Pasak Nomedos, kuriant urnas atėjo gilesnis suvokimas ir savęs, kaip asmenybės, ir savo kūrybinių galimybių. „Mokydamasi paskutiniame Vilniaus dailės akademijos (tada – Dailės instituto) kurse buvau net pajutusi šiokį tokį pavydą bendramoksliui, kuris savo diplominiam darbui pasirinko kurti urnas. Tada jau pagalvojau, kaip yra brandu kurti tokius darbus, – prisimena ji. – O dabar pati jaučiuosi esanti pakankamai brandi prisiliesti prie sakralių dalykų.“
Menininkė sako per visą urnų lipdymo procesą išgyvenusi pakylėjimą, rankos tarsi pačios lipdė, o įsijautus norėjosi, kad laikas bėgtų lėčiau.
„Kodėl paroda vadinasi „Vakarinė šviesa“? Žinote, kokia šviesa užlieja viską, prieš saulės laidą? Štai tokią emociją ir stengiausi perkelti į savo urnas“, – sako Nomeda. Menininkė atkreipia dėmesį, kad urnų puošyba augaliniais motyvais, kurie apskritai būdingi daugeliui jos darbų, čia atliepia ypatingą mintį: „Lipdydama galvojau apie tuos, kuriems jos bus skirtos – moteris, vyrus, vaikus... Ir norėjosi su urnomis padaryti tą patį, ką žmonės daro su kapais – apsodinti gėlėmis...“
Nomedos sukurtos akmens masės urnos, degtos +1300° C, yra atsparios atmosferos pokyčiams, todėl, anot autorės, puikiai tinka Lietuvos klimato sąlygomis laikyti jas kolumbariume. Urnų dydis pritaikytas dėti standartinę kapsulę su mirusiojo pelenais.
Žvelgdama į savo urnas dailininkė tikina, kad šiuo septynetu tikrai nebaigs kūrybos ciklo, nes jau dabar turi naujų sumanymų. „Gal pasirodys keista, tačiau yra žmonių, kurie, nors ir norėtų po mirties būti kremuoti, tačiau nuogąstauja, jog išnyks jų DNR. Todėl turiu planų kurti specialius medalionus velionio plaukų sruogai, kuriuos būtų galima kabinti ant urnos“.
