Pratęsė prieš 27 metus įgyvendintą projektą
Žilvino Kempino projektas „Portretai–fosilijos“ prasidėjo 1996–aisiais, kuomet Vilniaus senamiestyje nedidelėje studijoje menininkas ėmėsi lieti draugų ir bendražygių gipso kaukes. Avantiūrai keletą minučių praleisti po sunkia gipso mase, kvėpuojant tik pro nedidelius šiaudelius, tuomet ryžosi dešimtys dabar puikiai žinomų Lietuvos meno kūrėjų.
Tūkstantmečių sandūroje kaukės pražuvo – tris iš keturių išlikusiųjų ruošiantis MO muziejaus parodai „Rūšių atsiradimas. 90ųjų DNR“ atrado jos kuratorių komanda. Tuomet pusiau juokais kilusi idėja pakartoti 1996–aisiais vykdytą projektą po kelių metų tapo realybe: 2023–ųjų vasarį MO hole įsikūrė lankytojams atviros dirbtuvės, kuriose visą mėnesį Ž. Kempinas liejo pirmojo projekto dalyvių, jų vaikų bei partnerių, savo naujų bičiulių ir bendražygių kaukes.
Dirbtuvių rezultatas – 111 naujų gipso kaukių, tarp kurių – visas būrys žinomų Lietuvos kūrėjų: muzikantas Andrius Mamontovas, aktoriai Arūnas Sakalauskas, Andrius Žebrauskas, režisierius Ignas Jonynas, operos „Saulė ir jūra“ kūrėjos Rugilė Barzdžiukaitė, Lina Lapelytė, Vaiva Grainytė bei kiti.
Projektą tęstų ir trečiąsyk
Nusprendęs tęsti beveik prieš tris dešimtmečius įgyvendintą projektą Ž. Kempinas sako tarsi bandęs bristi į tą pačią upę suvokdamas, jog upė – jau kita. Menininką domino laikmečių skirtumai: kas mus visus šiandien skiria ir jungia, kaip sąveikaujame su savo atvaizdais, ar selfiai yra mūsų portretai ir ar išties gipsinis portretas–fosilija yra autentiškas ir teisingas atvaizdas.
„Tada, 1996-aisiais, man pačiam buvo dvidešimt septyneri, vadinasi, tame praėjusiame laike tilpo visas mano gyvenimas. Nuo tada prabėgo dar tiek pat metų. Kaip jie pakeitė mūsų mąstyseną, veidus, elgseną? Kur būsim, ką veiksim po dar tiek metų?“, – svarsto Ž. Kempinas.
Į pastarąjį klausimą menininkas sako mielai paieškosiantis atsakymo – jis sutiktų „Portretus–fosilijas“ tęsti praėjus dar 27–eriems metams. Ž. Kempinas taip pat viliasi, kad 2023 m. nulietų kaukių neištiks jų pirmtakių likimas – portretai–fosilijos bus atiduoti projekto dalyviams.
Po kaukėmis – išskirtinės istorijos
MO muziejaus lankytojus paroda „Portretai–fosilijos“ žavi netikėtais atradimais ir po kaukėmis slypinčiomis istorijomis. Iš toliau žvelgiant kone neatskiriamai panašiai atrodantys veidai priartėjus atskleidžia kiekvieną nulietojo veido raukšlę, mimikos detales, o žiūrovams judant erdvėje portretai vizualiai atgyja – atvirkštiniame šviesos ir šešėlių žaisme iš negatyvo virsta pozityvu.
Tarp portretų–fosilijų lankytojai ieško savo mėgstamų teatro, muzikos, meno kūrėjų, o dažnas atkreipia dėmesį į išskirtiniais bruožais pasižyminčias kaukes. Daugelio akys nepraslysta pro bene vienintelį besišypsantį portretą, kurio paradoksali istorija nustebina ne vieną: besišypsančios kaukės savininkė – ukrainietė MO muziejaus edukatorė Oleksandra, kurios kaukės nuliejimas Žilvinui Kempinui tapo itin svarbus dėl Rusijos vykdomo karo Ukrainoje.
Nors beveik visi projekto dalyviai kaukių liejimo metu kvėpavo pro tarp lūpų įtaisytus šiaudelius, dvi kaukės sukurtos jų visiškai nenaudojant. Kino režisierius Ignas Jonynas priėmė rizikingą sprendimą liejimo procese dalyvauti nekvėpuodamas – kvėpavimo sulaikymą praktikuojantis kūrėjas po 5 kilogramus sveriančia gipso mase išbuvo pustrečios minutės.
Lankytojus stebinanti kaukė pravira burna taip pat slepia išskirtinę istoriją – 18 metų dėl ligos su plaučių ventiliacija gyvenanti ir judėti negalinti rašytoja Elvina Baužaitė Ž. Kempino sulaukė savo namuose Kaune. Kūrybingumu ir stiprybe aplinkinius stebinanti Elvina svajojo nusilieti kaukę, todėl pasitaręs su merginos mama ir gydytoja menininkas ryžosi tai padaryti. Rezultatas pavyko puikiai – tiek Ž. Kempinui, tiek E. Baužaitei tai buvo jaudinanti ir itin pradžiuginusi patirtis.
Paroda „Portretai–fosilijos 2023“ MO muziejuje – iki rugpjūčio 6 dienos.
