Su M. Ivaškevičiumi susitikome pasikalbėti Estijoje, Narvoje, kur festivalyje „Vabaduse“ jis dalyvavo ne tik kaip dramaturgas, bet ir kaip vienas šio festivalio kuratorių.
– Šią savaitę Estijoje, Narvoje antrą kartą vyksta festivalis „Vabaduse“ , kuriame teatralai kalba temomis, kuriomis nelabai gali kalbėti savo šalyse (pirmasis vyko 2021 m.). Kokia buvo priešistorė, kaip atsirado toks festivalis ir kaip Jūs pats prie to prisidėjote?
– Festivalį rengia teatras „Vaba Lava“ (liet. Laisva scena), kuriame aš prieš kažkiek metų buvau kuratoriumi, kitaip sakant, meno vadovu, dariau visą programą, dvejų metų koncepciją. Tada, 2019-2020 m., ta koncepcija gavosi tokia, kad mes su menininkais iš visų trijų Baltijos šalių, o tuomet dar ir Rusijos bei Baltarusijos, bandėme apmąstyti tą trisdešimtmetį, kurį nugyvenome maždaug nuo 1990-1991 metų.
Pradžioje daug kas sakė, kad tokie politiniai spektakliai pas mus Estijoje nelabai eina, bet tie spektakliai ir visa programa teatrui „Vaba Lava“ atnešė pačius sėkmingiausius dvejus metus – už tai aš net gavau estišką „Auksinį kryžių“. O po to teatras kažkaip iš tų dvejų metų temos nutarė padaryti festivalį, kurį pavadino „Laisve“ ir nutarė į jį kviesti būtent tuos teatrus, kurie kalba apie visus, pavadinkime, nelaisvės dalykus – visų pirma tai, aišku, yra teatrai iš to mūsų posovietinio regiono. Dažniausiai tai nėra kažkokie valstybiniai teatrai, o nedideli, privatūs, kurie tose ne mūsų, bet vis dar autoritarinėse šalyse, turbūt vieninteliai dar gali apie tai šnekėti, rūsiuose daryti spektaklius su griežtai atrinkta publika ir panašiai.
Tad 2021 m. buvo pirmasis festivalis, o kai pradėjome ruoštis šiam (tai buvo dar iki karo), galvojome, koks galėtų būti naujas fokusas. Kažkaip nutarėme, kad gal būtų labai įdomu Centrinės Azijos šalys, apie kurias ir jų teatrą net mes patys nežinome, o tuo labiau nežino vakariečiai. Juk šitas festivalis sumanytas kaip susitikimo vieta tarp Rytų ir Vakarų šitame tokiame keistame mieste Narvoje, į kurį turistai anksčiau važiuodavo žiūrėti, kur prasidės Trečias pasaulinis karas, nes už upelio čia jau yra Rusijos miestas, Ivangorodas – simboliška, kad dvi pilys stovi viena priešais kitą abiejose upės pusėse. Tad buvo sugalvota, kad šikart festivalio fokusas bus Centrinės Azijos šalys, bet prasidėjo karas ir nutarėme, kad neįmanoma ignoruoti Ukrainos, tad pridėjome ir ją.
– Kokius spektaklius atsirinkote rodyti šįkart ir kaip vyko atrankos procesas?
Iš Ukrainos yra rodomas paties festivalio inicijuotas spektaklis „Pasirink geresnę versiją“, latvių režisieriaus Valterso Siliso, kuris lietuviams gerai pažįstamas, yra statęs du ar tris spektaklius Lietuvoje. Mes visi kartu nuvažiavome į Kyjivą, kur buvo pasirinkta nauja ukrainiečių autorės Natalkos Blok pjesė – ten kartu darėme kastingą „Kyjivo dramaturgų teatre“ ir per keletą mėnesių tas spektaklis buvo pastatytas.
Tris spektaklius atrinkome Centrinėje Azijoje. Vienas iš jų, beje, irgi inicijuotas praeito festivalio, nes jame susitiko festivalyje gastroliavę lenkų režisierius Jakubas Skrzywanekas su viena iš Taškento teatro vadovių Irina Bharat ir nutarė daryti bendrą darbą – kaip temą pasirinko afganų pabėgėles merginas ir Uzbekistano moterų istorijas, pasakojimą apie jų padėtį, esamą beteisiškumą.
Buvo labai dramatiškas momentas, kai mes skridome į premjerą Taškente, mano kolegos sėdėjo lėktuve Taline, o aš Vilniuje, bet skrendant į Stambulą gavome žinutes, kad vis tik Uzbekistano valdžia uždraudė spektaklį. Bet, sako, atskriskite, mes surengsime uždarą parodymą. Kol mes atskridome, spektaklis buvo uždraustas, buvo ruošiama su tuo susijusi spaudos konferencija, ir staiga ateina laiškas iš kažkokios kitos ministerijos, kad vis dėlto leidžiame – likus gal pusantros valandos iki premjeros. Tad šitas spektaklis man tokia labai įdomi koloboracija, tokio modernaus lenkiško teatro invazija į tas Centrinės Azijos temas.
Paskui, būdami Biškeke, Kirgizistane, mes irgi ėjome į tokius nepriklausomus teatriukus. Tiesą sakant, didžiuosiuose valstybiniuose ten nėra ką žiūrėti – ten yra tik arba kažkokia prastai padaryta klasika, arba kažkokie režimus šlovinantys spektakliai. O tie mažiukai kažką bando, priklausomai nuo to, kurioje šalyje kiek tai yra įmanoma ir kiek tų laisvių dar likę. Tad ten radome spektaklį, kuris mums nunešė stogą ir kokio tikrai nesitikėjome pamatyti – keturios net ne aktorės, o feministės, influencerės, kurių viena turi milijoną sekėjų, iš savo ir kitų moterų patirties kalba apie moterų padėtį Kirgizistane, bet daro tai labai šiuolaikiškai, su puikia energetika. Tas spektaklis irgi buvo tokiam kaip rūsio teatre, kur telpa gal trisdešimt žmonių, kurie iš anksto užsirašo į sąrašą – jie visi turi būti žinomi, kad nebūtų provokacijų, kad neateitų iš miesto kažkas, kas neturėtų ateiti.
Na ir trečias spektaklis iš Centrinės Azijos buvo tikras atradimas, tadžikų režisieriaus Barzu Abdurazzakovo, kuris toks, jei galima palyginti, turbūt Nekrošius Tadžikistane. Tik tiek, kad jis yra nuolat išvaromas iš savo šalies, dirba visose kitose Centrinės Azijos šalių sostinėse, Stambule, anksčiau Rusijoje statydavo spektaklius. Mums buvo tikra dovana su juo kalbėtis – beprotiškas intelektualas, žmogus, kuris nuostabiai formuluoja visą gyvenimą totalitarinėje sistemoje, daro tai drąsiai ir su humoru. Nežinau, iš kur jis turi tiek drąsos.
Tad čia rodome jo spektaklį „Lavina“, kuris buvo padarytas Almatoje, Kazachstane, nes kai pernai B. Abdurazzakovas bandė pastatyti spektaklį Tadžikistane, jis buvo uždraustas, vienas jo aktorių suimtas ir dešimčiai metų pasodintas į kalėjimą, du kiti laužomi, vežiojami kasdien į tardymus ir taip toliau. Su tokia realybe mes turime sąlytį. Na, ir dar bus spektaklis iš Čilės, bet aš jo pats nemačiau – jį organizatoriai išsirinko iš Pietų Amerikoje vykusio festivalio.
– B. Abdurazzakovo istorija tapo Jūsų paties pjesės atspirtimi, kurios skaitymas atidarė šių metų festivalį (režisierius Hendrikas Toompere jaunesnysis). Taip pat pjesėje įpinate ir savo paties patirtis, ir, per savo alter ego, pasakojate, kad atsidarius sienoms buvo didžiulis noras lėkti į Vakarus, o vėliau prisiminėte, kad ši pasaulio pusė liko pamiršta. Kaip įvyko šis lūžis ir kodėl vėl kilo noras į tą pusę pasižiūrėti?
– Nežinau, jis kažkaip įvyko nepriklausomai nuo manęs. Vakarai niekur nedingo, bet jie buvo tokie lengvai pasiekiami, tapę įprastais, ir staiga apie 2010-2013 metus atsirado kažkokių naujų kelionių – literatūrinių, teatrinių – į būtent tos buvusios Sovietų Sąjungos gilumą. Paskui dar atsirado pastatymai Maskvoje ir kelionės su jais po Sibirą, po Kaukazo šalis ir tt.
