Leitenantei Abei krizės nėra svetimos. Niujorko policijos departamento derybininkė kasdien susiduria su įtemptomis situacijomis. Jos niekas nebestebina.
Abė gyvena įprastą gyvenimą – po darbo grįžta pas du vaikus. Tačiau ji turi paslaptį, kurią žino nedaugelis. Kai leitenantei paskambina Iden Flečer, Vilkokso religinio kulto auka, Abė prisimena skaudžius praeities įvykius, kai pati priklausė šiam kultui. Kas nutiko per tuos metus, kai Iden ir Abės keliai išsiskyrė?
Kažkas pagrobė Iden sūnų ir reikalauja penkių milijonų dolerių išpirkos. Į bylą įsitraukusi leitenantė negali suprasti, kodėl pagrobėjas nusitaikė į Iden šeimą. Abė tiria naujos krikščionių bendruomenės veiklą, kad išsiaiškintų, ar berniukas galėjo būti pagrobtas dėl Iden pasitraukimo iš kulto. Tyrimas sužadina senus prisiminimus ir trukdo kritiškai mąstyti.
Aiškėjant tiesai, Abė suvokia, kad praeitis gali būti ne tokia tolima, kaip ji manė...
Kitos autoriaus knygos: „Žudiko kailyje“ ir „Kapo tamsoje“.
Knygą iš anglų kalbos vertė Edmundas Juškevičius.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką.
Kai jos po kelių valandų išėjo iš policijos skyriaus, lietus buvo virtęs į dulksną. Iden peržiūrėjo nusikaltėlių nuotraukas, o kai tai nedavė jokių rezultatų, kvartale matytą vyrą apibūdino fotorobotų specialistui.
Tarsi kūne būtų išsekęs adrenalinas, Iden sudribo krėsle. Ji niūriai žvelgė pro keleivio langą. Gabriela įsitaisė gale ir sėdėjo sukryžiavusi rankas.
– Kaip gauti tuos pinigus, kurių jie reikalauja? – silpnu balsu pasakė Iden.
Abė atsiduso, užvedė variklį, o tada tarė:
– Iden, tai, ką pasakysiu, gali būti sunku girdėti, tačiau svarbu, kad tu suprastum, – ji nutilo, suteikdama motinai ir dukrai kelias brangias akimirkas susitvardyti. – Net jei turėtum penkis milijonus dolerių banke ir galėtum juos pervesti rytoj, tai dar negarantuotų Natano laimingo grįžimo namo. Abė leido suvokti tai, kas pasakyta. Kai reikia žmogų įtikinti pakeisti savo požiūrį, tyla yra svarbiausias įrankis. Tyla žmogui suteikia laiko pagalvoti, kas buvo pasakyta, apie pasekmes, viltis ir būgštavimus. Greitakalbis pardavėjas gali kam nors įpiršti dulkių siurblį, tačiau jis niekaip negebės perkalbėti savižudžio,susiruošusio nušokti nuo aukšto pastato, arba įtikinti pasiduoti užspeistą plėšiką. Abė turėjo priversti Iden suprasti, kad tai kur kas sudėtingiau negu verslo sandoris – penki milijonai dolerių už berniuką.
Gabriela pirmoji nutraukė tylą:
– Kodėl ne? Jeigu jie gautų, ko nori, kodėl jo nepaleistų?
– Nes gali būti, jog pinigai yra visai ne tai, ko jie iš tikrųjų nori, – atsakė Abė. – Gal jį pagrobė dėl kitos priežasties ir reikalauja išpirkos tik, kad išloštų laiko.
Nedaug trūko, kad Abei būtų išsprūdę: Gal tavo brolis jau išprievartautas ir nužudytas.
– Bet jis reikalavo pinigų, – išlemeno Iden. – Jis vis kalbėjo apie pinigus.
– Ir tai man atrodo keista, – pasakė Abė. – Natano pagrobimui jis turėjo labai nedidelį laiko tarpą. Dėl to manau, kad pagrobėjas viską planavo iš anksto, galbūt ilgai stebėjo, žvalgė. Jis žinojo, kas tu esi. O tu neatrodai taip, lyg turėtum tiek pinigų. Manyčiau, be išpirkos, yra dar kažkas, kas jį domina.
Dabar eismas buvo ramesnis. Jos atvyks prie Iden namo labai greitai.
– Taip pat įmanoma, kad Natanas juos gali atpažinti, – pridūrė Abė. – Jį pagrobė vidury baltos dienos miesto gatvėje. Galėčiau lažintis, jog pagrobėjai tuo metu nebuvo su slidininkų kaukėmis.
Kodėl turėtų jį paleisti, jeigu jis matė jų veidus?
– Kam visa tai mums pasakojate? – piktai paklausė Gabriela. – Mums pagąsdinti?
– Visa tai pasakoju, nes, kaip sakiau, darysime viską siekdami grąžinti Nataną namo, – atsakė Abė. – Bet tai nereiškia, kad darysime tai, ką sakys pagrobėjai. Nes darymas to, ko jie reikalauja, nieko negarantuoja. Antra vertus, telefoniniai pokalbiai gali padėti išlošti laiko ir daugiau sužinoti, ko jie nori, kas jie tokie ir kur jie yra. Mes taip pat stengsimės jiems užkalbėti dantį. Mažinsime išpirkos sumą. Žiūrėsime, ar jie bus linkę leisti pakalbėti su Natanu. Tikriausiai tai nebus greitas procesas. Tačiau aš jums padėsiu. Ir tikrai labai gerai išmanau tai, ką darau. Iden akys prisipildė ašarų. Abė kurį laiką važiavo tylėdama – moteriai reikėjo šiek tiek laiko apsiprasti. Ji pažiūrėjo į galinio vaizdo veidrodėlį tikrindama, kaip jaučiasi Gabriela. Veidrodėlyje matėsi tik viršutinė merginos veido dalis. Jos akys atrodė tuščios.Buvo neaišku, kas vyksta merginos galvoje. Susikoncentravusi į kelią, Abė galvojo apie artimiausius veiksmus. Pagrobėjas turi paskambinti vėl, galbūt rytoj, ir būtų geriausia, jei su juo kalbėtųsi ji arba kitas derybininkas. Ji tiksliai žinotų, ką sakyti ir kada patylėti, kaip išpešti informacijos ir kaip priversti pagrobėją kuo ilgiau kalbėti, peršant vis stipresnį kontroliavimo jausmą.
Reikalas tas, kad pagrobėjai tikriausiai net nežinojo, kad buvo kreiptasi į policiją. Ir kol kas taip turėjo likti.
– Reikia pasitarti dėl kito pokalbio su pagrobėju, – pasakė Abė. – Kaip tu turėtum kalbėti. Ką gali ir ko negali sakyti.
– Kada jis paskambins? – paklausė Iden.
– Aš nežinau. Geriausia būtų tam pasiruošti kuo greičiau, – Abė pirštais barbeno į vairą. – Pirmas dalykas: aš noriu, kad, kalbant su juo, tavo balsas išliktų ramus. Kai pagrobėjas skambina, jis būna įsitempęs ir atsargus. Jei tu palūši, jei pradėsi ant jo rėkti, jei tavo balse jausis įtampa, tai tik pablogins situaciją. Jis gali negerai sureaguoti.
– Negerai – tai kaip?
– Jis gali nutraukti pokalbį, – paaiškino Abė nutylėdama, kad, netekęs savitvardos, pagrobėjas gali nuskriausti Nataną. – Mums reikia, jog pokalbis truktų kuo ilgiau, supranti? Kad galėtume susekti jo telefoną ir pasiųsti policiją ten, iš kur skambina. Kuo ilgiau jis kalbės, tuo daugiau informacijos mums suteiks. Iden linkčiojo galvą. Jos lūpos virpėjo.
– Kai suskambės telefonas, aš noriu, kad neatsilieptum akimirksniu. Noriu, kad kelis kartus įkvėptum. Tu gali leisti signalui skambėti ilgiau. Tegul suskamba kokius aštuonis kartus.
– O jeigu jis padės ragelį?
– Nepadės. Jis nori su tavimi pakalbėti. Prisimink – jūs abu kažko norite, ne tik tu. Jis norės parodyti, jog yra nusiteikęs tau grąžinti berniuką, bet yra labai daug pastatęs ant kortos. Jis lauks, kol atsiliepsi. Leisk telefonui skambėti, o pati kvėpuok ir ruoškiskalbėti ramiu balsu, gerai?
– O jeigu jis paklaus, kodėl aš taip ilgai neatsiliepiau?
– Pasakyk jam, kad atsiprašai, bet buvai vonios kambaryje. Kalbėk atsiprašomai, tačiau ne isteriškai. Mums reikia, kad jis jaustųsi kontroliuojantis situaciją, supranti? <...>
