Šalys kaip veikėjai
Pasak R. Mataitytės, šįkart romanas apie dvi moteris ir apie dvi šalis. Moterys – tai mama ir dukra, o šalys – Danija ir Lietuva. Tiesa, probėgšmais sutinkama ir Norvegija, tačiau šįkart pagrindinis veiksmas rutuliojasi ne ten.
„Jos abi, mama ir dukra, pasakoja savo istorijas. Mama yra kilusi iš Lietuvos, o paskui emigravusi į Daniją ir bandanti joje pritapti, o jos dukra užaugusi Danijoje, pusiau lietuviškoje, pusiau daniškoje šeimoje, ir kaip tik išvykusi į Lietuvą ieškoti kažko savo“, – pasakojo R. Mataitytė.
Ji sako, kad šalys jos knygose labai svarbios, nes pačios tampa tarsi veikėjais: „Skaitytojai tai pastebi, jie sako, kad perskaitę knygą pažino tas šalis, pajuto, kokios tai šalys, arba sako norintys ten vykti ir susipažinti“.
Iki šiol R. Mataitytės romanuose veiksmas vykdavo Norvegijoje – šalyje, kurioje ji gyvena ir ją gerai pažįsta. „Danija, kaip svetima šalis, svarbi naujiena mano kūryboje. Taip pat ir Lietuva: aš sąmoningai norėjau grįžti į Lietuvą, pažiūrėti į savo šalį jau šiek tiek kitomis akimis. Nors aš esu iš Vilniaus, bet rašydama apie Vilnių jau žiūriu kitaip nei jame gyvenčiau: tomis akimis, kaip mano veikėja, kuri tą Vilnių nemažai pažįsta, bet visgi jai tai yra ne savas, o svetimas miestas“.
Iš ankstesnio romano pažįstama veikėja
Vieną iš naujojo romano veikėjų, Gundą, skaitytojai jau buvo sutikę tokio paties pavadinimo romane. Tačiau net tie, kurie jo neskaitė, gali imtis „Pavogto dienoraščio“.
„Istoriją galima skaityti nuo ten, kur tu nori: ar nuo pat pradžių, ar nuo vėliau, nes kaip dviejų kūrinių aš jų nesusieju taip, kad jie būtinai turi būti skaitomi vienas paskui kitą. Galvoju, net jei atsiras skaitytojų, kurie perskaitys „Pavogtą dienoraštį“, ir susidomės herojais, galės grįžti prie pirmojo romano ir jį perskaityti“, – svarstė R. Mataitytė.
„Kas sieja – tai ta pati pagrindinė veikėja ir jos artimas žmogus, vyras, o daugiau – nauji veikėjai, nauja vieta, veiksmas vyksta toliau, tik tiek, kad daug grįžtama į praeitį, nes Gunda pasakojo apie savo istoriją, kas įvyko jos gyvenime, kad jos dukra galėtų susipažinti. Ji nėra labai kalbi ir jaučia, kad dukteriai nemokės to išsakyti, todėl pajuto poreikį taip išpasakoti“, – kalbėjo rašytoja.
R. Mataitytė atskleidė iki šiol sulaukianti atsiliepimų apie romaną „Gundą“: dabar skaitytojai džiaugiasi, kad ir vėl galės sutikti savo pamėgtą heroję, nes jiems įdomu sekti, kas jai vyksta. „Bet tie, kurie sutiks Gundą tik čia – nemanau, kad tai bus problematiška, ar kad jiems kažkokią skylę palikau, bet bus labai įdomu sulaukti jų reakcijų“, – sakė R. Mataitytė.
Romanas skirtingoms kartoms
R. Mataitytė neslepia, kad kadangi jos knygų herojės moterys, didžioji dalis skaitytojų, galima nujausti – taip pat. Ji taip pat pastebėjo, kad kartais knygas skaitytojos renkasi ir pagal veikėjų amžių: kai ji rašė apie brandžią moterį, daugiausiai sulaukė tokių moterų reakcijų, kai knygos veikėja buvo jauna mergina – tokia knyga buvo labai populiari tarp jaunų skaitytojų.
Šįkart veikėjos bus ir brandi moteris, ir jauna, 19-metė mergina. „Bet šiaip aš rašydama negalvoju, kad turiu taikytis į vieną ar į kitą grupę: tiesiog man rūpėjo ta istorija ir žinojau, kad turiu nemažai skaitytojų, kurie labai laukia knygos apie Gundą, tad rašiau, kas man rūpi, ir manau, kad atsiras tas skaitytojas, kuriam ta knyga teisinga“.
Su rutina nedraugauja
Paklausta apie rašymo rutiną, R. Mataitytė juokėsi tokios neturinti nei kalbant apie rašymą, nei apskritai apie gyvenimą.
„Viskas vyksta kaip vyksta. Niekada nenusiteikiau, kad aš dabar jau knygą rašysiu – tai atėjo spontaniškai, kai jau turėjau kitus darbus dirbti, ir buvau pasinėrusi į svarbius dalykus. Bet tuo metu atėjo man ir kažkas iš viršaus pasakė, kad tu turi sėdėti ir rašyti, tai taip ir dariau. Kitais atvejais būna, kad užeina įkvėpimas, galva pilna minčių – tada galiu bet kur sėdėti, autobuse išsitraukusi kompiuterį, ar koridoriuje laukdama darbo. Kai vaikai buvo maži, kai pirmas knygas rašiau, būdavo, kad jie sulipę ant kupros, o aš rašau, nes man tuo metu reikia“, – juokėsi ji.
O pasakyti sau, kad dabar sėdėsiu ir rašysiu, jai kaip tik nepavyksta. „Būna, kai niekas nevyksta, turiu laiko, energijos, galvoju, rašysiu, bet nevyksta taip, nes tuo metu galvoje tuščia. Dėl to man rutina nepadeda. Kiti sako, žinau, atsisėsiu keturias valandas ir rašysiu, man taip nebūna, gal aš netikra rašytoja“, – šypsojosi R. Mataitytė.
