Sunkios knygos nugarėle sutraiškei krūvą spalvotų pieštukų šerdelių, tada miltelius sumaišei su vazelinu, įsigytu kalėjimo parduotuvėlėj. Vandenyje išmirkei tris ledų, – už juos atidavei tuzinus greitųjų makaronų prieskonių paketėlių, – pagaliukus, ir trynei juos į stalą tol, kol jų galai visai apspuro, nuėjo plaušeliais, panašiais į teptuko šerius.
Dabar įsitaisai ant grindų prie kameros durų. Pasistengi, kad kartonas, ant kurio tapysi, atsidurtų tiesiai priešais šviesos, atsklindančios iš koridoriaus, ruožą. Nekreipi dėmesio į gulintį ant grindų pusryčių padėklą, nepaliestą nuo tada, kai buvo tau atneštas trečią valandą ryto – padažas jau apsitraukęs plėvele, konservuotus vaisius aplipusios medgraužės skruzdėlės.
Dabar balandis, tačiau atrodo, kad būtų liepa – šildymas čia dažnai įjungiamas ir vasarą, tad iš gabalėlio sviesto likusi tik riebalų balutė.
Tau leidžiama turėti vieną elektroninį prietaisą – esi pasirinkęs radijo imtuvą. Įjungi jį, pasigirsta šnypštimas. Vyrai iš aplinkinių kamerų paprastai ima šūkauti savo pageidavimus – paleisti ką iš ritmenbliuzo arba klasikinio roko, – bet jie žino, kas šiandien turi įvykti.
Tad neprotestuoja, kai įsijungi savo mėgstamiausią stotį. Tai klasikinės muzikos stotis. Simfonija užgriaudi staiga ir sukrečiančiai, jos garsai užlieja kiekvieną betoninės erdvės kampelį. Simfonija F-dur. Prisitaikai prie sklindančių garsų ir apsipranti.
– Ką tapai? – kartą paklausė Šona, stumdama tau padėklą su pietumis pro angą duryse. Ji kiek palenkė galvą, kad žvilgtelėtų į tavo paveikslą.
– Ežerą, – atsakei. – Vietą, kur kadaise man labai patiko.
Tada ji buvo ne Šona, dar ne – vis dar buvo pareigūnė Bilings su į žemą kuodą susuktais plaukais ir tvirtai apvalainas šlaunis aptempusiomis uniforminėmis kelnėmis. Šona ji tapo tik po šešių savaičių, kai prie tavo langelio priglaudė delną. Atpažinai Šonos žvilgsnį – tokį, kaip merginų iš kitų gyvenimų. Išgąstis. Ji priminė tau Dženę – panašios prašančios akys, pažeidžiamos, nepaklusnios.
– Koks jūsų vardas, pareigūne? – paklausei, ir jos veidą išmušė ryškus raudonis.
– Šona.
Pakartojai šį vardą, pagarbiai lyg maldą. Įsivaizduodamas, kaip nervingai padažnėja jos pulsas, tvinksintis melsvose laibo kaklo venose, tu tampi kažin kuo didesniu, nauja savęs versija, čia pat išryškėjančia tavo veide. Šona nusišypsojo, atskleisdama tarpą tarp dantų. Susidrovėjusi, godi.
Šonai nuėjus, Džeksonas iš kameros priešais pritariamai šūktelėjo – tik tasai jo šūksnis buvo veikiau karingas, erzinantis. Iš paklodės išnarpliojęs kelis atsiknojusius siūlus pririšai prie jų galo mažytį „Snickers“ batonėlį ir švystelėjai Džeksonui po durimis, kad užsičiauptų.
Šonai pamėginai nupiešti ką nors kitokio. Viename iš filosofijos vadovėlių, kuriuos buvai užsisakęs iš bibliotekos, radai paliktą rožės nuotrauką. Tobulai sumaišei spalvas, bet vainiklapiai vis tiek nepavyko tokie, kokių norėjai. Vietoje žiedo pūpsojo kažin kokia deginanti raudona dėmė, nė vieno kampelio tinkamo, tad piešinį išmetei dar prieš Šonai ateinant.
Kitą kartą, kai atrakino tavo kameros duris, kad ilgu pilku koridoriumi nuvestų tave į dušą, atrodė, lyg Šona jau žinotų – ji užkišo po antrankių metalu nykštį ir spustelėjo tau juo vidinę riešo pusę, tikrino.
Kitas tave lydėjęs pareigūnas garsiai šnopavo pro nosį, jis nė neatkreipė dėmesio, kad tu krūptelėjai. Juk iki tol taip ilgai jutai vien šiurkščias rankas, stumiančias tave pro kameras, šaltus plastikinės šakutės kraštus, nuobodų savo paties ranka tamsoje teikiamą malonumą. Tasai Šonos prisilietimas nukrėtė tarsi elektra, įaudrino.
Nuo tada jūsų rodomi vienas kitam dėmesio ženklai gerokai patobulėjo.
Rašteliai, paslėpti po maisto padėklu. Akimirkos, nugvelbtos keliaujant iš kameros į poilsio zoną ir atgal. Dar praėjusią savaitę Šona pro angą duryse į vidų tau įmetė tikriausią brangenybę: mažą juodą plaukų segę, kurių buvo prismaigstytas jos tvarkingas kuodas.
Dabar, laukdamas, kol pasigirs jos žingsniai, įmerki ledų pagaliuką į mėlynų dažų tyrę. Tavo paveikslas kruopščiai padėtas tiesiai prieš duris, pakreiptas reikiamu kampu. Šįryt Šona apsispręs. Taip arba ne. Po jūsų vakarykščio pokalbio viskas gali pakrypti ir į vieną, ir į kitą pusę.
Tu sėkmingai veji šalin abejones ir sutelki dėmesį į laukimą – galima pamanyti, kad šis virtęs kone apčiuopiamu padaru, susirangiusiu tau ant kelių. Suskamba nauja simfonija: iš pradžių tyliai, tada įgauna pagreitį – mėgaujiesi violončelės veržlumu, galvodamas, kaip viskas paprastai įsibėgėja, kaupiasi ir visados atveda prie vienaip ar kitaip įspūdingo crescendo.
Piešdamas studijuoji blanką. Nuteistojo nuosavybės aprašą. Privalai susiruošti, kad ir koks būtų Šonos atsakymas. Trys raudoni tinkliniai krepšiai guli prie gulto – svarbiausius tavo daiktus jie perveš į Plytnamį.
Kalėjimo sienos mūrytos iš raudonų plytų, dėl to ilgainiui jam prigijo ir neoficialus pavadinimas Walls Unit. , kur savo žemiškuoju turtu galėsi disponuoti dar kelias valandas, kol galiausiai neteksi visko.
Tingiai kiši į tuos krepšius per septynerius metus Polanskyje sukauptus daiktus: svogūnų skonio kukurūzų traškučius, aštrųjį padažą, kelias užsilikusias dantų pastos tūbeles. Viskas jau nebeturi prasmės. Šiuos daiktus paliksi C skyriuje sėdinčiam Varliui, vieninteliam kaliniui, sugebėjusiam aplošti tave šachmatais.
Savo „Teoriją“ paliksi čia. Visas penkias užrašines. Kas joms nutiks, priklausys nuo Šonos sprendimo.
Ir dar ką nors reikia nuspręst dėl šio laiško. Ir dėl nuotraukos.
Esi pasižadėjęs, kad jo niekada nebeskaitysi. Šiaip ar taip, jį jau kone moki mintinai. Bet Šona vėluoja. Tad įsitikinęs, kad tavo rankos sausos ir švarios, sukaupęs jėgas atsistoji ir nuo viršutinės lentynos pasiimi voką.
Žydrės Harison laiškas trumpas, glaustas. Vos vienas užrašų knygutės lapas. Tavo adresą ji užrašė pasvirai: „Enzeliui Pakeriui, P. K., 12-tas korpusas, A skyrius, mirtininkų kameros.“ Giliai atsidūsti. Švelniai padedi voką ant pagalvės, tada pastumi šalin knygų krūvelę, kad ištrauktum tarp lentynos ir sienos slapčia užkištą nuotrauką.
Tai mėgstamiausia tavo kameros vieta, iš dalies dėl to, kad prižiūrėtojai ten niekad nieko neieško, o iš dalies dėl to grafičio. Šioje A skyriaus kameroje apsigyvenai nuo pat bausmės įsigaliojimo, tačiau dar prieš tai kitas kalinys ten kruopščiai ant betono išraižė: „Visi mes pasiutę.“ Pamatęs šiuos žodžius kaskart nusišypsai – jie tokie keisti, tokie absurdiški, tokie nepanašūs į kitus kalėjimo grafičius (dažniausiai tai Šventojo Rašto citatos arba nešvankybės). Žinant kontekstą, šie žodžiai byloja slaptą – galėtumei net sakyti, komišką – tiesą.
Nuo fotografijos krašto atsargiai, kad tik neapgadintum, nuplėši lipniąją juostelę. Atsisėdi ant lovos, pasidedi ant kelių nuotrauką ir laišką. Tikra tiesa, pagalvoji. Visi mes pasiutę.
Iki tol, kol prieš kelias savaites tave pasiekė Žydrės Harison laiškas, ši nuotrauka buvo vienintelis tavo dalykas, laikytas tik sau. Dar prieš paskelbiant nuosprendį, kai tavo advokatė vis dar tikėjo, kad prisipažinimas išgautas per prievartą, ji pasisiūlė atlikti tau paslaugą. Prireikė kelių telefono skambučių, bet galiausiai ji pasiekė, kad iš šerifo kontoros Taper Leike jai atsiųstų šią nuotrauką.
Nuotraukoje Žydrasis namas atrodo mažiukas. Nušiuręs. Fotografuota tokiu kampu, kad nesimato langinių kairėje, tačiau tu prisimeni, kaip palei jas žydėjo hortenzijos. Iš pirmo žvilgsnio nuotraukoje tiesiog namas, ryškaus mėlio spalvos, apsilaupęs. Čia veikusio restorano ženklai vos pastebimi. Ties prieangiu plevėsuoja vėliavėlė su užrašu „Atidaryta“.
Žvyruotas prie namo vedantis keliukas praplatintas ir išlygintas, kad lankytojai turėtų kur pasistatyti automobilius. Iš lauko užuolaidos atrodo baltos ir vienspalvės, tačiau tu žinai, kad atsidūręs viduje pamatytum, jog jas puošia dar ir maži raudoni kvadratėliai. Tu prisimeni tą kvapą. Gruzdintų bulvyčių, „Lysol“ valiklio, obuolių pyrago. Kaip sudžerškėdavo virtuvės durys. Su apgaravusiu, įtrūkusiu stiklu. Tą dieną, kai buvo fotografuota, dangų dengė lietaus pritvinkę debesys. Žvelgdamas kone užuodi aštrų sieros kvapą.
Tavo mėgstamiausia nuotraukos dalis – langas antrame aukšte. Truputį atitrauktos užuolaidos, atidžiau pažiūrėjęs už jų pamatytum rankos kontūrus – nuo peties iki alkūnės. Nuoga paauglės mergaitės ranka. Tau patinka įsivaizduoti, ką ji veikė tuo metu, kai daryta ši nuotrauka – turbūt stovėjo prie savo miegamojo durų, su kažkuo šnekučiavosi arba žiūrėjo į veidrodį.
Laišką ji pasirašė kaip Žydrė. Tikrasis jos vardas Beatričė, tačiau nei tu, nei kas kitas iš aplinkos Beatriče jos niekada nevadino. Ji visados buvo Žydrė: Žydrė į kasą supintais ir per petį permestais plaukais. Žydrė su tuo Taper Leiko lengvosios atletikos komandos džemperiu, kurio rankogalius nervingai laiko sugniaužusi kumščiuose. Kai prisimeni Žydrę Harison ir laiką, kurį praleidai Žydrajame name, atmintyje tuojau atkuri ir tai, kaip ji, eidama pro bet kurį langą, visad baugščiai žvilgtelėdavo į savo atvaizdą.
Žiūrėdamas į nuotrauką, nė nenutuoki, ką junti. Tikrai ne meilę, mat jau buvai ištirtas – tu neimi juoktis ar krūpčioti akimirkomis, kurios reikalautų tokios reakcijos. Viskas pagrįsta statistika. Tai kažkaip susiję su emocijų atpažinimu, empatija, skausmu. Tau nesuvokiama meilė, apie kurią skaitai knygose, o filmai tave traukia labiausiai kaip mokomoji medžiaga – gali tyrinėti, kaip neįtikėtinai kinta žmonių veidų išraiškos.
Šiaip ar 18 taip, nesvarbu, ką jie sako apie tavo gebėjimus, tai ne meilė, nes tai būtų neįmanoma neurologiškai – žvelgdamas į šį Žydrojo namo atvaizdą, tu grįžti ten. Į vietą, kur nutyla klyksmas. Ir toji tyla – nuostabi, ji teikia neįtikėtiną palengvėjimą.
