— Maestro, gal dar ne visi žino, kad LVSO koncertų salė – naujas buvusių Vilniaus kongresų rūmų pavadinimas. Kodėl nusprendėte jį keisti?
— Jeigu prisimintume istoriją, 1984 metais Vilniaus centre buvo pradėtas statyti pastatas, kuris turėjo tapti komunistų partijos politinio švietimo namais. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, jis gavo Vilniaus kongresų rūmų pavadinimą. 1999 m. Kongresų rūmus panaudos teise mūsų orkestrui perleido Vyriausybė. Esu tikrai labai dėkingas Gediminui Kirkilui ir tuometiniam Vidaus reikalų ministrui Juozui Bernatoniui, kad suprato mūsų norus ir reikmes ir atidavė šią salę simfoniniam orkestrui. Tai buvo didžiulė dovana Lietuvos kultūrai ir labai didelis džiaugsmas mums, nes po dešimties orkestro gyvenimo metų pagaliau turėjome savo salę. Tačiau galite įsivaizduoti, kad šis pastatas jokiu būdu nebuvo pritaikytas koncertinei veiklai. Pirmą kartą grojome koncertą tuo metu naujoje ir dar ne visai baigtoje salėje, kurioje buvo iš lentų sukalta scena ir ant betoninių grindų pastatytos plastmasinės kėdės. Tačiau mes labai džiaugėmės savo sale ir stengėmės kaip įmanoma pritaikyti ją, kad būtų galima groti koncertus. Kadangi tuo laiku, ačiū Dievui, komunistų partijos jau nebuvo, pasiliko neutralus pastato pavadinimas – Vilniaus kongresų rūmai, nors per visus tuos metus juose taip ir neįvyko nei vienas kongresas. Dabar, kai mes padarėme labai didelę rekonstrukciją, kai akustika pasikeitė į pačią geriausią pusę ir, aišku, iš esmės pasikeitė salės išplanavimas ir dizainas, ši salė jau tikrai nebe kongresų, o tikra aukščiausio lygio koncertų salė. Kadangi joje reziduoja Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, mes ir vadinsime ją LVSO koncertų sale.
— Naujosios LVSO koncertų salės atidarymo proga norisi sugrįžti į pačią pradžią. Kur repetavo ir koncertavo orkestras pirmąjį savo gyvavimo dešimtmetį?
— Kai buvo kuriamas orkestras, tuometinis Vilniaus miesto vykdomojo komiteto pirmininkas Algirdas Vileikis pasakė sparnuotą frazę: „Jūs turite karves, o tvarto neturite“. Tokia buvo mūsų pradžia. Įkurtas Jaunimo simfoninis orkestras už kelių metų tapo Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru, tačiau dešimt metų taip ir neturėjome savo salės. Blogiausia, kad visą tą laiką neturėjome pastovių patalpų repeticijoms. Iš pradžių repetavome Vilniaus universiteto Didžiojoje auloje M. K. Čiurlionio gatvėje, vėliau Aukštojo ir specialiojo mokslo ministerija su ministru Henriku Zabuliu priešakyje perleido mums Žygimantų g. 6 esančias patalpas. Tačiau repeticijų salė ten buvo nedidelė, o ir patalpos visą laiką reikalavo priežiūros ir kapitalinio remonto. Koncertuodavome skirtingose vietose – Senajame operos teatre, Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, labai retai – Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, taip pat važiuodavome gastrolių į užsienį. Džiaugiuosi, kad dabar su Filharmonija mes turime gražius ir draugiškus santykius. Esu labai dėkingas Lietuvos nacionalinei filharmonijai ir jos vadovei Rūtai Prusevičienei, Valdovų rūmams ir jų vadovui Vydui Dolinskui, kad tuo metu, kai vyko LVSO koncertų salės rekonstrukcija, galėjome koncertuoti šiose salėse.
— 1999 m. orkestras pagaliau gavo namus – Vilniaus kongresų rūmus. Gal galite prisiminti, koks tai buvo laikas? Kaip tuomet vyko įsikūrimo darbai?
— Jausmai buvo labai švieži ir labai džiaugsmingi. Savo pirmajame koncerte Kongresų rūmuose kartu su Latvijos choru atlikome L. van Beethoveno „Iškilmingąsias mišias“ („Missa Solemnis“). Salė dar nebuvo visiškai pabaigta, tad mes turėjome laiko padaryti šiokius tokius patobulinimus, kad ji būtų šiek tiek labiau pritaikyta koncertams. Visgi salės lubos buvo labai žemai, tad tuo metu skambėjimo stipriai pakeisti negalėjome. Per daugiau nei dvidešimt metų salė visai nusidėvėjo. Juo labiau, kad visą tą laiką Kongresų rūmuose vyko labai intensyvus kultūrinis gyvenimas – tiek koncertinė veikla, tiek operų pastatymai su Dalia Ibelhauptaite ir „Vilnius City Opera“ kolektyvu.
— Pastaraisiais metais orkestrui taip pat teko daug iššūkių. Šiemet orkestras po daugiau nei 2,5 metų trukusios rekonstrukcijos ir klajonių po kitas koncertų sales pagaliau grįžta į savo namus. Kaip jaučiatės šįkart? Kokios emocijos, artėjant salės atidarymui?
— Iš tikrųjų emocijos pačios geriausios – mes pagaliau galime groti tikroje koncertų salėje, kurioje muzika skamba gražiai. Simfoninės muzikos koncerte turi girdėtis tembrų muzikos grožis, ir naujojoje LVSO koncertų salėje klausytojai tikrai galės jį patirti. Tiesa, mūsų dar laukia antras rekonstrukcijos etapas, kuris apims įvairių energetinio efektyvumo priemonių įgyvendinimą: bus apšiltinamos pastato išorinės sienos, stogas, keičiami langai, sutvarkyti muzikantų repeticijų kambariai.
— LVSO koncertų salėje specialiai simfoninei muzikai pritaikytą akustiką kūrė lietuvių kompanija „Akustika Plius“, konsultavo akustikos konsultantų komanda iš Vokietijos, vadovaujama prof. habil. dr. Wolfgango Ahnerto. Kodėl ne kiekvienoje salėje tinkamai skamba simfoninis orkestras?
— Koncertų salės projektavimas prasideda nuo akustikos. Siekiant sukurti simfoninei muzikai tinkamą akustiką, salės įrengimui yra naudojamos specialios medžiagos, kurios gerai atspindi garsą, o interjero elementų pagalba garso atspindžiai formuojami taip, kad garsas tolygiai skambėtų visose salės vietose ir klausytojai galėtų darniai girdėti visas instrumentų grupes. Natūralios ir mikrofoninės akustikos neįmanoma lyginti. Akustika yra rimtas mokslas, todėl už ją mokami labai dideli pinigai. Tačiau tai, kad turime puikiai rekonstruotą LVSO koncertų salę jokiu būdu nereiškia, kad Lietuvai nereikia Nacionalinės koncertų salės. Noriu akcentuoti, kad kultūra ir muzikinė kultūra yra labai svarbi valstybės dalis. Jeigu mes tai užmiršime, mūsų tauta tiesiog išnyks.
— LVSO koncertų salės atidarymo koncertui ruošiate klasikinės muzikos aukso fondo šedevrą – G. Mahlerio Aštuntąją simfoniją. Kūrinys įspūdingas tiek savo apimtimi, tiek mintimi. Gal galite daugiau apie jį papasakoti mūsų skaitytojams?
— Yra keletas kūrinių, kurie, mano manymu, yra amžinybės kūriniai ir kurie bus pats reikšmingiausias žmonijos palikimas, kol egzistuoja pasaulis. Taip galėčiau pasakyti ir apie L. van Beethoveno Devintąją, ir apie G. Mahlerio Aštuntąją simfonijas, taip pat apie J. S. Bacho Mišias arba G. Verdi „Requiem“. Kadangi naujos salės atidarymas mums ir, tikiu, visai Lietuvos muzikinei kultūrai yra didžiulis įvykis, šiai progai nusprendžiau pasirinkti G. Mahlerio Aštuntąją simfoniją. Tai yra labai didelė ir labai graži simfonija, su giliomis filosofinėmis idėjomis. Joje dalyvauja didžiulis simfoninis orkestras, trys chorai ir aštuoni solistai. Esu įsitikinęs, kad šis kūrinys puikiai tinka tokiai iškilmingai LVSO koncertų salės atidarymo progai. Kovo 16 ir 17 d. ją atliksime trečią kartą orkestro gyvavimo istorijoje – pirmą kartą G. Mahlerio Aštuntąją simfoniją grojome 1994 m. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, kai orkestrui buvo penkeri, antrą kartą – 2009 m. jau Kongresų rūmuose orkestro dvidešimtmečio proga.
— Ar su naujos koncertų salės atidarymu planuojate pokyčius orkestro repertuare? Galbūt turite kokių nors neįgyvendintų planų ar svajonių ateičiai, kuriuos galėsite realizuoti naujoje erdvėje?
— Visais laikais, nepaisant turimų sąlygų, stengėmės įgyvendinti ambicingus kūrybinius sumanymus, atlikti įdomius ir naujus, skirtingų žanrų, periodų ir krypčių kūrinius – nuo klasikos iki romantizmo, modernizmo ir dodekafonijos. Darosi sunku surasti kūrinį, kurio dar esame neatlikę, tačiau esu įsitikinęs, kad klausytojams ir toliau pateiksime įdomų repertuarą, kuris naujoje salėje suskambės visiškai naujai. Į naują salę galėsime pakviesti ir daugiau pasaulinio lygio žvaigždžių, tad tikimės, kad klausytojai nuo šiol galės turėti visiškai kito lygio simfoninės muzikos patirtis.
LVSO koncertų salės atidarymo koncertas įvyks 2024 m. kovo 16 ir 17 d. 19 val. Dirigentas maestro Gintaras Rinkevičius.