Aštuntoji simfonija savo mastu, atlikėjų sudėties grandioziškumu ir netgi pačiu sumanymu pranoko visas iki tol G. Mahlerio plėtotas idėjas. LVSO koncertų salėje ją atliks solistai sopranai Ksenija Bachritdinova-Kravčuk, Kamilė Bonté ir Austėja Zinkevičiūtė, mecosopranai Justina Gringytė ir Ieva Prudnikovaitė, tenoras Karolis Kašiuba, baritonas Raimundas Juzuitis, bosas Tadas Girininkas, Kauno valstybinis choras (vad. Robertas Šervenikas), Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro choras (vad. Česlovas Radžiūnas), berniukų ir jaunuolių choras „Ąžuoliukas“ (vad. Vytautas Miškinis) ir Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, diriguojamas maestro G. Rinkevičiaus.
Kad ir kaip būtų neįtikėtina, ši milžiniška simfoninė drobė buvo sukurta per išties trumpą laiką – 1906 m. vasarą, atostogaujant Majernige šeimos pamėgtoje viloje ant ežero kranto, kalnų apsuptyje. Anot kompozitoriaus žmonos Almos, G. Mahleris minėtą vasarą planavo grįžti prie Septintosios simfonijos ir peržiūrėti, redaguoti jos orkestruotę. Tačiau viskas įvyko kitaip. Savo prisiminimuose G. Mahleris rašė, kad nuo pirmosios atvykimo į vasaros rezidenciją dienos jis buvo apsėstas kūrybinės dvasios ir visiškai pasinėrė į darbą, kuris vėliau tapo jo Aštuntąja simfonija. Atsitiktinai išgirdęs himną Šventajai Dvasiai, kompozitorius išvydo kūrinio viziją: „Staiga pamačiau visą kūrinį priešais savo akis. Viskas, ką man reikėjo padaryti, tai jį užrašyti, tarsi jis būtų padiktuotas.“ G. Mahleris ėmėsi kurti intuityviai, nelaukdamas, kol tikslus himno tekstas atvyks iš Vienos. Kai tekstas pagaliau atvyko, jis absoliučiai atitiko muziką.
Pagautas didžiulio įkvėpimo, atsisakęs pesimizmo, persmelkusio daugelį jo darbų, Aštuntąją simfoniją G. Mahleris sukūrė kaip paminklą amžinai ir nemirtingai žmogaus sielai. Aštuntojoje simfonijoje kompozitorius vėl atsigręžė į muzikos ir teksto sintezę. Šį kartą jis parinko du kontrastuojančius literatūros tekstus, lyg savo kūrinyje siektų atskleisti dviejų skirtingų epochų, dviejų žmonijos evoliucijos laikotarpių sandūrą – „tamsiųjų amžių“ liudininką, IX a. arkivyskupui Hrabanui Maurui priskiriamą himną šventajai dvasiai „Veni, creator spiritus“ (liet. „O Dvasia, Viešpatie, nuženk“) ir XIX a. žmogaus minties skaidrumą simbolizuojantį filosofinį Johanno Wolfgango von Goethe’s „Fausto“ baigiamosios scenos tekstą. G. Mahlerio simfonijoje šie du tekstai, nutolę vienas nuo kito per tūkstantmetį, pradėjo „komunikuoti“, jų sugretinimas įgavo bendrą prasmę, kurią kompozitorius tiek savo, tiek ateities klausytojams pateikė kaip ypatingą dovaną. Abi dalys yra vienijamos bendros idėjos, kad išganymas yra įmanomas dėl begalinės meilės.
G. Mahleris neturėjo abejonių dėl simfonijos reikšmingumo, teigdamas, kad visos kitos jo parašytos simfonijos tebuvo preliudija į šią. Aštuntąją simfoniją jis vadino didžiausiu dalyku, kurį kada nors jam pavyko padaryti – savo dovana žmonijai. „Pabandykite įsivaizduoti, kad visa Visata pradeda skambėti ir aidėti. Tai – nebe žmonių balsai, tai planetos ir saulės sukasi aplinkui“, – rašė G. Mahleris.
LVSO koncertų salės atidarymo koncertas įvyks 2024 m. kovo 16 ir 17 d. 19 val. Dirigentas maestro Gintaras Rinkevičius.