Svarbu nebijoti kalbėti
Palyginti neseniai į mūsų kasdienę vartoseną įaugęs žodis mobingas apibrėžia anaiptol ne naują reiškinį.
„Ne paslaptis – ilgą laiką buvome pripratę prie nedemokratinio, autokratinio vadovavimo, kurį neretai lydi psichologinis smurtas ir galios demonstravimas, pažeidžiantis žmogaus orumą, – sako pašnekovas, pastebintis, kad mobingą darbe kažkodėl įprasta laikyti tik vadovų „prerogatyva“. – Iš savo patirties galiu pasakyti, kad mobingas būna naudojamas ne tik vadovų prieš pavaldinius arba tarp pačių darbuotojų, bet ir vadovų atžvilgiu. Dideliuose kolektyvuose ne visada šią problemą pavyksta identifikuoti laiku – dėmesys atkreipiamas tik tada, kai konfliktai jau būna įsisiūbavę. Todėl teatre esame pasitvirtinę atitinkamą tvarką ir nuostatas, kaip atpažinti mobingą ir kaip apie tai komunikuoti. Nebijoti kalbėti apie tai yra viena veiksmingiausių prevencinių priemonių.“
Bet prevencinės priemonės, J. Sakalausko pastebėjimu, veikia tik pagrečiui su realiu vadovo pavyzdžiu. Jų efektyvumas priklauso nuo to, kiek pats vadovas netolerantiškas mobingo apraiškoms, kiek juo pasitikima kaip profesionalu, sugebančiu spęsti organizacijos problemas ir būti lyderiu siekiant užsibrėžto tikslo.
Augantis vadovo kompetencijų vaidmuo
„Gali būti puikiausias dainininkas, dirigentas, chirurgas, architektas – kas tik nori, tačiau jei nemokėsi būti su žmonėmis, į juos įsiklausyti, jų suburti, suteikti drąsos, kad jie norėtų veikti ir prisiimti už tai atsakomybę – pasiekti ilgalaikių tvarių rezultatų bus labai sunku. Todėl vadovo pozicija reikalauja ne tik empatijos ir tam tikros patirties, bet ir specifinių personalo vadybos, lyderystės kompetencijų“, – įsitikinęs LNOBT vadovas.
Pašnekovas neneigė, jog ypač valstybiniame sektoriuje daugelį metų vyravo nuostata, kad vadovaujantiems žmonėms nėra poreikio semtis tokių įgūdžių – pakako būti konkrečios srities autoritetu. Tačiau pastarojo meto tendencijos išgrynino naujus prioritetus.
„Jei anksčiau būdavo galima manipuliuoti galia per atlygį ar apskritai darbo poziciją esant aukštam nedarbo lygiui, šiandien tokios priemonės, tikiu, jau pasmerktos. Žmones motyvuoja ne vien atlygis, bet ir darbo sąlygos, realizacijos, tobulėjimo galimybės ir tokia aplinka, kurioje jie neperdegs, gebės nuosekliai tvariai dirbti. Konkurencijai dėl specialistų tik didėjant, personalo vadybos, lyderystės, vidinės komunikacijos žinios tampa neišvengiama būtinybe bet kuriam vadovui“, – įžvalgomis dalijosi J. Sakalauskas.
Studijos – dėsningas sprendimas
Pašnekovas atviras – nors iki LNOBT generalinio direktoriaus pozicijos organizacinis darbas, vadyba, vadovavimas jam buvo artimi jau daugelį metų, vis dėlto, augant personalo mastams bei atsakomybei, teko pripažinti, jog turimas kompetencijas būtina plėsti ir gilinti. Tad pasirinktas studijas pagal aukščiausio lygmens vadovams skirtą programą Executive MBA tarptautiniame ISM universitete J. Sakalauskas įvardija dėsningu sprendimu.
„Modernioje organizacijoje šiandien jau nebekyla klausimų, kad specialieji įgūdžiai yra svarbus instrumentas, padedantis tiek vadovui, tiek komandai stipriau judėti į priekį. Personalo vadyba – tai darbas formuojant komandą ir siekiant bendrų tikslų. Iš esmės tai mokslas apie žmogų, labai artimas psichologijai, kažkuria prasme – ir sociologijai. Ir čia, manau, lemiamą vaidmenį vaidina emocinio intelekto lavinimas“, – mintimis dalijosi pašnekovas.
Vis dėlto neseniai magistro diplomą įgijęs ISM absolventas akcentuoja ne vien įgytas žinias.
„Labai dažnai vadovas savo darbe patiriamų problemų akivaizdoje jaučiasi vienišas ir nesuprastas. Studijų metu tiek bendramokslių, tiek patyrusių ugdytojų patirtis įtikino, kad tu nesi vienas, o problemos visur panašios: kur žmonės, ten neišvengiamai persipina interesai, ambicijos, konfliktai, ir tai normalu. Todėl labai svarbu, kad tokio pobūdžio studijos suteikia galimybę pajusti tą bendrystę ir pasidalyti įvairiomis patirtimis, metodikomis, kaip vienokias ar kitokias situacijas galima išspręsti“, – sako LNOBT vadovas.
Prisitaikyti prie kintančio pasaulio
J. Sakalauskas pasidžiaugė, jog pandemijos suvaržymų laikotarpį pavyko racionaliai išnaudoti skiriant dėmesio teatro personalo, ypač įvairių grandžių vadovų, mokymams: „Turime suprasti, kad tobulėjimas, augimas visą gyvenimą tampa naująja mūsų realybe. Tik per mokymąsi žmogus gali adaptuotis prie pasaulio, kuris pastaruoju metu labai sparčiai kinta. Tiek įvairios kvalifikacijos kėlimo programos, mokymai, tiek mano studijos – taipogi apie tai. Jų pabaiga reiškia tik kažkokių kitų, kad ir neformalių, studijų ar naujų dalykų mokymosi pradžią“.
Aršiu autokratinio vadovavimo priešininku save įvardijantis teatro vadovas įsitikinęs, jog tvari ir efektyvi veikla modernioje organizacijoje galima tik vadovaujantis demokratija ir pasidalintos lyderystės principu.
„Griežtos rankos principas meno įstaigoje, kurioje labai daug jautrių žmonių, būtų ne tik neefektyvus – jis netgi kenksmingas. Iš žmogaus motyvacijos kylantis jo kūrybiškumo ir atsakomybės potencialas kuria didžiausią organizacijos pridėtinę vertę. Padaryti taip, kad toji organizacija veiktų kaip sklandus mechanizmas, nuolat augtų – ne vieno žmogaus jėgoms, tai įveikiama tik dirbant komandoje“, – pabrėžė LNOBT generalinis direktorius J. Sakalauskas.
