Debiutinis D. Kleponės romanas „Kritusių mazgas“ praėjusiais metais laimėjo leidyklos „Alma littera“ suaugusiųjų literatūros konkursą. Knyga laimėtoja – kvapą gniaužiantis detektyvinis trileris jau pasiekė skaitytojus, rašoma pranešime žiniasklaidai.

„Apie lietuviškus filmus dažnai sakoma: kaip lietuviškas visai neblogas. D. Kleponės filmiškas trileris yra tiesiog geras. Nors parašytas lietuvių autorės, Lietuvos jame beveik nėra. Labai smalsu stebėti, kaip savo profesinę patirtį ir skersai išilgai išmaišytą pasaulį ji perkelia į popierių ir sukala iki paskutinių puslapių nepaleidžiantį intriguojantį kūrinį“, – taip „Kritusiųjų mazgą“ įvertino skaitytojas, „Humoro klubo“ komikas Paulius Ambrazevičius. Jis neabejoja, kad šis romanas yra graži rašytojos karjeros pradžia.

„Norėjau parašyti knygą apie godumą. Apie geresnio gyvenimo alkį. Mane sukrėtė 2015 metų pabėgėlių krizė Europoje. Dar labiau mane sukrėtė skirtingas mūsų visuomenės čia, Lietuvoje, ir mano draugų Vakarų Europoje vertybinis požiūris. Pati neturėjau aiškios pozicijos, tačiau jaučiau, kad noriu šia tema diskutuoti. Diskutuoti savo herojų istorijomis, o kai užgimė herojai, jie ėmė kalbėti patys, ir radosi knyga“, – sako knygos autorė D. Kleponė.

Knygoje velniava užverda, kai policijos pareigūnai savo bute randa nužudytos žurnalistės Saros Fogel kūną. Bylą tiriantis pareigūnas Johanas Hartogas įtraukiamas į žaibiškai besirutuliojančius įvykius. Netrukus ima ryškėti sąsajos tarp Vokietijos kraštutinių dešiniųjų ir žiauriosios „Wagner“ grupuotės, tarp šiandienių Vakarų verslo lyderių ir Antrojo pasaulinio karo metais siautusių rusų nusikaltėlių, tarp išnaudojamų trečiųjų šalių vaikų ir Vokietijos žmogaus teisių gynėjų.

Apie literatūros debiutą, knygas ir istorijas – žurnalistės Laisvės Radzevičienės pokalbis su D. Klepone.

– Daug kam netikėtai laimėjote leidyklos „Alma littera“ paskelbtą literatūros konkursą. Ar esate įpratusi laimėti? Bent jau tai, ko imatės, padaryti taip gerai, kad atneštų pripažinimą, naudos ir pinigų?

– Pralaimėjimų esu patyrusi labai daug. Priešingai, nei elektros lemputės išradėjui Thomui Edisonui, jie neatnešė man šlovės. Tačiau leido suvokti, kad ne viską gyvenime gali turėti ir kad žongliruojant daugeliu kamuoliukų visada bus tokių, kurie krinta žemyn. Ir kad skausmas išlaisvina. Nesitikėjau laimėti konkurso, knygą nusiunčiau tam, kad užbaigčiau rašymo procesą, – juk ėjo septinti rašymo metai. Kad padėčiau tašką ir ramiai imčiausi kitų darbų. Kai komisijos pirmininkė man paskambino ir pasakė, iš pradžių nepatikėjau. Kelias dienas laukiau skambučio – „Labai atsiprašome, įvyko nesusipratimas…“ Ir tik tada, kai pamačiau pranešimą spaudoje, puoliau džiaugtis. Žinoma, tą naktį nemiegojau, buvo baisu: o kas dabar bus? Smagu – aš galiu rašyti! Ir gėda – gal galėjau ir geriau, o dabar visi skaitys...

– Esate sakiusi, kad svajojate tapti rašytoja, kuri nieko kito daugiau neveikia. Tačiau kol kas jūs veikiate labai daug – rašote disertaciją, dėstote, dirbate užsienio kompanijoje, dalyvaujate investicijų kompanijos valdybos veikloje. Tapti rašytoja reikštų visa tai nubraukti. Įsivaizduojate save taip dirbančią?

– Norėčiau, kad taip būtų, nes rašymas man yra pats didžiausias malonumas. Kartais rašyti net labiau patinka nei skaityti. Neseniai vienoje kompanijoje man artimi žmonės skundėsi, kaip jiems nemiela kasdien eiti į darbą. Pasakiau, kad man taip niekada nebuvo. Taip ir šiuo metu – visos dabartinės veiklos yra mielos ir prasmingos. Ir mokslinis darbas, ir dėstymas universitete, ir darbas viešajame sektoriuje, ir mano sodas bei daržas.

– Jūsų knyga jau pradėjo savo gyvenimą, vyksta pirmieji pristatymai. Kokių atsiliepimų sulaukiate? Ką jums pačiai svarbu sužinoti?

– Pirmasis pristatymas jau įvyko. Ruošiau jam medžiagą, noriu būsimiems skaitytojams suteikti daugiau emocijų, atskleisdama knygoje panaudotus tikrus faktus bei vizualizuodama vietas ar herojų sapnus. Nors iš tikrųjų manau, kad meno kūrinio vertė yra atspindys į jį žiūrinčiojo sieloje. Todėl ir mano herojuose rasite mažai manęs pačios, stengiausi vartoti autentišką kalbą ir perteikti jų, o ne savo požiūrį į pasaulį. Mano užduotis buvo visa tai sudėlioti į įtraukiančią istoriją. Man įdomu, kaip skaitytojai jausis, kokių minčių jiems kils perskaičius knygą. Keletą tokių jau turiu. Komentarai: šokiravo, nesitikėjau, kad tu gali taip rašyti, prarijau, perskaičiau per pusantros paros, kas yra tikra, o kas ne, neeilinis detektyvinis romanas… Visa tai daugiau apie formą. Bet suprantu, kad gilesnei diskusijai reikia laiko.

– Jeigu manote, kad romanas – skaitiniai prieš miegą, klystate. Taip pristatomas jūsų detektyvas. Gal tai – hiperbolizuotas pažadas?

– Labai džiaugiuosi, kad romanas neatrodo kaip „skaitiniai prieš miegą“. Nors gal čia nieko blogo ir nėra, pati juk negaliu užmigti bent šiek tiek nepaskaičiusi. Dažnai manęs klausia, kodėl pasirinkau detektyvo žanrą. Gal dėl to, kad šiame žanre telpa ir emocija, ir intelektinis žaidimas. Šis žanras įtraukia ir atitraukia nuo rutinos. Tačiau man to neužteko, norėjau atvaizduoti ir konkretų laikotarpį, rašydama ieškojau atsakymo į savo klausimą – kokią kainą yra pasiruošęs mokėti žmogus už geresnį gyvenimą?

– Kaip sugalvojote knygos idėją? Ir kodėl rašymo procesas užtruko gana ilgai? Kaip manote, ar rašymo laikas prideda vertės romanui?

– Laimėjusi literatūros konkursą, užsirašiau į kūrybinio rašymo kursus, pradėjau domėtis, kaip rašo tikri rašytojai. Sužinojau, kad sveika pasidaryti planą, aprašyti herojus. Pradėjusi rašyti savo knygą, aiškios idėjos neturėjau. Mane labai sukrėtė Sirijos karas ir 2015 metais Vokietiją užplūdę pabėgėlių srautai. Tuomet jau kurį laiką dirbau užsienyje, daug bendravau su nelietuviais, man buvo įdomus jų požiūris į vykstančią dramą. Matydama išvargusias moteris dulkėtais rūbais su mažais vaikais ant rankų, jaučiau beviltiškumą ir pyktį. Tada, kaip jau ir rašiau, susapnavau Angelą Merkel, traukiančią sunkų lagaminą kažkur netoli Valdovų rūmų. Sapnai man svarbūs, dažniausiai jie atneša informaciją, kuri vėliau pasitvirtina. Visi kūrinyje naudoti herojų sapnai iš tiesų buvo mano. Beje, sanskrito kalba sapnas yra „svapna“. Jei vynas geras, laikas padeda atsiskleisti geriausioms jo savybėms. Jei prastas – tiesiog surūgsta. Prieš pateikdama savo fermentuotus sapnus, jausmus ir vaizdus kitiems turėjau įsitikinti, kad nebus surūgę.

– Ar dabar, kai knyga jau parašyta, galite lengvai prisiminti vietas, kurios buvo rašomos per atostogas, atsitraukus nuo darbų. Kaip kasdienybė veikia rašymo procesą?

– Kartais prie knygos neprisėsdavau ir gerą pusmetį. Po kurio laiko, kai vėl atsiversdavau ir perskaitydavau, jausmų būdavo visokių – vienos vietos atrodydavo primityviai, kitos – tarsi ne pati būčiau jas rašiusi. O kartais istorija nustebindavo. Gal ir įtampą iki paskutiniųjų puslapių pavyko išlaikyti todėl, kad ir pati nežinojau, kaip ten viskas baigsis. Iš pradžių galėdavau rašyti tik per atostogas ar ilgas keliones, kai bent porai dienų atitrūkdavau nuo rutinos. Paskui išmokau prisijaukinti kasdienybę – galiu bėgioti ar vairuoti automobilį ir mintyse dėlioti siužetą. Tačiau dažniausiai nutinka taip, kad tai, ką būnu sudėliojusi, rašydama vis tiek keičiu. Nes prieš akis matau kitą vaizdą.

– Kas jums padėdavo įsivaizduoti knygos personažus? Ar kūrėte juos prieš akis turėdama tikrus žmones?

– Beveik visi personažai turi savo prototipus. Tačiau tai – tik charakterių prototipai. Kalbėjimo maniera, mintys, frazės, jų papasakotos istorijos. Ne išvaizda, odos spalva ar veikla. Pavyzdžiui, Hafizas, vienas iš pagrindinių veikėjų, buvo ne indas, o egiptietis, papasakojęs man istoriją apie taip, kaip pabėgusį į Vokietiją jį seksualiai išnaudojo globėja. Daktaras Mausas yra buvęs Stasi agentas Wolfgangas Vogelis. „Keliaujančio paukščio draugija“ iš tiesų egzistuoja Vokietijoje, kaip ir dar daug kitų detalių, kurias panaudojau kūrinyje. O labiausiai mane šokiravo neseniai nutikęs dalykas, kad kraštutinė dešinė Vokietijos partija, anksčiau besivadinusi NDP, 2023 metų birželį pakeitė savo pavadinimą į „Heimat“. Mano kūrinyje veikia „Heimatehre“ kraštutinė dešinės partija, kuriai pavadinimą sugalvojau dar 2019-aisiais...

– Knygoje galima rasti ir istorinės medžiagos. Kaip ją rinkote? Kas atvėrė jums šias temas? Ar tai – jūsų gyvenimo Berlyne padarinys?

– Kai rašiau knygą, dar negyvenau Berlyne, tačiau dažnai šiame mieste lankydavausi ir dirbau su vokiečiais. Dabar laikinai gyvenu Ulme. Berlynas yra mano mėgstamiausias miestas. Medžiagą rinkau daugiausia internete – teko versti iš vokiečių kalbos. Nesunku buvo rasti medžiagos apie mane įkvėpusius Berlyno pastatus, tačiau tikras iššūkis buvo rasti medžiagos apie Vokietijos policijos darbą – vidinę struktūrą, užkulisius, naudojamus ginklus. Pavyko. Medžiagą apie prekybą žmonėmis rinkau ir iš institucijų ataskaitų, ir iš tinklaraščių internete. Buvau netgi užsiregistravusi į „WhatsApp“ grupę, tačiau po to išsigandau, ištryniau. Apie „Wagner“ grupę informacijos gavau iš Vokietijos žmogaus teisių gynėjų.

– Esate sakiusi, kad labai sunku padėti paskutinį tašką knygoje, sugalvoti, kaip ji baigiasi. Kiek pabaigų buvo jūsų galvoje? Ir kaip jums pavyko išlaikyti įtampą iki paskutinių knygos puslapių?

– Pabaigos neplanavau. Jei nebūčiau laimėjusi konkurso ir nebūtų reikėję užbaigti kūrinio laiku, gal būčiau ir nebaigusi. Ši istorija išties dar nėra pasibaigusi: liko neaišku, kas nužudė advokatą Mausą, kas Turkijoje nutiko Leilai, kaip susiklostys Jupiterio Hagenau verslo ir jo paties likimas ir kaip pasikeis Johano gyvenimas. Šiuo metu kompostuoju antrosios knygos idėjas. Viena iš jų yra tęsti šią istoriją priartinant ją prie Lietuvos.

– „Linkedin“, kai savo profilyje pristatėte knygą, mačiau gana dažną klausimą – kaip viską spėjate? Tad, kaip spėjate – dirbti, dėstytojauti, rašyti disertaciją, kloti akmeninius takus, skaityti knygas, rūpintis daržais, būti mama, važiuoti paskui vyrą į Vokietiją, būti stebėtojų tarybos pirmininke? Turite aiškų planą, kaip gyventi?

– Plano neturiu. Bet greičiausiai turiu principus. Vienas iš jų – laikas egzistuoja tik materialiame pasaulyje. Dvasiniame laiko nėra. Laiko turime tiek, kiek mums jo reikia. Kaip sakydavo mano geras, vakar lėktuvo katastrofoje žuvęs draugas, vienas iš šios knygos herojų prototipų: „Aš visada turiu laiko.“ Taigi, kai kartais pabundu ryte nerimaudama, kaip čia viską suspėti, pasakau sau: „Turiu tiek laiko, kiek man reikia atlikti tam, kas yra svarbu. Ir man neįdomu, kaip tai atsitiks. Tiesiog aš viską spėsiu.“

– Jei teisingai supratau, jūsų gyvenime svarbios dvasinės praktikos. Nuo ko tai prasidėjo ir kiek jos padeda šiuolaikinio pasaulio triukšme?

– Kaip dvasines praktikas turbūt galima įvardyti maldą, meditacijas, dvasinių tekstų skaitymą. Prieš gerą dešimtmetį sunkiu man laikotarpiu blaškiausi nuo vienos praktikos prie kitos. Vis ko nors JO kaulydavau. Ir vis nustebdavau, kad viskas, ko prašydavau, būdavo duota. Sau dabar nieko neprašau, nors maldelę sukalbu dažnai. Už vaikus, tėvus, sutiktus nelaimingus žmones. Už Ukrainą. Sau prašau, kad mano mintis, žodžius ir veiksmus nukreiptų gėriui, o ne blogiui kurti.

– Esate sakiusi, kad jūsų knyga – apie laukimą. Ką jums reiškia laukti ir ko laukiate šiandien?

– Kartą darbo konkurse teko pildyti milžinišką psichologinį testą. Jame buvo toks keistas klausimas „Ar laukiate stebuklo?“. Pažymėjau, kad „taip“. To darbo negavau.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt