Šitą tuštumą netruks užpildyti naujieji pranašai, pragmatiškai mintantys kalba ir iš jos paskviliais atrajojantys klaidinančius moralės normatyvus, paremtus ne dvasios šauksmo, o rinkodaros strategijomis.

Leonidas Donskis savo knygose mus įspėjo, bet ar skaitantieji galime ką nors padaryti? Susitarti, išsiaiškinti, dialogu rasti išeitį. Ir išvis – ar verta daryti, kai, anot profesoriaus, modernus žmogus su blogiu susitaiko, nes jokio skirtumo.

Pabandykime. Pradėsiu nuo dviejų sulig rudeniu ir mokslo metais interneto medijose išėjusių tekstų – nesusijusių, bet savaip susišaukiančių, skirtingo žanro, užtat paveikių: šoumeno Algio Ramanausko juodojo grotesko pamfleto „Išgyvenimo vadovas moksleiviui“ ir nacionalinės premijos laureato Sigito Parulskio jautraus bei kiek pakrikusio „Pamokslo jaunajai kartai“.

Bandydamas apibendrinti šiuodu tekstus dviem žodžiais, sakyčiau, kad jie kalba apie desperaciją ir interpretaciją. Interpretacijos, sakyčiau, skurdumą. Skurdumą literatūrinės savivokos, kurią tyliai tiriu stebėdamas skaitytojus ir rašytojus, sklaidydamas rašinius ir skaitinius.

Didelis tankis desperacijos lyg puvėko seno baravyko kepurėje telpa į rašytojos Danutės Kalinauskaitės tezę literatūros forume „Šiaurės vasara“, kai ji, įsitraukusi į pasiūlytą žaidybinę užduotį laisvai užbaigti Valdo Papievio prozinio sakinio dalį, skėlė į dalyvių ausis fatališką lozungą: „Daug ką iš to, ką darai, darai, kad nebūtum Užkalnis“. Tai yra baisus sakinys. Šitaip pareikšti juk yra tolygu karalienės šnairavimui į elgetą baiminantis, kad driskiaus skarmalai pranoks ištaigingumu didikės garderobą. Arba: numynus ferario pedalą pro veidrodėlį dirsčioti, ar nuo sankryžos neatsiveja baltoji miesto bitutė. Renginyje nejaukiai pasijutęs dėl, sakytum, neskoningo sprendinio kolegos rašytojo sakinio pradžiai, paskui suvokiau sunkią tokios, neabejoju, kruopščiai apmąstytos minties potekstę. Juk vos vienas šių metų pretendentės į nacionalinės premijos laureatus sakinys atspindi visą literatūros ir publicistikos gravitacijos lauko kreivumą, lyg nuo Koperniko staiga būtume grįžę prie Ptolemėjo.

Šiaurės vasaros akimirka

Išsiruošęs į rugsėjo pradžioje sostinėje vykusį „Skaitymo festivalį“ tikėjausi patekti į literatūros eruditų saloną, į knygos sektą, bibliotekos entuziastų batalioną, tačiau savo nusivylimui tikrus bibliofilus, kuriuos gali atpažinti iš knygų kaugės rankose, regėjau lyg perseidus per tankius debesis. Net apskričių bibliotekos prisistatė vien keliomis planšetėmis su originaliais žaidimais ir programėlėmis – tebūnie toks sumanymas, tačiau galbūt tada ir derėjo pasivadinti ekranų festivaliu, ne skaitymo. Bibliotekos stendas vien su kompiuteriais atrodo lyg šventvagiškai išplėštas kapas.
Nieko nesakau – vaikus pritraukti kažkaip reikia. Dar skaitytojus viliojo vilnietiškai modifikuotas „Alias“, kurį išmėginau ir aš, tandemą sudaręs su kitais atsitiktiniais lankytojais. „Postilės“ autorius, formuluoju užuominą komandos partnerei. Mykolas Daukša, pamąsčiusi atsako filologijos (!) studentė Vilniaus universitete (!!) Kas toks, dovanoki, Myyykolas? Pamato mano išlenktą antakį ir akimirksniu pasitaiso, mūsų komandos laimei. Įvardindama poemos „Metai“ autorių irgi užgaišta kelias taip brangias pergalei sekundes. Kitą dieną dar gražiau – su atsitiktine partnere išvis nerandu ryšio ir akimirksniu išvaistau azarto likučius.

– Kiek tau metų? – klausiu jau paniręs į apatiją, praradęs žaidimo džiaugsmą.

– 22.

– O maniau, kad keturiolika.

Aš nesišaipiau – tikrai taip pagalvojau. Po mūsų komandos fiasko į festivalį nebegrįžau. Nemanau, kad šių jaunuolių mintis, užstringanti ties akivaizdžioms užuominoms, vangi ne dėl temperamento, kuklumo ar girtumo, ką aš žinau. Jeigu bučiau klausimus aiškinęs paveikslėliais ir memais, greičiausiai būtume rinkę po devynis taškus per minutę.

Tos pačios Adomo Mickevičiaus bibliotekos abonemente vaikinas grąžina knygą – Regimanto Dimos „Vilniaus plovą“. Aš netikiu, kad jis pats taip sugalvojo. Sakau, kas tave įvėlė į šitai? Teta, paaiškina. Vargšas, galvoju, tu, vaike, tokios tetos klausydamas. Bet jis nuduoda nesusižavėjęs skaitiniu – vadinasi, dar nežlugęs. Ir sako dabar skaitysiąs kitą. Kurią? „Vilniaus pokerį“! Aš, ta prasme, aš beveik mikčiot pradedu, ta prasme, sakau, o jė, plovas ir pokeris pakaitom, mano galvoj trumpas sujungimas. Jeigu ir šitą romaną pasiūlė teta, tuomet ji siaubinga sadistė, grūdinanti vaikiną gremėzdiška beletristika pakaitom su iškiliuoju europiniu romanu, šiuolaikinės lietuvių literatūros šedevru, anot prancūzų.

Ar čia tetą papirko vien žodis „Vilniaus“, nė nesigilinant į kūrinių vertę, lyg Smalsuolį iš Jeano Paul Satre'o „Šleikštulio“, kuris lavinasi skaitydamas iš eilės visas bibliotekos knygas pagal abėcėlę?..
Kur prasmego mūsų orientyrai?

Juk išmušti mums tie orientyrai tarytum olimpiniai medaliai iš rinktinės rankų – koridos stiliumi išmušti. Kaip „Šiaurės vasaroje“ pastebėjo prozininkė D. Kalinauskaitė, „literatūra nebeatsiranda iš įtampos su pasauliu ir ypač su kalba“. Visos pasaulio tetos bejėgės prieš literatūrą ardantį neoliberalizmo grybelį. Grybelį, įsimetusį į skaitymą, rašymą, D. Kalinauskaitės ištarą apie Užkalnį. Šis autorius yra neoliberalizmo terpėje išaugusi chlamidija, kuri sėkmingai suvešėjo ne ten, kur jai priklausytų būti, – suvešėjo protuose. To ir bijosi D. Kalinauskaitė – juk per tokios publicistikos skaitymą plinta mentalinės LPL. Estetinio pasigerėjimo iliuziją šio autoriaus tekstuose (sprendžiu apgraibom, pagal nuotrupas) sudaro iš balos kraštų išsiliejęs narciziškumas, su kuriuo ir tapatinasi jo gerbėjai. Skaityti tokią publicistiką – tai nelyg dalyvauti vienas už kitą gražesnių savimylų orgijoje, nes kas daugiau? „Kosminis savęs sureikšminimas, lygiai kaip ir žeminimasis ar kito žmogaus žeminimas ir naikinimas, stovi ant tų pačių pamatų – silpnų žmonių negebėjimo būti akistatoje su pačiais savimi, tokiais, kokie jie yra, o ne tokiais, kokius jie reikalauja save matyti ir suvokti“, – svarsto Leonidas Donskis „Paralelinėse tikrovėse“. Tokia šviežutėlė mada – skaityti savimyliškus tekstus, pačius sau savaiminius, nebylojančios nieko daugiau negu paties teksto manieringumo faktas, tokius kvazinuostabius kaip iki begalybės atkartotas subjekto atspindys veidrodyje.
Tad kol kas medicina neatrado nieko naujo: susilaikymas yra geriausia priemonė. Užtektų bent nevertinti savimyliškų rašinių rimtai.

Bet klastinga bakterija, jeigu negydoma lengvu Prousto tirpalu po vieną puslapį per dieną arba Vonneguto švitinimu su chemoterapija, pažeidžia smegenis iki kritinės būklės, gal net negrįžtamai. S. Parulskis, savo naujausiame romane sukūręs įžūlios studentės ir pagrindinio veikėjo meilužės Salomėjos charakterį, šit ir tikrovėje sutinka įžūlybę, kurią galime irgi priskirti neoliberalistinio narciziškumo atvejui: „štai neseniai girdėjau samprotaujančią jauną, vos mokslus baigusią merginą, kuri išleido pirmą prozos knygą: aš jau turiu ką pasakyti, todėl galiu rašyti knygas, sakė ji, ir man tai svetima“.

Neseniai gavau kvietimą draugauti iš jaunos vadinamosios autorės, kuri, žinoma, norėtų būti pakviesta į radijo laidą pakalbėti apie „Agnetės kelią“, tai yra, vadinkime, knygą, kurią, vadinkime, sukūrė. Tokią savo opuso anotaciją Gražina pateikia feisbuke:

Įrašas socialiniame tinkle

Prie įrašo publikuotose fotografijose savo poligrafinį daiktą, primenantį išbyrėjusius begemoto dantis, mergina naudoja kaip aksesuarą paplūdimyje, prie vairo, šalia papuošalų ir kt. Tebūnie toks savotiškas moters hobis, nes ta knyga kažin ar turi ISBN, niekam netrukdo. Bet liūdna, kad leidyklos lyg maltiečių sriubą siūlo savo paslaugas pigių romaniūkščių rašeivoms, nuo kurių gausos turbūt pašiurptų pirmasis nepriklausomybės laikų bestselerių guru Edmundas Malūkas. Šit Jolitos Herlyn bibliografijoje per trejus metus – 5 romanai, o Indrė Vakarė nuo pernai išleido tris knygas. Liūdna, kad šios autorės, kurių tekstų, panaudotų kaip plytų, greičiausiai užtektų pastatyti vieno politiko pažadėtiems daugiabučiams, neturi nieko bendro su šį dešimtmetį ryškia moterų prozos banga, ant kurios pakilo ir minėtoji D. Kalinauskaitė.

Daug ką iš to, ką darai, darai, kad nebūtum Herlyn. Arba Vakarė. Arba Dima. Kaip pasakytų mūsų poezijos patriarchas Justinas M., kas čia „bl*t per chuj*vina“ (citata nugirsta „Šiaurės vasaroje“, galimai autentiška). Kokybiškos literatūros orientyrai leidyklų toliau išmušinėjami lyg Donbaso žemė rusų tankų sviedinių.

Joks skaitymo festivalis neturi prasmės ir nepadės, kai jaunuolis nebeturi galimybės atsirinkti geros knygos. Tokios leidyklos kaip „Alma littera“ ar „Obuolys“ žudo skaitytojus lyg rezus-faktoriui abejingos motinos – nešiojamus kūdikius, kurių kraujo grupė priešinga. Toks visuotinai įteisintas literatūrinis kanibalizmas.

Šiaurės vasaros akimirka

L. Donskio gedėtojų gausa paliudijo, kad rašymo ir skaitymo neoliberalistinis narciziškumas, nors ir ryškiausiai matomas, dar nėra tapęs visuotine norma ir turi rimtą atsvarą. Atsvarą, prie kurios, kad ir kaip būtų paradoksalu, savo laikysena, manding, sustiprina minėtasis A. Ramanauskas, kurio kūrybą vertino ir profesorius. Pagal Sūrskio personažą nūdien labiausiai pažįstamo šoumeno teksto „Išgyvenimo vadovas moksleiviui“, kuriame išsamiai ir išraiškingai mokoma kovos menų bevardžiam mokytojui nugalėti, žanras yra groteskiška satyra. Tokio teksto neįmanoma vertinti kaip moralinės programos, nes tai būtų tiesiog... absurdiška. Iš ko sprendžiame, kad tekstas, sakykime, netikroviškas? Sprendžiame pirmiausia ne iš turinio, o sintaksės, kuri yra organizuota ironiškam efektui sukelti ir aiškiai išsiduoda jau ketvirtuoju sakiniu: „Užuojauta ir atjauta tau, miserabilus tu vargdieniau“.

Atrodytų, neįmanoma tokio pamfleto perskaityti rimtu veidu, nors pati forma, žinoma, daug kam gali pasirodyti neskoninga, vulgari. Tačiau skaitytojai A. Ramanausko prakalbą moksleiviams ima už gryną pinigą ir įtiki, kad satyrikas iš tikro moksleivius ragina susidoroti su mokytojais. Pateikiu trumpą statistinę dosjė daugmaž pusšimčio straipsnio komentarų, autorizuotų feisbuku: daugiau kaip 5 skaitytojai inkriminavo autoriaus tekstą arba ragino jį teisti, daugiau kaip 10 komentatorių konstatavo autoriaus ligą ir ragino autorių gydyti arba izoliuoti nuo visuomenės. Du žmonės ragino autorių nužudyti.

Kita dalis komentuotojų išsakė užuojautą autoriui ir jo mokytojams, grupė skaitytojų autorių koneveikė ir nedidelė dalis autorių palaikė.

Iš tikrųjų A. Ramanausko tekstas yra švietimo sistemos kritika. Švietimo sistemos, kuri leidžia į apyvartą estetinės nuovokos neturinčius autorius, atseit vos po studijų turinčius ką pasakyti savo romanais, ir leidyklų vadybininkus, kurie galbūt net iš tikro galvoja į rinką leidžią „grožinę literatūrą“. Manau, žiniasklaidoje netipišką autoriaus pamfletą prasmingiausiai perskaitė šiedu virtualaus dialogo dalyviai:

Įrašas socialiniame tinkle

Taip, po 26 metų mes į švietimo ir mokslo ministrės postą esame pasodinę bemaž beraštę. Tai ir siutina A. Ramanauską, nes daugumai tarytum vis vien, kas atsakingas už tokią svarbią sritį. Taip, tokie tekstai tebūnie veikia kaip šoko terapija ar dujų skonis į akis. Ar atkreips kas nors dėmesį į pamfletą iš tų, kas politiką vykdo? Ko gero, ne. Ar autorius bus teisiamas? Ko gero, taip, nes Baudžiamojo kodekso 170 straipsnis nurodo, kad tas, „kas viešai kurstė smurtauti, fiziškai susidoroti su žmonių grupe ar jai priklausančiu asmeniu dėl lyties, seksualinės orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų arba finansavo ar kitaip materialiai rėmė tokią veiklą, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų“. Ar atkreips kas nors dėmesį į švietimo sistemos problemas, jeigu autorius bus nuteistas?

Tikrai ne.

Tai irgi liudija rašymo desperaciją.

Nes niekas nesikeičia.

Net jeigu rašoma talentingai.

Net jei tai yra brutalus A. Ramanausko kalbėjimas kaip jaučio kanopa į akį ar niuansuota ir trapi lyg kiniškas porcelianas D. Kalinauskaitės proza.

Ar kas nors dar įgalus savo rašymu lemti pokyčius mūsų takiojoje modernybėje, kokie tekstai yra paveikūs – grožiniai, publicistiniai, moksliniai, patyčiniai, bus dar sunkiau išsiaiškinti, nes išėjo tas, kuris dar bandė keisti ir įvardinti.

Atsparumo beskonybei, estetinio ir kartu idealistinio nuosmuko antivirusas slypi įpročiuose tokių vaikų ir jaunuolių kaip viena paauglė, kurią pamačiau skaitymo festivalyje su trim maginės fantastikos romanais rankose – vienintelis tą valandą žmogus, sutiktas su skaitiniais „Skaitymo festivalyje“. Sakė, per vasarą perskaičiusi 30 knygų.

Šie jauni mūsų broliai ir sesės, iškėlę eilėraščius ir romanus kaip kardus, atlaikys gresiantį literatūros skarabėjų antpuolį atsivėrus plačiai intelektualinei tuštumai po L. Donskio mirties. Ta paauglė yra garantija, kad ir jaunąją kartą sudarys ne tik „apsinaršę“, perfrazuojant „Šiaurės vasaros“ įkūrėją eseistę Giedrą Radvilavičiūtę, bet ir apsiskaitę žmonės.

Šiaurės vasaros akimirka
Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
DELFI
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją
Susiję straipsniai
Top naujienos
Pažymėti
Dalintis
Nuomonės