Mykolas Sauka „Šviesių žmonių parkelį“ papildė Alfonso Nykos-Niliūno skulptūra: man patinka, čia nėra politikos

Skulptorius Mykolas Sauka praėjusiais metais „Šviesių žmonių parkeliui“ Antazavėje (Zarasų r.) sukūrė kinematografininko Jono Meko skulptūrą. Šiemet parkelį papildė dar vienas jo kurtas kūrinys – šįsyk skirtas Alfonsui Nykai-Niliūnui, vienam moderniausių XX a. lietuvių poetų, vertėjui, literatūros kritikui. Kurdamas A. Nykos-Niliūno portretą, kūrėjas tikino suradęs įkvėpimą, kad ir kaip atrodytų neįprasta, – ne jo poezijoje, bet dienoraščiuose. „Rašytojo gyvenimas – keistas, knyginis. Šiek tiek liūdnas, kaip ir daugelio žmonių, kurie teikia pirmenybę knygoms, o ne žmonėms“, – įspūdžiu dalinosi M. Sauka.

Didelė trauka knygoms

„Man susidarė toks įspūdis, bet gal aš ir klystu? Labai buitiškas dienoraštis, ir tuo pačiu, jis nuasmenintas, jausmų ten nerasta. Daug citatų, daug laiko praleista knygose, ieškant prasmių, apie tai mąstant. Matytas, pažįstamas šis gyvenimo būdas... žinau tokių kūrėjų, kurie taip gyvena... Yra tam tikras ilgesys įdomesniam gyvenimui, bet tuo pačiu ir didelė trauka knygoms. Kaip kokia priklausomybė, kuri nebepaleidžia“, – kalbėjo skulptorius ir pridūrė, kad jam paliko įspūdį rašytojo erudicija.

Šis rašytojo asmeninis pomėgis knygoms akivaizdžiai atsispindi ir M. Saukos darbe – A. Nykos-Niliūno portretas simboliškai atsidūrė ant knygų kaugės pagrindo. Tačiau tapytojas Audrius Gražys, nors ir negailėjo pagyrų kolegai, tačiau sprendimu pjedestalui pasirinkti knygų kaugę, visgi suabejojo.

„M. Saukos skulptūros nuostabios, man labai patinka, viskas kaip gyva padaryta, bet dabar kilo klausimas, kodėl pasirinktas šitoks sprendimas, panašų kūrinį mačiau Londone.“

Pastebėjimo, kad skulptūros A. Nykai-Niliūnui pjedestalas gal nėra pats originaliausias, M. Sauka nesureikšmino.

„Labai paprastas sprendimas – nulieti kaugę knygų. Manau, kad pasaulyje, ko gero, yra jau ne viena panaši skulptūra, bet, na, ir kas? Asmeniškai tokių nemačiau – mintis kilo, ją ir įgyvendinau. Taip, gali knygas sumesti į krūvą... Bet tiesiog norėjau padaryti portretą, jį ant kažko padėti, kad postamentas nebūtų neįdomus“, – pažymėjo M. Sauka.

Anot skulptoriaus, jau gan seniai įvykęs pokytis paminklų kūrybos procese, – jie apskritai yra nukeliami nuo pjedestalų, išvis panaikinami.

„Dauguma nori interaktyvių skulptūrų, mėgsta suolus, įtraukumą. Galbūt šiais laikais nemėgsta kažko labai garbinti? Na, nebent kitais būdais, o ne žiūrėti iš apačios... Skulptūras nuo pjedestalų nukėlė prieš šimtmetį, kai žlugo imperijos. Rytų Europoje, šis procesas, aišku, užtruko ilgiau. Pas mus daug kas ir šiandien nori skulptūras kelti ant pjedestalų. Bet negalvoju apie tai, tiesiog kuriu parką kartu su Mariumi (Marius Lucka– „Šviesių žmonių parkelio“ Antazavėje idėjos autorius ir sumanytojas, – aut. past.). <...> Kūrinių, [atsiradusių parke] nesinorėtų vadinti paminklais, ir nevadiname. Tai portretai, skulptūros“, – aiškino M. Sauka.

Viską galima įamžinti, arba nieko

Ar skulptorius nemano, kad Lietuvos miestuose apskritai trūksta įamžinimo ženklų žymioms asmenybėms?

„Nesu visuomenininkas, kurie tuo rūpinasi. Tiesiog kuriu kažkokią savo erdvę, o kur kalbama apie ženklus, ką ir kaip įamžinti – ten prasideda politika. Jeigu dalyvauju kažkokiame įamžinimo konkurse, tada taip, rūpi, pasidomiu, bet šiaip... Yra tame daug politikos, šis klausimas daugiasluoksnis: kaip įamžinti, ką reikia įamžinti, ar visada reikia... Niekada nebus amžinas tas įamžinimas. Iš kitos pusės, balansas tarp įamžinimo ženklų ir demokratiškos gyvenimo erdvės – svarbus. Kad aplink nebūtų vien tik įamžinimo ženklai – negalėsi praeiti. Daug žmonių gyvena, daug įvykių įvyksta. Viską galima įamžinti, arba nieko. Visur padaryti žaidimų aikšteles, šaligatvius, bėgimo takus... Būtų kitas kraštutinumas! Na, o aš turiu išsikėlęs konkretų uždavinį, ir jį darau: kuriu parkams – šiam, kitam. Man patinka, čia nėra politikos. Turime plotą, kur galime kažką padaryti“, – sakė M. Sauka.