– Ričardai, esi keistas žmogus. Ar dažnai girdi šį komplimentą?
– Žodį „keistas“ Atkočiuose (kur esu gimęs ir augęs) sakydavo „navatnas“ arba „čiūdnas“.
Galbūt ir keista, Rasa, ale nė roza mano ausys nėra girdėjusios, nėra išgirdusios šio epiteto.
– Kokius komplimentus tau sako žmonės? Ar mėgsti juos?
– Komplimentų niekada nelaukiu, niekada netrokštu, niekada nestingu. Komplimentų „sulaukiu“ (nes nelaukiu) itin retai. Štai prieš porą dienų mano bičiulė poetė Vaiva Kuodytė spalio 12-ąją brūkštelėjo mesendžeryje: „Gražus Tu širdimi.“ Bet tai (jau) ne komplimentas. Tai atvirumo, tai labos draugystės įžodinimas.
– Tu turi fantaziją, tau būtų galima atiduoti raktą nuo buto su pinigais. Ką su tuo raktu darytum?
Pirmiausia (ati)duodančiojo klausčiau, kodėl jis atiduoda. Ar jis nori patikrinti mano „sąžiningumą“? Ar jis nori „tikėti“ manimi kaip vagimi? Ar jis iš savo nevisavertiškumo nori iššveisti lauk savo kauptą turtą?
Šast, išsyk asociatyviai prisiminiau Pietų Korėjos režisieriaus Kim Ki-Duko kino filmą „Tušti namai“. Kas jį matė, manding, supras, kodėl, ką ir kaip rišu su tuo filmu.
– Kas tau yra pirmoje vietoje – žodis ar vaizdas?
– Manau, manau, manau. Visgi pirmiausia yra vaizdas. Kada mes gimę atmerkiame akis šiame pasaulyje. Todėl Biblijos teiginys „Pradžioje buvo žodis“ įtariamai abejotinas. Nors tiesos (tiesų) niekas niekada nežinojo, nežino ir nežinos. Kadangi mes, žmonės, esame įsitikinimų, archetipų, nuomonių, mums įdiegtų ir įdiegiamų programų įkaitai.
Kiekvieną rytą atsimerkiu (atsimerkiame) ir akimirksnišku akimirksniu išvystu (išvystame) lubas, kambario sienas, vaizdą už lango. Ir protas kaipmat tatai pavadina – lubos, sienos, užlangio peizažas.
O iš tikrųjų dar prieš vaizdą, dar prieš žodį mumyse sukrebžda emocija, blyksteli emocija.
– Kokie žodžiai ir vaizdai atsispindi tavo veidrodyje?
– (Savo) veidrodį suprantu kaip sąmonę ir pasąmonę. Mano ir mūsų kiekvieno pasąmonėje knibžda ir raitosi begalė stereotipinių vokimų, tikėjimų, tradicijų, poelgių, sapnų. Jie yra uždaras ratas, iš kurio išeities (beveik) nėra. O štai imant sąmoningėti, blaivėti, veidrodis pamažėl praranda „atspindį“, jis tampa perregimu stiklu. Tada jau sau! tariu „aš esu“. Ir „atspindžiu“ absoliutų vienį.
– Po šešerių metų pertraukos išleidai knygą „Pertrauka“. Ką įdomaus nuveikei per tą laiką?
– Mokiausi g y v e n t i. Mokiausi laisvės. Mokiausi meilės. Mokiausi sąmoningumo. Mokiausi nekontroliuoti. Mokiausi nesipriešinti. Mokiausi sakyti „taip“, mokiausi sakyti „ne“. Be pykčio, be lūkesčių, be baimės, be prisirišimo.
– Esi poetas, fotomenininkas, smėlininkas, geležėlininkas, nuogirdininkas, tupinėtojas. Dabar dar ir dienoraštininkas. Gal net metraštininkas?
– Taip, Rasa, ir metraštininkas, mat Rašytojų sąjungos leidyklos 1998-aisias išleistoji ir buvo pavadinta „Metraščiai“ (kurią man struktūriškai „sulipdė“ bičiulis Gintaras Grajauskas).
Be abejo, ir aš (kaip ir mes kiekvienas) keičiu vaidmenį po vaidmens. Žmonės nesąmoningiausiai vaidina save, savo „gyvenimus“. Kad pasirodytų, kad atrodytų geresni, gražesni, stipresni, turtingesni, laimingesni.
– Knyga išleista su paantrašte „dienoraščiai“, tačiau tai nėra tradiciniai dienoraščiai. Kas tau svarbiau – žaisti, eksperimentuoti, į pirmą planą iškeliant įdomiausius ir gražiausius dalykus, ar kuo tiksliau perteikti kasdienybę?
– Taip, Rasa, man „žaisti“ – tai leisti sau jaustis lengviau ir laisviau. Tačiau žaidimas nelygu žaidimui. Įteisinti žaidimai (sporto ar politikos) yra įtampa, priešiškumas, kova, neapykanta, manipuliacijos, pinigai. Net smėldėžėje žaidžiantys vaikai dažnai yra konkurentai. O mano žaidimėliai yra betiksliai. Man nėra svarbos laimėti ar pralošti. Mano viena iš vertybių yra bendravimas, draugystė, atvirumas, dalijimasis.
– Knygos tekstai datuoti metais, tačiau nėra mėnesių, dienų. Kaip dažnai prisėsdavai (gal ir vis dar prisėdi) rašyti dienoraštį?
– Dienos, naktys, savaitės, mėnesiai – tai tiesiog laiko įvardijimas. Kad galėtume tiksliai nurodyti „atskaitos taškus“. Ši diena man, mums kiekvienam, yra svarbi ir svarbiausia. Ir tai tiesa – nes ši akimirka, ši akimirka ir ši akimirka yra mano, tavo, jo, jos, mūsų, jūsų gyvenimas.
Dienoraščius rašiau dar / jau mokydamasis Deltuvos vidurinėje mokykloje. Dienoraščius teberašau ir dabar. Fiksuoju tai, ką tąsyk, ką šiuosyk priimu savin kaip svarbiausia. Garsą, vaizdą, kvapą, emociją, skonį, prisiminimą.
– Nors knyga labai žaidybiška, man regis, ji pasako daug rimtų dalykų apie tavo požiūrį į pasaulį ir save – nereikia būti pernelyg rimtam, svarbu mokėti stebėtis ir visur įžvelgti kažką gražaus, šviesaus, išsaugoti kūrybiškumą. Ar taip ir yra? O gal iš tiesų visai kitoks tavo gyvenimo pamatas?
– Taip ir yra, Rasa. Taip ir buvo, Rasa.
O iš tikrųjų „rimtumas“ irgi yra vaidmuo – pademonstruoti sau, o ir kitiems savo svarbą, savo intelektą, savo talentus, savo tariamą savivertę. Kad netapčiau rimtas, imu ir paloju, imu ir paloju.
„Pertraukoje“ ne tik perskaitau žaidimą, smagias provokacijas, bet randu ir sielos slaptaviečių, pavyzdžiui, tokie įrašai: „0,16 mm / Nuo pykčio iki bejėgystės“, „Diena su pagardais ir saldumynais / Ašaroju“, „Gaišatis / Mano – tau. Tavo – man“, „Mano kalnuose totalios griūtys / O debesys plaukia kaip plaukę“, „Kaip geidžiu pri(si)rišti / Kaip geidžiu būti, bet sau“ ir daug kitų.
– Ar tau svarbu, kad skaitytojas pamatytų tavo jausenas, išmoningai paslėptas po žodžiais?
– Atvirai atsakau: ne.
Aiškiai žinodamas, kad mes kiekvienas regime, girdime, jaučiame, vokiame savaip ir savaip. Nors išoriškai atrodome panašūs, bet mūsų pasąmonės ir sąmonės suformuotos skirtingai. Kadangi mes išauginti, užauginti skirtinguose „lizduose“. Kuriuos nunešė tėvai ir motinos, atskridę iš dar kitų skirtingų savo lizdų.
Ir tai yra esaties daugiasluoksnybė, ir tai yra pasaulio įvairovė. Ir jeigu mes tą skirtingumą labai atvirai ir draugingai, ir geranoriškai suvoktume ir priimtume, tai visi gyventume taikoje, draugystėje, meilėje.
– Kiek apskritai galvoji apie „Pertraukos“ skaitytojus, kokius lūkesčius jiems keli?
– Apie skaitytojus negalvoju nieko. Lygiai kaip nieko negalvoju apie valgytojus, apie vaikščiotojus, apie besimylinčius, apie mirusius.
Lūkesčiai tėra įtampa, noras valdyti, noras įrodyti, noras sulaukti padėkos ir plojimų.
– Knygoje – ne tik tekstai, prie kiekvieno egzemplioriaus pridedama geležėlė. Šią geležėlę galima naudoti kaip skirtuką, tačiau ją pridėdamas turbūt turėjai ir kitų tikslų?
– Ar tai būtų geležėlė, ar pieštukas, ar saga, ar raktas, tai yra fragmentas, detalė, ištiktukas ar jaustukas. Tai mūsų kiekvieno(s) lašas jūroje, trupinys duonoje, mitochondrija molekulėje.
Manding, pastebėti mažulėlius dalykus, reikalėlius panosėje – tai šansas imliau justi ir būti darniame būties vienyje.
