Muziejininkas ir menininkas viename asmenyje: maištas, įkvėpimas ar kolapsas?

„Muziejininkų maištas“, – šitaip netrukus atsidarysiančią parodą B. Grincevičiūtės memorialiniame bute–muziejuje „Beatričės namai“ užvadino trys menininkai – Vidas Poškus, Jurga Šarapova ir Rusnė Šimulynaitė. Direktorius, parodų konsultantė, fondų saugotoja – būtent tokios yra formaliai jų užimamos pareigos. Eksponatų inventorinimas, skolinimo-pasiskolinimo aktų rašymas, reguliari fondų priežiūra... Skamba tikrai monotoniškai! Tačiau toks darbas, V. Poškaus pastebėjimu, neretai padeda išlįsti kūrybiškumui. „Man regis, kad žmonės, kurie dirba pakankamai ramius, „migdančius“ darbus – jie siekia adrenalino. O jį suteikia meninė kūryba, sumažindama vidinę įtampą tarp menininko ir muziejininko amplua“, – sakė jis.

Muziejininkas ar menininkas?

Visi trys menininkai–muziejininkai yra Vilniaus dailės akademijos (VDA) muziejaus darbuotojai, o šis muziejus administruoja VDA parodų sales „Titanikas“. Kodėl paroda bus rodoma B. Grincevičiūtės memorialiniame bute–muziejuje?

„Labai patiko šio muziejaus erdvė – Beatričės ir septinto, aštunto dešimtmečio laikų dvasia labai juntama, viskas tartum užkonservuota. Pagalvojome, galbūt čia reikėtų suorganizuoti muziejininkų parodą, apie tai išsikalbėjome vieno parodos atidarymo „Titanike“ metu. Jurga nenori prisipažinti, bet „Muziejininkų maištas“ – jos sugalvotas pavadinimas, kilęs ekspromtu“, – apie sumanymą pasakojo V. Poškus.

V. Poškus muziejuose dirba jau gerus dvidešimt metų. „Pradžioje dirbau Lietuvos nacionalinio muziejaus Istorijos skyriuje, Kazio Varnelio namuose–muziejuje, dabar Dailės akademijos muziejuje. Nelabai mėgstu žodžių junginio „meninis tyrimas“, bet mano darbas su tuo susijęs. Šis tyrimas labai paprastas – dvidešimt metų, nuo tada, kai pradėjau dirbti muziejuje – kiekvieną dieną vaikštau tuo pačiu maršrutu – į darbą / iš darbo. Darbų serija taip ir vadinasi „Nuo Mažvydo iki Katedros“. Su Justinu Marcinkevičiumi ir jo dramine trilogija tai neturi nieko bendro, tiesiog kiekvieną dieną matau Mažvydo biblioteką ir baigiu savo ėjimą ties Katedra. Kai sutarėme, kad darysime parodą, fiksavau įvairius vaizdus, epizodus, detales, kurie kiekvieną dieną man pasitaiko po akimis“, – aiškino jis.

Nuovargis „neištiko“

Įdomus dalykas, tęsė, kad šių metų liepos mėnesį jis dalyvavęs Lidijai Meškaitytei skirtame miniatiūrų plenere Smalininkuose, jos gimtinėje.

„Ten būdamas pagavau smagumą tapyti ir piešti mažus formatus. B. Grincevičiūtės memorialinio buto–muziejaus laikina parodų erdvė yra pakankamai kamerinė – tėra vienas kambarys, todėl mažas formatas atrodė kaip pasiteisinanti forma. Kitas dalykas, pagalvojau, kad tarp L. Meškaitytės ir B. Grincevičiūtės irgi yra savotiškų sąsajų, nes jos gyveno skirtinguose Nemuno krantuose. Kurdamas darbus nuolat galvojau apie tą santykį, beveik vienos kartos kūrėjų skausmingas patirtis“, – apie kūrybinį procesą pasakojo V. Poškus.

Paklaustas, ar dirbant muziejininko darbą ir eksponuojant kolegų darbus nekyla pavydo jausmas, konkurencinės nuotaikos, V. Poškus patikino, kad ne, netgi priešingai, iš to kartais kyla ir inspiracijų.

„Pradėdamas dirbti svarsčiau, ar neištiks manęs kolapsas, persisotinimo menu, atvejis. Nors ir studijavau dailėtyrą, bet visada piešdavau – tais laikais pas mus dar būdavo piešimo ir tapybos paskaitos. Peržiūrų ir gynimų metu visada nustebdavau supratęs, kad nesu toks unikalus ir nepakartojamas, kaip maniausi esąs, kad tokių yra labai daug, nesu išskirtinis. Tuo pat metu pamatydavau, kiek yra to meno, tebūnie akademinio, studentiško. Bet, pasirodo, nuovargis neištiko, galbūt čia padeda gyvenimiška patirtis – žiūrėdamas į kito menininko darbus (plius būdamas dailėtyrininku) priimi menininką tokį, koks jis yra – nesvarbu, ar geresnis, ar blogesnis“, – aiškino V. Poškus.

Vidas Poškus

„Pradėdamas dirbti svarsčiau, ar neištiks manęs kolapsas, persisotinimo menu, atvejis. Nors ir studijavau dailėtyrą, bet visada piešdavau – tais laikais pas mus dar būdavo piešimo ir tapybos paskaitos. Peržiūrų ir gynimų metu visada nustebdavau supratęs, kad nesu toks unikalus ir nepakartojamas, kaip maniausi esąs, kad tokių yra labai daug, nesu išskirtinis. Tuo pat metu pamatydavau, kiek yra to meno, tebūnie akademinio, studentiško. Bet, pasirodo, nuovargis neištiko, galbūt čia padeda gyvenimiška patirtis“

Nuvarytus arklius nušauna, tiesa?

Lankantis parodose, kurios imponuoja, V. Poškus pastebėjo, dažniausiai pats užsimanai kažką savo sukurti. „Atsargiai žiūrėčiau į pasakymą įkvėpimas, nežinau, kartais galbūt tokio dalyko nebūna – tiesiog dirbi ir tiek, bet jeigu jis ir atsiranda – lankantis gerose kitų menininkų parodose. Su žmona tapytoja (Aistė Gabrielė Černiūtė – aut. past.) ten būdami dažnai kalbame – čia taip gera, kad norisi grįžti namo ir pradėti dirbti. Manau, kad pavydas atsiranda tarp menininkų tada, kai jie jaučiasi nerealizavę savęs, neįvertinti“, – pažymėjo pašnekovas.

Tačiau kitąsyk tai galbūt gali pasitarnauti kaip geras variklis, stumiantis į priekį? „Manyčiau taip, bet kartais atsiranda nuovargis. Kaip tik su kolegėmis Jurga ir Rusne kalbėjome apie filmą „Nuvarytus arklius nušauna, tiesa“. Ateina ir tas perdegimo periodas, kuris gali vykti labai ilgai... Būna žmonių, kurie meta visus menus ir užsiima, jų nuomone, kur kas vertingesniais užsiėmimais – sakysime, muziejininkyste“, – šyptelėjo V. Poškus.

Ko gero, visgi geriausia, kai abi šios veiklos suderinamos. V. Poškus sakė, kad muziejininko darbe yra monotonijos ir rutinos, erzinančių ar varginančių momentų, laikui imlių užsiėmimų, kurie reikalauja begalinio kruopštumo ir atidumo: „Šitie dalykai varginantys. Kita vertus, muziejininko darbas yra ir labai įdomus, kūrybiškas. Įtampa išsilygina, nes geras muziejininkas yra savotiškas menininkas, kad ir kaip ten būtų. Ne tik mokslininkas.“

Parodos „Muziejininkų maištas“ B. Grincevičiūtės memorialiniame bute-muziejuje „Beatričės namai“ (A. Vienuolio g. 12-1, Vilnius) atidarymas rugsėjo 20 d., antradienį, 18 val.