Kodėl ryklių bijom labiau nei šunų?
„Aš gyvenau Šiaulių mieste, kur Tilžės gatvė dalina Aukštaitiją ir Žemaitiją. Gyvenau Žemaitijos pusėje ir, nors nekalbu žemaitiškai, aš esu faktiškai žemaitis – ir teoriškai, ir praktiškai. Žemaičių kalba yra faina ir labai tinkanti pavadinimui, tai pasiskolinau. Visada girdėdavau ir man rašo kartais žemaičiai ir klausia, ar ana konda, tai aš ir sakau ana konda, nors dažniausiai būna ana nekonda“, – knygos pavadinimo kilmę aiškino jis.
Pasak M. Čepulio, po žmogaus pasaulyje baisiausias gyvūnas yra uodas.
„O šiaip yra grupė gyvūnų, kurie minta mūsų krauju, kad galėtų pasidauginti, padėti kiaušinėlius: tai yra, ne dėl savęs jie – dėl savo vaikučių. Ir tada perneša vienas kitas ligas, o paskui keli milijonai žmonių per metus miršta ir viskas. Bet mes labiausiai bijome ko? Sakykime, jūrose – kokių ryklių. Nors per metus 8 žmonės miršta nuo ryklių įkandimo, o nuo šunų apie 50 tūkstančių, bet mes vis tiek labiausiai bijome ryklių. Tad tie įsivaizdavimai, kad reikia bijoti to ar to, jie yra neteisingi ir kartais mes apkaltiname visiškai gyvūnus, kurie nieko dėti, pavyzdžiui, vorus. O jie gi nekaltučiai, voras nieko negali padaryti – spidermanu įkandus nepavirsi. Be to, jis ir įkąsti nemoka, jis kanda tik kai tu jį suimi ir sutraiškai, ta prasme, kai ginasi. Didžioji dauguma kandančių, kurių mes bijome, kanda tada, kai ginasi. O kiti, tie kurie nori mus nusiurbti, kanda bet kada kai gali ir ieško bet kokios progos“, – pasakojo jis.
Ar reikia bijoti žuvų ežere?
Kai kuriuos žmones gąsdina ir didžiuliai šamai ar kitos iš lietuviškų ežerų ištraukiamos žuvys. Ar jos tikrai nekanda?
„Aš irgi pagalvoju, ypač kai nuogas plauki, ar lydeka jau griebs ką nors, ar ne“, – juokėsi M. Čepulis.
„Yra atvejų buvę, kai griebia žmogų, bet greičiausiai todėl, kad kažkas sublizga ir ji puolė tą blizgantį objektą. Milžiniškame šame Rusijoje – ne Lietuvoje – yra rastas žmogus, bet, vėlgi, mokslininkai galvoja, kad jis suėdė, prarijo lavoną. Šiaip jei ir puola, tai tada, kai žvejai pagauna, traukia į krantą, jie tada ginasi – ir šiaip nėra labai daug pavojingų žuvų. Pas mus pavojingų žuvų iš viso nėra, bet kur nors jūrose yra tokių, kur jeigu tu užminsi ant spygliuko, tu numirsi – viskas“, – pasakojo gamtininkas.
Maži, bet kanda
Bet visgi yra tokių gyvių, kurie tikrai kanda.
„Patys didžiausi kandžiūlninkai, kurie iš tikrųjų skaudžiausiai iš visų kanda, yra akliai, nes jie yra įpratę plėšyti didelių gyvūnų odą, o mūsų odelė yra mažutė, minkštutė ir švelnutė – mes dideli gyvuliai, bet su švelnia odyte“, – kalbėjo jis.
Be to, pavyzdžiui, Amerikoje, yra tokia gylių rūšis, kurie padeda kiaušinius, iš kurių išsirita lervos, lenda po jūsų oda, gyvena ir minta jūsų audiniais. „Bet Lietuvoje tokios gylių rūšies nėra“, – nuramino jis.
Tačiau Lietuvoje, pavyzdžiui, grybaujant, galima susidurti su briedmusėmis.
„Briedmusės labai mėgsta žmones, labai mėgsta plaukuotus gyvius, dėl to lenda į galvą, kur tarp plaukų pasislepia. Visų pirma briedmusės galvoja apie jus kaip apie briedį ar apie stirną – įlenda į plaukus ir tada ten jau vyksta jų gyvenimas, tai yra, nusikanda sparnus, poruojasi, deda kiaušinius, kurie krenta į dirvą, siurbia kraują ir tt. Nors iš tiesų žmogui labai retai siurbia kraują, dažniausiai pabūna pas mus ir nukrenta. Tikrai yra šlykštu, kai tu eini per mišką ir musių spiečius įlekia tau į galvą, ir tu negali jų išimti, negali jų sutraiškyti, bet tiesiog reikia suprasti, kad jos nėra tokios baisios ir nepanikuoti, nelakstyti po mišką – jei į medį atsitrenksi, labiau galvą skaudės iš tikrųjų“, – juokavo jis.
Erkės baisesnės už vilkus ar gyvates
Mirti nuo gyvatės įkandimo Lietuvoje, pasak gamtininko, – faktiškai neįmanoma.
„Žaltys – irgi gyvatė, arba jei angis, tai pasakai labas, kokia tu faina ir nuostabi: ji kanda tik iš labai nedidelio atstumo, tad jos bijoti visiškai nereikia – mažiausiai pavojingas padaras Lietuvos miškuose tikrai yra angis. Be to, ji miškuose retai būna, dažniau pelkėse, pakraščiuose kažkur. Ir ji taip pat kanda tik tada, kai ginasi, kai paimi iš labai arti ar užmini. Ji įkanda porai žmonių per metus ir vienam iš dešimties būna sunkesnis gijimas“, – sakė M. Čepulis.
Išsigąsti kalbų apie netoliese matytus vilkus taip pat neverta.
„Šiuo metu nėra kaimo, šalia kurio nebūtų vilko. Pilna vilkų, lūšių, meškos net kokios keturios vaikšto, bet vilkams jūs esate visiškai neįdomūs. Pirmas dalykas, vilkai užuodžia žmogų už kelių kilometrų – paskutinį kartą vilkas buvo užpuolęs žmogų Lietuvoje penkiasdešimt kažkelintais metais, tai yra, mes tikrai jiems esame neskanūs, baisūs, šlykštūs ir neįdomūs. Mūsų šunys jiems įdomūs, mūsų avys jiems įdomios, arkliai jiems įdomūs, bet mes jiems esame baisūs, pavojingi, jie prie mūsų nelenda. Vilkas pabėga vos užuodęs žmogų ir bijoti vilko visiškai nereikia“, – pabrėžė jis.
Tačiau tikrai baisesnis padaras miške yra erkė. „Erkė realiai mus gali nužudyti – tai yra, ji pati vėlgi nieko blogo nedaro, ji tik dėl savo vaikučių siurbia tą kraują, kad galėtų padėti kiaušinėlius ir išsiristų daug erkiukų. O erkėmis pasinaudoja virusai ir bakterijos, kurie mus ir susargdina. Tai yra ne pati erkė žudo, o virusai ir bakterijos. Tad erkių reikia saugotis – aišku, pats paprasčiausias būdas yra eiti su guminiais batais į mišką, impregnuotais rūbais ir purškalais, ir tada faktiškai erkių nebus“, – patarė jis.
Tad, pasak M. Čepulio, daugiausiai baimių gimdo nežinomybė.
„Žmonės nežinodami bijo gyvačių, bijo vorų, visokių auslindų, kitų padarų, bijo eiti į mišką, bijo, kad elnias su ragais užpuls ir subadys, bijo, kad briedis sukapos kanopomis ir dar ko nors pridarys. Taip, yra pavojingų gyvių, bet tie pavojingi gyviai tik tada pavojingi, kai jie iš tikrųjų nori mus nusiurbti, o visi kiti tik ginasi, ir, jei nelendame į jų teritorijas, ir jie nelįs prie mūsų“, – užtikrino gamtininkas.
