– Visai neseniai jūsų kūrybinės komandos kuruota meninė instaliacija „Lengvai pakylėtas slėgis“ industrinėje Petrašiūnų elektrinėje sulaukė itin didelio susidomėjimo. Tačiau tokio pobūdžio projektas jums jau nėra naujiena. Kokie buvo pirmieji kartai, kai prisilietėte prie meno ir kultūros industrinėse erdvėse?
– Irutė: Pirmą kartą meną pramoninėje erdvėje išvydau beveik prieš dešimtmetį šiuolaikinio meno ir dizaino renginyje „Helsinki Design Week“ Suomijoje. Didelės, šviesios, vientisos erdvės ir jose atsiskleidžiantys meno kūriniai tuo metu paliko tokį didelį įspūdį, kad iki šiol mano kelionių maršrutus dažnai pareguliuoja kultūrinėms reikmėms pritaikytos erdvės. Panašiu metu su bendraminčiais Kaune įkūrėme iniciatyvą „Ekskursas“ – miestiečiams organizuodavome ekskursijas po įvairius pastatus. Turėjome galimybę atverti ir pramoninių pastatų duris bei pasidalinti jų istorijomis. Iš tikrųjų, būtent industrinių objektų ekskursijų ciklas buvo vienas iš populiariausių.
– Agnė: Su industrinėmis erdvėmis esu „pažįstama“ irgi jau ne vienerius metus. Projekto „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ metu prisidėjau prie meninių ir kultūrinių renginių pramoninėse erdvėse iš komunikacijos pusės. Nuo šiuolaikinės operos angare, vizualinio koncerto vandens rezervuare, iki elektroninės muzikos vakarėlio taksi parke.
– Ką galime vadinti industrine erdve?
– Agnė: Industrines erdves pradėjau pažinti dar vaikystėje. Mano mama ir tėtis dirbo Antano Petrausko medvilnės verpimo fabrike, o seneliai – Radijo gamykloje. Pramoninės erdvės tada rodėsi tokios didingos, viduje įvairūs mechaniniai garsai, ryškios gamyklinės lempos, darbuotojai su baltais chalatais.
– Irutė: Industrines erdves galima skirstyti į neveikiančias (apleistas arba pritaikytas kitoms veikloms) ir į veikiančias (tai naujos gamyklos arba senos, bet tebeveikiančios pagal pirminę paskirtį). Naujos industrinės erdvės dažnai nustebina šiuolaikinėmis technologijomis ir jų pritaikymais konkretaus produkto gamybai. O senas gamyklas, manau, galime vadinti ir mūsų istoriniu paveldu, nes jos mena tam tikrą istoriją: pastatai yra išskirtinės architektūros, jų viduje slypi autentiškos detalės, o buvusi produkcija iki dabar kelia sentimentus, pvz.: Inkaras, Šilelis, Elfa.
– Kalbant apie meną ir kultūrą industrinėse erdvėse, galime matyti, kad Lietuvoje tai sparčiai populiarėjantis reiškinys. Buvęs dalgių fabrikas dabar žinomas kaip kultūros erdvė „Dūmų fabrikas“, anksčiau veikusiose laivų dirbtuvėse Klaipėdoje įsikūrė renginių vieta „Hofas“, dalis šiuolaikinio miesto festivalio „Audra“ griaudėja Pergalės plieno gamykloje Kaune. Kokios yra meno atsiradimo industrinėse erdvėse ištakos?
– Agnė: XX a. 8-ajame dešimtmetyje Vakarų Europos menas, išaugęs iš tradicinių raiškos formų, ieškojo ne tik naujų galimybių, bet ir naujų erdvių joms realizuoti. Iniciatyvūs ir aktyvūs menininkai apleistus miesto fabrikus pradėjo naudoti meno reikmėms ir tai paskatino masinę apleistų fabrikų transformaciją į kūrybinės funkcijos objektus. Europoje turime daugybę pavyzdžių kaip gali būti atgaivinti ir pritaikyti apleisti pramoniniai statiniai ir jų kompleksai iš kultūrinės pusės. Pavyzdžiui, progresyvus meno fabrikas „Kaapelitehdas“ Helsinkyje yra buvusi „Nokia“ kabelių gamykla. Buvęs tabako fabrikas Marselyje, šiuo metu veikia kaip multifunkcinis kultūros centras „Friche la Belle de Mai“, savyje talpinantis daugiau nei 600 viešojo meno renginius. Lietuvoje taip pat turime tokių pavyzdžių, kaip Klaipėdos kultūros fabriką (buvusį tabako fabriką) ir Menų spaustuvę (buvusią „Tiesos“ spaustuvę).
– Irutė: Meno apraiškos Lietuvos visuomeninėse erdvėse pradėjo rastis XX a. 7-9 dešimtmečiuose architektams glaudžiai bendradarbiaujant su įvairių sričių menininkais: skulptoriais, vitražo kūrėjais, keramikais, dailininkais. Ne išimtis buvo ir kuriant industrinių erdvių interjerus. Tai liudija iki dabar industrinėse erdvėse išlikę monumentalūs meno kūriniai, konkrečiai – vitražai, kurie daugeliu atveju atskleidžia tam tikrus simbolius ar siužetus ir taip pasakoja apie buvusių gamyklų veiklą ir istoriją. Menas industrinėse erdvėse, kaip reiškinys, nėra naujas, keičiasi tik jo formos. Anksčiau pramoniniuose pastatuose įsikurdavo tuo metu populiarūs vitražai, skulptūros, keraminiai pano. Dabar kartu su gamyklų savininkais, naujų industrinių erdvių architektais galima kurti naujas tradicijas, kaip meną į tokias erdves atnešti.
– Ką reiškia kuruoti meno instaliaciją, organizuoti kultūros renginį industrinėje erdvėje?
– Agnė: Tokia erdvė su savo inžinerinėmis detalėmis, mechanizmais, tuneliais, laiptais, langais ir kitomis architektūrinėmis detalėmis, jau pati iš savęs yra kaip meno kūrinys. Kūrėjams ar renginio organizatoriams belieka tai išnaudoti. Pavyzdžiui, „Lengvai pakylėtas slėgis“ instaliacija Petrašiūnų elektrinėje buvo specialiai pritaikyta vietai ir elektrinės erdvės neužgožė, o kaip tik ją išryškino. Lankytojams tai visuomet bus nauja patirtis, nes dažniausiai tokios vietos nėra kasdien prieinamos.
– Irutė: Tačiau kad ir kaip industrinė erdvė bebūtų patraukli lankytojams ir įkvepianti menininkus, tokios erdvės turi daug organizacinių ir techninių iššūkių. Kuriant kultūrines patirtis veikiančiose gamyklose turime susipažinti su visais saugumo reikalavimais, įvertinti smulkmenas, kurios gali kelti riziką pasiruošimo darbų metu.
– Kaip į kvietimus įgyvendinti savo kūrybą industrinėse erdvėje reaguoja menininkai?
– Irutė: Priklausomai nuo gamyklos paskirties, kiekviena industrinė erdvė turi savitą specifiką, todėl įgyvendinti savo idėjas jose yra nemenkas, bet įkvepiantis iššūkis. Kurti gamyklose, ypač veikiančiose vis dar yra reta ir unikali galimybė – tai savotiškas išlipimas iš „komforto zonos“.
– Turint omenyje, kad prieš dvejus metus įgyvendinote „Industrinę simfoniją“ plieno gamykloje, ar kuruodami instaliaciją ,,Lengvai pakylėtas slėgis“ Petrašiūnų elektrinėje jau žinojote ko tikėtis?
– Agnė: Kiekviena erdvė yra naujas iššūkis dėl vis kitokių menininkų sumanymų, vietos specifikos ir procesų realizavimo įvairovės. Nors pradžioje projekto etapai yra gana panašūs: daugkartiniai susitikimai su industrinės vietos atstovais ir jų darbuotojais, susipažinimas su teritorija, kūrybinių idėjų vystymas, menininkų paieška, jų idėjos patvirtinimas, bet pasiruošimo procesuose prasideda linksmieji kalneliai, kurie visada skirtingi. Pavyzdžiui, „Industrinė simfonija“ vyko naujoje gamykloje dar karantino laikotarpiu, dėl kurio turėjome kelis scenarijus.
– Irutė: Petrašiūnų atveju – kultūrinę patirtį kūrėme „užkonservuotose“ elektrinės erdvėse, kuriose šiandien gamybiniai procesai nevyksta. Tačiau tai kėlė ne mažiau iššūkių, tiek menininkams ieškant sprendimų, tiek mūsų kolegai, techninės dalies prodiuseriui Deividui. Nors pasiruošimui ir instaliacijos įrengimui laiko turėjome daugiau nei organizuodami „Industrinę simfoniją“, bet tas laikas buvo skirtas tam tikriems strateginiams sprendimams atrasti: kaip kažką atsivežti, įkelti, užnešti, pakabinti, nes erdvė buvo tikrai pretenzinga dėl savo autentiškumo ir amžiaus – pastatui jau 90 metų.
– Nepaisant visų industrinių projektų keliamų iššūkių, kodėl nusprendžiate kartoti?
– Agnė: Su kiekvienu projektu industrinėje erdvėje asmeniškai jaučiuosi praėjusi tam tikrą universitetą. Kad ir kaip iš pradžių atrodo nelengva, kartais dvigubai sunkiau nei įgyvendinant panašų projektą naujoje erdvėje, rezultate supranti, kad buvo verta.
– Irutė: Įkvepia ir pačių industrinių erdvių unikalumas bei menininkų užsidegimas jose kurti ir įgyvendinti originalias idėjas. Nesvarbu, kiek patirties jau esame sukaupę ir kiek dar sukaupsime ateityje, kiekvienas kartas yra kitoks.
