Nacionaline kultūros ir meno premija įvertinta Giedrė Jankevičiūtė ragina realistiškai žvelgti į šiandieninę situaciją: nežinome, kiek beprotybė plėtosis

Į klausimą, ko galėtų palinkėti sau, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureate tapusi dailės istorikė, kuratorė Giedrė Jankevičiūtė atsakė, dabar labiausiai norinti, kad meninės kultūros paveldui nekiltų jokių grėsmių: „Kad jis išliktų, kad mūsų su kolegomis darbai, stengiantis jį prakalbinti – būtų aktualūs, tyrimai tęstųsi, parodos vyktų. Kad gyventume taikiai, saugiai. Nenoriu sakyti, kad trokštu, jog Lietuva neišnyktų iš pasaulio žemėlapio... tai pernelyg dramatiškai nuskambėtų, tačiau esama tokio nerimo. Šventė didelė, džiugi, bet vis viena, šešėlis justi. Gyvename grėsmingais laikais.“

Nežinome, kiek plėtosis ši beprotybė

„Labai jaudinuosi ne tik dėl savo šalies, bet ir dėl jos meninio paveldo. Matome, kas vyksta. Yra kilnojamasis paveldas, kurį galime išvežti, bet mes nežinome, kiek ta iš Rusijos sklindanti beprotybė plėtosis, kiek jos čiuptuvai gali siekti... Prisiminusi savuosius Antrojo pasaulinio karo tyrimus, galiu palyginti su dailės istoriko Mikalojaus Vorobjovo pavyzdžiu. Tai nepaprastai įdomi asmenybė, kurios nesame deramai įvertinę. M. Vorobjovas yra ikoninio teksto „Vilniaus menas“ autorius. Ši jo knyga, kuri buvo išleista 1940 m., Kauno Lietuvos piliečiams jaukinantis istorinę sostinę. Jis studijavo Miunchene, išliko jo laiškai tėvams, kuriuose M. Vorobjovas pasakoja apie savo keliones po Vokietiją. Turiu prisipažinti, kad ne iškart supratau, kad ta Vokietija, kurią matome šiandien, ir ta, kurią aprašo M. Vrobjovas, deja, yra visai ne tas pats kraštas, ne ta pati šalis“, – pažymėjo G. Jankevičiūtė.

Po Antrojo pasaulinio karo, tęsė ji, faktiškai nebeliko Vokietijos didžiųjų istorinių miestų su senamiesčiais ir visam pasauliui svarbiais pastatais.

„Dabar tiesiog ant vienos rankos pirštų galime suskaičiuoti išlikusius autentiškus vokiškų senų miestų pavyzdžius. Tai Giorlicas, Marburgas. Jie išvengė bombavimų, kai tuo tarpu Drezdenas, Hamburgas buvo nušluoti nuo žemės paviršiaus... Meno istorijos studijos nuolat verčia apie tai galvoti, ypač šie laikotarpiai, kuriuos dabar tyrinėju“, – realistiškai žvelgti į situaciją ragino G. Jankevičiūtė.