Ankstyvą pirmadienio rytą Birmingamo detektyvai Kerė Devlin ir Lukas Falkas gauna skubų iškvietimą. Vidurnaktį kilusio gaisro metu žuvo namie miegojusi moteris ir jos penkiametė dukra. Atvykus į vietą, paaiškėja, kad gaisras sukeltas tyčia, bet kas ir kodėl galėjo taip žiauriai pasielgti? Vėliau per gaisrą išgyvenęs žuvusiosios sutuoktinis ir mergaitės tėtis prisipažįsta įvykdęs šią dvigubą žmogžudystę. Tačiau ne viskas taip paprasta, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio...
Kodėl šeimą praradęs vyras prisiima kaltę už nusikaltimą, kurio akivaizdžiai nepadarė? Įrodymai byloja, kad tikrasis nusikaltėlis tebėra laisvėje, be to, visi apklausti liudininkai kažką slepia. Ši byla patyrusių detektyvų porai tampa tikru galvosūkiu, o vis išnyranti paslaptinga Falko praeitis kelią nuolatinę grėsmę tarp jų užsimezgusiems santykiams.
Knygą iš anglų kalbos vertė Rūta Tumėnaitė.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką.
Kerė vos neužtroško nuo alsaus dūmų tvaiko ir nuodingų garų, kuriuos skleidė apdegę audiniai ir namų apyvokos daiktai. Namas buvo įprastas triaukštis. Rūsyje – garažas ir poilsio kambarys, aukštesniajame lygyje – pagrindinė gyvenamoji zona. Visi miegamieji buvo viršutiniame aukšte.
Ugniagesių komandos viršininkas Deinas Robinsonas parūpino Kerei ir Lukui kombinezonus, pirštines, veido kaukes ir apsauginius batus, būtinus norint įžengti į nusikaltimo vietą. Įprastos latekso pirštinės ir antbačiai negalėjo tinkamai apsaugoti nei nusikaltimo vietos, nei jų pačių. Pagrindinė gyvenamoji zona labiausiai nukentėjo nuo gaisro. Sienos buvo aprūkusios. Šeimos nuotraukos sudegusios, jų rėmeliai sudužę į šipulius. Plastikinė sienų apdaila jau varvėjo ant sienų ir stalų lyg be priežiūros paliktos žvakės. Minkštų baldų audinys ir kamšalas buvo pradegę iki pat metalinių ir medinių karkaso dalių.
Apdegusi lėlė išsilydžiusiu veidu kažkaip išvengė visiško sunaikinimo. Kerei vėl sugniaužė paširdžius prisiminus, kad ši tragedija nusinešė mažos mergaitės gyvybę. Ji pagalvojo apie savo dukterį, kuri taip toli nuo namų, ir sudrebėjo.
– Aš apeisiu miegamuosius, – pasisiūlė Lukas. Jo balsas pro kaukę atrodė šiek tiek prislopintas.
Kerė linktelėjo, jausdamasi dėkinga už tai, kad jai nereikės tikrinti mergaitės kambario. Ji galėtų nors ir triskart per dieną žiūrėti į akis ginkluotam, pavojingam nusikaltėliui, kad tik nereikėtų raustis po vaiko žūties liekanas. Ji ėmė tikrinti virtuvės ir valgomojo plotą. Atidarė duris ir visus išlikusius stalčius, kurie leidosi atidaromi. Peržiūrėjo jų turinį. Beveik viską buvo atlikę gaisro tyrėjai, tačiau nepakenks apžiūrėti ir antrą kartą. Net ir per trečią apžiūrą dažnai galima aptikti nepastebėtų įrodymų.
Indaplovėje buvo keli indai, puodeliai ir stiklinės, bet daugiau nieko.
Kerė nuėjo prie šaldytuvo. Įprasti produktai. Pienas, kiaušiniai ir panašiai. Jokio vyno ar alaus. Plastikinė šiukšliadėžė, kadaise stovėjusi darbastalio gale, beveik išsilydė į gniužulą, pridengusį jos turinį, kurį teks peržiūrėti laboratorijoje. Kambarys po kambario, daiktas po daikto – ji pamažu yrėsi per pagrindinę gyvenamąją zoną, nerasdama nieko, kas kristų į akį.
Nesimatė nei kompiuterių, nei mobiliųjų telefonų, nei kitų panašių prietaisų. Buvo vienas televizorius, tačiau ne toks, kurį būtų galima naudoti socialinės žiniasklaidos arba interneto tikslais. Galbūt aukos telefonas liko miegamajame.
Šiais laikais dauguma žmonių turi mobiliuosius telefonus, net jei vengia naudotis kompiuteriais.
Pasirodė Lukas, tad jai nebereikėjo lipti į viršų ir klausti.
– Gal kuriame nors miegamajame radai mobilųjį telefoną arba kompiuterį? – Kerė sutramdė staiga kilusį norą nusiimti kaukę. Pandemija ir privalomas kaukių dėvėjimas dar kartą negailestingai priminė apie gyvenimo trapumą.
Jis papurtė galvą.
– Jokios elektronikos, išskyrus televizorių didžiajame miegamajame.
Galbūt vyras vienintelis šeimoje turėjo mobilųjį telefoną. Gal ir tebeturi nuo tada, kai jį išgabeno į reanimaciją. Keista, kad Alison jo neturėjo.
– Gal žudikas paėmė aukos telefoną, – Kerė suraukė antakius. Mobiliojo telefono išklotinė suteiktų informaciją apie skambučius ir gautas bei išsiųstas trumpąsias žinutes. Tačiau tokios informacijos gavimas užtruktų šiek tiek laiko.
Laikas tokiose bylose niekada nebūna tavo pusėje.
– Dabar jis turbūt mėtosi kur nors pakelėje. Arba prie artimiausio ežero, – pareiškė Lukas ir nužvelgė suniokotą gyvenamąją zoną.
Kerė atidžiai pasižiūrėjo į partnerį. Atrodė, kad jam nerimą kelia kažkas daugiau nei dingęs mobilusis telefonas.
– Kas nors tau atrodo ne taip, kaip reikia? – paklausė ji. Kartais ramybės neduodančios smulkmenos sujungdavo paskiras tyrimo dalis į bendrą vaizdą arba pakreipdavo kita linkme.
– Kol kas nesu tikras. Apžiūrėkime žemutinį aukštą.
Tuzinas laiptelių žemyn vedė į erdvų poilsio kambarį, šalia – dar vienas vonios kambarys, kuriame įrengta ir skalbykla. Už šios patalpos – garažas dviem automobiliams. Čia gaisro pasekmių beveik nesimatė. Karštis ir dūmai kilo aukštyn. Reali fizinė žala daugiausia koncentravosi pirmame aukšte, bet dūmai pasiekė ir viršutinio aukšto kambarius.
Lukas stovėjo vidury garažo, laikydamas rankas ant klubų.
– Atrodo per daug švaru. Viršuje neišvartyti baldai. Niekas nesudaužyta, išskyrus vieną kitą langą, kuriuos tikriausiai išdaužė ugniagesiai. Viskas atrodo taip, lyg gaisras būtų kilęs dėl elektros gedimo. – Jis gūžtelėjo pečiais. – Toks netyčinis... atsitiktinis.
– Jei ne katalizatorius, – priminė ji.
– Taip, jei ne jis, – pritarė Lukas.
Kaip kažkas pateko į namą? Kaip padegė, kodėl niekas nieko negirdėjo ir nepajuto pavojaus? Nebent šeimos nariai jau buvo be sąmonės arba negyvi?
Žinoma, išskyrus vyrą. Pirmą kartą Loganas Būtas buvo rastas lauke prie namo. Kaip buvęs policininkas, jis tikrai suprastų, kodėl yra laikomas įtariamuoju – žinoma, jei išgyvens dėl sužalojimų. Be to, turėdamas tokią patirtį, jis tikrai galėtų padaryti taip, kad dviguba žmogžudystė atrodytų lyg nelaimingas atsitikimas.
Kol kas tik ugniagesių komandos viršininkas patvirtino, kad buvo panaudotas vis dar nenustatytos kilmės katalizatorius, o tai nelabai derėjo su ketinimu pavaizduoti atsitiktinį gaisrą. Gudrus ar patyręs nusikaltėlis nesielgtų taip neapdairiai.
Nebent jis būtų desperatiškoje padėtyje, pamanė Kerė.
– Einam pasikalbėti su kaimynu?
Lukas dar kartą apžvelgė patalpą.
– Aha. Vėliau galėsime čia dar kartą apsidairyti.
Įkalčių ekspertai išrankios nuolaužas ir galbūt ras kokių nors nepastebėtų dalykų. Nusikaltėlio pėdsakai veikiausiai virto dūmais. Norint jį arba ją surasti, teks giliai pasikapstyti po aukų artimųjų gyvenimus.
Pradedant nuo kaimynų, kurie galbūt ką nors matė ar girdėjo iki gaisro arba jo metu.
Vos išėjusi pro lauko duris, Kerė nusiėmė erzinančią, tačiau būtiną kaukę, įtraukė pilnus plaučius oro, iškvėpė, įtraukė dar kartą. Taip pat ir Lukas. Oras lauke tebebuvo pilnas dūmų, bet čia nebuvo taip blogai kaip namo viduje.
– Ar tu gerai jį pažinojai? – paklausė Kerė, kai jie nusiėmė visas apsaugos priemones.
Lukas užsivilko savo firminę striukę.
– Nelabai. Tada jis buvo jaunas. Per jaunas, mano nuomone, tokiam darbui, kurį dirbo.
Kerė daug ko nežinojo apie slaptąjį Luko gyvenimo periodą. Tamsiuosius metus, kaip jis pats juos vadino. Jis nemėgo apie tai kalbėti, ir ji gerbė jo norus. Net ir labai mažai žinodama, ji suprato, kad tai buvo tikrai sunkus, daug pastangų pareikalavęs laikotarpis. Kaip jis pats sakė – tamsus. Tai tokia tamsa, kuri visam laikui pakeičia žmogų.
– Sakei, kad tau ir jam vadovavo tas pats leitenantas. Galbūt jis turi vertingos informacijos apie Būtą. Reikėtų su juo pasikalbėti.
Lukas gūžtelėjo pečiais.
– Tikriausiai.
Jos partneris sutelkė visą dėmesį į kaimynystėje stovintį namą. Jis nežiūrėjo Kerei į akis, bet ir taip buvo aišku, kad nenori kalbėti apie šį bylos aspektą. Bent jau kol kas.
Kad ir kaip jai to nesinorėjo, tačiau kažkada teks imtis tos nemalonios temos. O kol kas šioje byloje tikrai yra ką tirti.
