Leidykla „Tyto alba“ neseniai išleido paskutinį didelį jo kūrinį – romaną „Silvija ir Brunas“, kupiną tokio pat absurdo, žodžių žaismo ir neišsenkamos fantazijos, kaip ir pasakojimai apie Alisos nuotykius.
Vaikų draugija buvo mielesnė
Charlesas Lutwidge’as Dodgsonas – toks tikrasis rašytojo vardas – gimė 1832 m. sausio 27 d. Dersburio kaimelyje šiaurės Anglijoje. Jo protėviai, turėję ir airiško kraujo, buvo uolūs Anglikonų bažnyčios pasekėjai, ne vienas tarnavo armijoje ar tapo dvasininkais.
Būsimojo rašytojo tėvas, taip pat Charlesas, apdovanotas matematiniu mąstymu, galėjo padaryti puikią akademinę karjerą, tačiau vedė savo pusseserę ir pasirinko anglikonų pastoriaus kelią.
Būsimasis rašytojas buvo trečias vaikas ir vyriausias iš sūnų. Iš viso Dodgsonai susilaukė 11 vaikų ir visi iš jų sulaukė pilnametystės – aniems laikams tai buvo gana reta. Namie auklėjamas berniukas demonstravo nepaprastą intelektą, tačiau kentėjo dėl mikčiojimo.
12-metis buvo išsiųstas į privačią mokyklą. Ir čia, ir Oksforde jis mokėsi puikiai – nors ir nedėjo daug pastangų, žinios tarytum pačios lindo į galvą. Tiesa, nesugebėdamas prisiversti sistemingai mokytis, vaikinas kartą negavo stipendijos.
Nepaisant to, talentingas matematikas tapo Kristaus bažnyčios koledžo Oksforde dėstytoju bei dirbo juo 26 metus. Nors ir garantavo neblogas pajamas, darbas buvo nuobodus. Dauguma studentų buvo vyresni ir turtingesni už jį, kartu – visiškai neįdomūs.
L. Carrollis buvo apibūdinamas kaip dailios, tačiau „asimetriškos“ išvaizdos. Dėl paauglystėje persirgtos ligos jis prastai girdėjo dešine ausimi ir skundėsi nuolatiniu skausmu krūtinėje.
Teigiama, kad rašytojas mikčiodavo tik bendraudamas su suaugusiaisiais, o ne su vaikais, nors tik pastarieji pastebėdavo šį trūkumą. Pats rašytojas į savo mikčiojimą žiūrėdavo šiek tiek su ironija: tai galima suprasti iš paukščio Dodo – esą sukarikatūrinto paties L. Carrollio paveikslo knygoje „Alisa Stebuklų šalyje“ – kalbos manieros.
Kartu jis mielai linksmindavo kitus, nesidrovėdavo pasirodyti prieš auditoriją, mat mokėjo pasakoti istorijas, išdarinėti grimasas ir puikiai spręsdavo šaradas. Žiūrint iš šių dienų, L. Carrollis buvo snobas, tačiau ne didesnis, nei dauguma Viktorijos laikų vidurinės klasės atstovų.
„Nemanau, kad jau esu parašęs ką nors, vertą publikavimo“
L. Carrollis nuo jaunų dienų rašė eilėraščius ir trumpus apsakymus, daugiausia – humoristinius ar net satyrinius. Juos siųsdavo žurnalams ir sulaukdavo šiokios tokios sėkmės, tačiau pats savo darbų nevertino rimtai. „Nemanau, kad jau esu parašęs ką nors, vertą publikavimo (…), bet neprarandu vilties vieną dieną tai padaryti“, - L. Carrollis prisipažino 1855-aisiais.
Po metų jis pirmą kartą išspausdino kūrinį prisidengęs vardu, kuriuo dabar žinomas visame pasaulyje. Tai buvo nedidelė romantiška poema „Vienatvė“. Jo pseudonimas tebuvo šiek tiek „perdarytas“tikras vardas: Lewisas yra angliška Ludovicus (taip lotyniškai skamba Lutwidge) forma, o Carrollis – analogiškai išverstas vardas Charlesas (lotyniškai – Carolus).
Alisa gimė iškylų pasakojimuose
Netrukus į koledžą, kuriame dėstė L. Carrollis, atvyko naujas dekanas – Henry’is Liddellis su šeima, turėjusia didelės reikšmės ir matematiko gyvenimui, ir tolesnei jo kaip rašytojo kūrybai. Šis susidraugavo su dekano žmona Lorina ir vaikais, ypač trimis dukromis – Lorina, Editha ir Alice.
Ilgus metus buvo manyta, kad Alisos paveikslą rašytojas „nusižiūrėjo“ iš pastarosios mergaitės. Jos vardą galima perskaityti „Veidrodžio karalystės“ pabaigoje išspausdinto eilėraščio eilučių pradžiose. Tačiau dalis L. Carrollio gyvenimo bei kūrybos tyrinėtojų su tuo nesutinka.
Pats rašytojas taip pat neigė, kad jo herojė turėjo realiai gyvenusį prototipą. Tiesa, savo darbus L. Carrollis neretai dedikuodavo pažinotoms mergaitėms ir jų vardus užfiksuodavo kūrinių pradžiose paslėptuose akrostichuose.
L. Carrollis dažnai pasiimdavo tris mergaites ir jų brolį Harry į iškylas. Per vieną tokią kelionę 1862-ųjų liepą rašytojas sukūrė siužetą, pagal kurį gimė knyga, atnešusi jam didžiulę komercinę sėkmę. Išklausiusi pasakojimą apie Alisos nuotykius, Alice maldavo vyresniojo bičiulio jį užrašyti. Po poros metų L. Carrollis taip ir padarė – įteikė mergaitei iliustruotą rankraštį, pavadintą „Alisos nuotykiai po žeme“.
Dar prieš tai pasakojimą perskaitė kito bičiulio George’o MacDonaldo vaikai. Jų susižavėjimas paskatino rašytoją istoriją apie Alisos nuotykius išspausdinti. Rankraštį palankiai įvertino ir leidėjas. Atmetus pavadinimus „Alisa tarp fėjų“ ir „Alisos aukso valanda“, galiausiai buvo pasirinktas „Alisa Stebuklų šalyje“. Istorija buvo pasirašyta L. Carrollio vardu, ją iliustravo profesionalus dailininkas seras Johnas Tennielis.
Turtai nepakeitė kūrėjo
Pirmoji „Alisos nuotykių po žeme“ kopija, viliojanti daugelį kolekcionierių, prieš porą metų buvo parduota Christie’s aukcione. Glosterio hercogas ją pardavė už 4,8 tūkst. svarų privačiam kolekcionieriui.
Neįtikėtina sėkmė apvertė rašytojo gyvenimą aukštyn kojom. Jo alter ego L. Carrollis sulaukė pasaulinės šlovės. Pradėjo plaukti gerbėjų laiškai ir pinigai už parduodamas knygas. Tačiau net gaudamas nemažas pajamas jis neatsisakė ne itin mėgstamų dėstytojo pareigų.
1872 m. pasirodė knygos tęsinys – „Alisa Veidrodžio karalystėje“. Akivaizdžiai niūresnė pasakojimo nuotaika greičiausiai atspindėjo pokyčius L. Carrollio gyvenime. Nesena tėvo mirtis įstūmė rašytoją į gilią depresiją.
Nors ir sulaukęs didžiulės šlovės, L. Carrollis iki paskutinių dienų dėstė koledže ir nekeitė gyvenamosios vietos. Paskutiniu jo romanu tapo dviejų dalių „Silvija ir Brunas“. Rašytojas mirė 1898 m., prieš pat 66-ąjį gimtadienį, sesers namuose, pakirstas plaučių uždegimo.
Mieliausia – mergaičių draugija
Teigiama, kad rašytojas sugalvojo ir išpopuliarino žaidimą, angliškai vadinamą „Žodžių kopėčiomis“. Iki šiol žinomo žaidimo, kuris padeda mankštinti smegenis, esmė paprasta – keičiant po vieną raidę žodyje sudaryti kuo ilgesnę grandinę. Pavyzdžiui: caras – karas – maras – meras – menas.
L. Carrollis nuo pat jaunumės žavėjosi fotografija. Jis noriai gilinosi į naujo meno subtilybes ir tapo žinomu fotografu, net norėjo iš to pelnytis duoną. Nuotraukas rašytojas laikė raktu į aukštesnius socialinius sluoksnius – prieš jo objektyvą buvo atsidūręs ne vienas tuo metu garsus žmogus.
Papūtus modernizmo vėjams, L. Carrollio darbai šioje srityje buvo primiršti, tačiau dabar jis laikomas vienu geriausių Viktorijos laikų fotografų.
Teigiama, kad daugiau nei pusėje L. Carrollio darytų ir iki šių dienų išlikusių fotografijų įamžintos mergaitės. Bene dažniausiai jis fotografuodavo kolegos dukrą Alexandrą Kitchin, dažniau vadintą Xie.
Prieš darant kokias nors išvadas apie rašytojo polinkius ir aistras, reikėtų atsiminti, kad išliko tik maždaug trečdalis iš 3 tūkst. jo padarytų nuotraukų. L. Carrollis piešė ir suaugusiųjų, berniukų, senolių, mokslininkų, kraštovaizdžių, medžių, šunų, lėlių, statulų, tapybos darbų, skeletų eskizus.
Anot tyrinėtojų, L. Carrollio polinkį fotografuoti ir piešti nuogus vaikus galėjo nulemti tuo metu vyravęs taip vadinamas vaiko kultas. Nuogas mažylis Viktorijos epochoje simbolizavo nekaltybę, todėl tokie atvaizdai pasirodydavo net ant Kalėdų atviručių.
Pedofilas ir narkomanas?
Nepaisant to, L. Carrollio draugystė su mergaitėmis kėlė daug abejonių. Jas skatino ir faktas, kad vyro netraukė romantiški ryšiai su suaugusiomis moterimis, taip pat – psichologinės kūrinių bei nuotraukų analizės. Šios aplinkybės paskatino kalbas, kad rašytojas galėjo būti pedofilas. Tokių įžvalgų yra pateikęs ne vienas jo kūrybos ir biografijos tyrinėtojas.
Kai kurie biografai įsitikinę, kad vyras troško vesti 11-metę A. Liddell, esą dėl to net pašlijo jo santykiai su kolegos šeima. Kiti svarsto, jog konfliktą galėjo nulemti ryšiai su 14-mete mergaitės seserimi, motina ar guvernante.
Pats L. Carrollis bičiulius tikindavo, kad jo bendravime su mergaitėmis nėra jokio erotizmo. Tačiau rašytojas yra pripažinęs: „Mane žavi vaikai, išskyrus berniukus“.
Dar viena paslaptinga detalė – narkotikai. Teigiama, esą jis vartojo psichotropinius vaistus, pavyzdžiui, populiarų tuo metu vaistą nuo skausmo – laudaną, kuris iš esmės buvo opiumo tinktūra, arba rūkė kanapes. Tačiau šiuos spėjimus patvirtinančių įrodymų nėra, juolab nepastebėta jokios įtakos kūrybai.
Kaip ten bebūtų, Alisos haliucinacijos Stebuklų šalyje – rūkantys kirminai, grybai, arbatėlės – laikomos nuo normos nukrypstančia psichikos būsena. Su tuo susijusios hipotezės praėjusio amžiaus viduryje išpopuliarino L. Carrollį tarp kontrkultūrinių grupių atstovų.
Įvairių spėlionių kelia ir keturių iš 13 rašytojo dienoraščio tomų bei dar septynių lapų iš 1853-1863 metų laikotarpio dingimas. Tuo esą galėjo „pasirūpinti“ artimieji, nenorėdami, kad L. Carrollio parašyti žodžiai užtrauktų šeimai gėdą. Pavyzdžiui, viename lape neva buvo užsiminta apie Alice pasiūlytą ranką.
Prieš keletą metų pasirodžiusios biografijos autorė Karoline Leach tvirtino, esą tikrasis rašytojo gyvenimas buvo visai ne toks, koks piešiamas pagal žinomus faktus. Ji paneigė perdėtą domėjimąsi mergaitėmis, teigdama, kad L. Carrollis turėjo nemažai romanų net su ištekėjusiomis moterimis. Hipotezę apie rašytoją-pedofilą, esą gimusią iš Viktorijos epochos moralės nesupratimo, ir kitus neva klaidingus įsitikinimus autorė net pavadino Carrollio mitu.
