Naujausiame romane „Mirtinas arkebuzos šūvis“ G. Viliūnė vėl meistriškai supina Vilniaus istoriją, mažiau žinomus, netikėtus faktus, įdomius personažus ir detektyvinę liniją. Šįkart rašytojos akiratyje – bajorai ir lemtingi istoriniai įvykiai. Egzistavo tokia svečių apgyvendinimo prievolė, kai į Seimą susirinkusius bajorus apnakvindyti turėjo miestiečiai, nepriklausomai nuo jų noro. Yra išlikusių šaltinių, kad visokių tų bajorų buvo ir visko tuose namuose atsitikdavo. Čia ir prasideda detektyvas.

Tą lietingą vasarą į Vilnių bajorai renkasi neeilinėmis aplinkybėmis – valstybė rengiasi karui Livonijoje ir karalius Žygimantas Augustas tikisi jų paramos. Pro šalį dardančias prašmatnias bajorų karietas budelio mokinys Adas stebi abejingai: nors vilniečiams atvykėliai kelia nemenkų rūpesčių, bet budelio namus visi kaip vienas aplenkia. Be to, jis turi savų rūpesčių, nes budelienė laukiasi, o nuo būsimo kūdikio priklauso jo paties likimas.

Vis dėlto Adas nuobodžiauja neilgai ir netrukus net graužačiai laiko nelieka. Jį pasiekia nerami vaito žinia: arkebuza nušautas į Vilniaus seimą atvykęs bajoras, ir ne bet kur, o pačiame Vilniaus parapinės bažnyčios šventoriuje. Sekdami painiais nelaimėlio bajoro takais, įtardami net sąmokslą, sekliai neria į slaptą miesto ir miestiečių gyvenimą, o prieš mūsų akis skleidžiasi gyvas, judrus, triukšmingas, sklidinas pribloškiančių paslapčių ir nerimastingų prieškario nuotaikų, bet didingas ir spalvingas XVI amžiaus Vilnius.

Šiose trijose knygose G. Viliūnė į literatūrinį siužetą meistriškai įpina Vilniaus istorinių įdomybių, kurios padeda suprasti XVI amžiaus miesto panoramą. Keletu jų dalijamės romano „Mirtinas arkebuzos šūvis“ pasirodymo proga.

Mirtinas arkebuzos šūvis

Budelis. XVI amžiaus Vilnius, kaip kiti Europos miestai, turėjo savo budelį. Tiesa, apie Vilniaus budelį išlikę labai nedaug žinių. Nors jis buvo labai reikalingas vykdant teisingumą, tačiau miestiečiai jo nepriėmė į kasdienį miestiečių gyvenimą, šalinosi, tad budelis gyveno miesto paribiuose – šalia arba pačiuose Subačiaus vartuose.

Kankinimas. Vienas iš budelio darbų – įtariamųjų kankinimas specialiais prietaisais, skirtas išgauti tiesą. Kai kalbame apie budelius, įsivaizduojame gūdžius viduramžius, tačiau kankinimai teisėje praktikuoti iki pat Apšvietos epochos.

Juodasis vaistininkas. Taip vadinamas žmogus vos sužinojęs, kad mieste bus atliekama mirties bausmė, keliaudavo pas budelį ir tardavosi, kad nužudytojo kraują ir kitas kūno dalis galėtų panaudoti vaistams.

Juodoji rinka. Tikriausiai ji mieste egzistavo visais laikais. Ir XVI amžiuje tai turėjo būti labai spalvinga vieta – turgus, kur miestiečiai galėjo įsigyti daiktų iš tolimiausių kraštų ar veikiau jų padirbinių.

Apgyvendinimo prievolė. XVI-XVII amžiuje Vilniuje egzistavo apgyvendinimo prievolė. Pagal ją miestiečiai privalėjo savo namuose apgyvendinti į miestą atvykusius svečius: valdovo svitą ar bajorus. Į Vilniaus seimą atvykstantys nariai apsigyvendavo vilniečių namuose. Tiesa, privilegijuotieji išsirūpindavo iš valdovo atleidimą nuo šios varginančios prievolės.

Skudurai. Užupio priemiestyje veikė popieriaus malūnas, o popierius jame gamintas ne iš medžio, bet iš senų skudurų. Mieste buvo net tokia profesija – skudurininkai, kurie parūpindavo malūnui reikalingos žaliavos.

Peckeliai. Miesto amatininkai nuo XV amžiaus pabaigos būrėsi į cechus. Nepriklausantys cechui amatininkai būdavo vadinami peckeliais ir be ceremonijų išvejami iš miesto.

Kalėjimas. Miestiečiams teisingumą užtikrino vaito ir burmistrų teismai, nuteistieji buvo laikomi viename iš rotušės kalėjimų – aukštutiniame arba žemutiniame. Šiandieninės Vilniaus rotušės rūsyje galima pamatyti senojo kalėjimo vietą.

Sveikata. XVI amžiuje Vilniuje veikė kelios špitolės – visiems prieinamos globos ir gydymo įstaigos. Švč.Trejybės špitolė buvo išlaikoma iš mūrinio tilto per Nerį pajamų.

Uostas. Vilniuje, Lukiškių priemiestyje, veikė svarbus uostas, kur švartavosi pirklių vytinės ir kiti upiniai laivai.

Patrankos. Šalia pilių teritorijos, kitapus senosios Vilnios vagos, buvo Puškarnios priemiestis, o jame veikė tuo metu labai svarbi Žygimanto Augusto patrankų liejykla.

Paskvilis. Renesansiniame Vilniuje buvo populiarūs paskviliai – įžeidžiantys satyriniai eiliuoti kūriniai, kritikuojantys valdovus ar didžiūnus. Juos rašydavo ranka ir klijuodavo ant miesto sienų ar vartų.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją