Literatūrologas Kvietkauskas apie Venclovų namų–muziejaus likimą: šios erdvės ištrynimas – vandalizmo aktas

Ketvirtadienį Vilniaus rotušėje vykusioje diskusijoje „Ką daryti su Venclovų namais – muziejumi?“ diskutavę intelektualai, visuomenininkai ir kultūros veikėjai kėlė klausimą, ar imtis esmingos pertvarkos – palikti muziejų tokį, koks yra, o galbūt išvis uždaryti? Jau kurį laiką viešojoje erdvėje vyksta apsikeitimas nuomonėmis apie Venclovų namų – muziejaus veiklą ir galimus sprendimus.

Tomas Venclova, laiške, skirtame Vilniaus savivaldybei ir merui Remigijui Šimašiui, išdėstė savo poziciją, nors apie diskusiją, jis rašė, sužinojęs tik iš „Delfi“ portale publikuoto straipsnio „Rusijos karo akivaizdoje – klausimai dėl muziejaus sostinėje: tikrasis rašytojo vaidmuo buvo nutylėtas“. Literatūros tyrinėtojo, Jeilio universiteto profesoriaus T. Venclovos laišką susirinkusiems perskaitė renginį moderavęs kultūros istorikas doc. dr. Aurimas Švedas.

„Manau, nėra korektiška mano atžvilgiu, kad šis klausimas viešai aptariamas be mano žinios <...> Nors nebuvau pakviestas į diskusiją ir to nenumatoma daryti, noriu pasakyti keletą dalykų, paryškinančių mano poziciją. Ne aš sugalvojau muziejaus steigimą, nei jį atidarinėjau, ne man juos ir naikinti, tai savivaldybės reikalas. Pervadinti muziejų į T. Venclovos, kaip siūlo gerb. Valdemaras Klumbys – gyviems asmenims muziejai nesteigiami, net po mirties, jei norima tai padaryti, paprastai išlaukiama dešimt, penkiolika metų. Galima būtų pavadinti literatūriniu muziejumi, kas, iš esmės, atitinka jo specifiką. Griežtai protestuoju prieš pono Egidijaus Stanciko demagoginius tvirtinimus, kad A. Venclovos šeima užgrobusi vilą“, – laiške rašė T. Venclova, reaguodamas į LGGRTC Paieškų ir identifikavimo skyriaus specialisto Egidijaus Stanciko teiginį, kad A. Venclovos pasirašytų deklaracijų pagrindu 1940 metais vilos savininkas lenkų karo gydytojas Antoni Kiakszto buvo suimtas, kankintas KGB kalėjime, o vėliau ištremtas į Rusijos gilumą.

Namas, anot T. Venclovos, buvo sovietinės valdžios nacionalizuotas – jame gyvenamąjį plotą gavo režisierius Romualdas Juknevičius, aktorius Juozas Siparis, lenkų žurnalistas Leopoldas Tyrmandas, o1947-aisiais butas paskirtas A. Venclovai.

Antanas Terleckas: biografijos faktai aiškūs

Istorikas Antanas Terleckas diskusijoje analizuodamas susidariusią situaciją dėl Venclovų namų – muziejaus sakė, kad viskas jau šimtą kartų kartota, todėl pasakysiąs savo asmeninę nuomonę. Akivaizdybė, anot jo, viena – A. Venclovos biografijos faktai aiškūs, jis yra sovietinio režimo kolaborantas.

„Muziejus turi potencialo būti išnaudotas, nėra pūlinys, kurio atsikračius išsigydytume. Santykis su valstybės praeitimi, tų ženklų, kurie primintų sovietmetį yra, bet mažėja. Petro Cvirkos paminklas – nemanau, kad jį nugriovus pasikeitė sąmonė, nieko neįvyko – fokusas nuo vieno objekto persimetė į kitą“, – kalbėjo A. Terleckas.

Muziejus, anot istoriko, turi išlikti. „Kalbant apie Venclovų šeimą, ne tik apie Antaną ir Tomą – ji turi gilią istoriją. Šiuo atveju, per Merkelį Račkauską galima atsekti iki XIX a., todėl galimybė kalbėti apie mažą darinį, – intriguojanti ir perspektyvi“, – gilesnės istorijos prasmę įžvelgė A. Terleckas ir pridūrė, kad panašių analogų, kur šeimų istorinė šaknis būtų tokia ilga – nebent Landsbergių giminė. Todėl šis muziejus galėtų kalbėti per tokią prizmę, objektas istoriografijos tyrinėjimams.

A. Terlecko manymu, trūksta diskusijų apie kolaboravimo reikšmę, istorikas tai pavadino Salomėjos Nėries sindromu: „A. Venclova nebuvo genialus rašytojas, todėl jo kultūrinę veiklą galime vertinti ramiau, nei S. Nėries, kuri taip pat kolaboravo, bet buvo kūrybinis genijus, todėl iškyla daug emocijų, kurios paralyžiuoja.“

Muziejuje, A. Terlecko pastebėjimu, yra daug istorinių šaltinių, nuotraukų, laiškų, dienoraščių, kurie yra prieinami ir mokslininkams, ir kitiems interesantams, o kur visa tai bus saugoma po pertvarkos – neaišku. „Opi problema, muziejus neveikia gerai, jį reikia atnaujinti, bet atnaujinimas turi vykti iš vidaus, o ne iš išorės, priimant brutalų politinį sprendimą“, – sakė jis.

Paulius Subačius: kai nebus menininkų kulto – nebereikės desakralizuoti

Prof. dr. Paulius Subačius pabandė susakyti tai, ko nederėtų daryti pertvarkant muziejų. Anot jo,
nereikėtų atimti iš istorijos šios viešosios erdvės. Taip pat nereikėtų santvarkai ištikimų asmenybių sakralizuoti. „Kai nebus menininkų kulto – nebereikės desakralizuoti. Nereikėtų galvoti šito muziejaus pavadinimo – tai turėtų būti filialas. Nereiktų spręsti čia ir dabar – krypties pasirinkimas susiaurintų pasirinkimą. Nei šitos auditorijos, nei kitų ekspertų reikalas nuspręsti, kokia konkreti muziejaus programa, tai sunkaus darbo rezultatas. Galėtų būti konkursas, idėjų yra pilna“, – konstatavo jis.

Su muziejumi bendradarbiaujančios literatūrologės ir vertėjos habil. dr. Beatos Kalębos nuomone, muziejus yra gyvas ir gyvybingas. „Kaip literatūrologė manau, kad Venclovų muziejus išskirtinis, tai susitikimų vieta, apie tai svarbu galvoti. Aišku, žiūrint iš užsienio, ne tik iš Lenkijos, – Venclovų muziejus asocijuojasi su Tomu Venclova, jis yra pats žinomiausias lietuvis Europoje, galbūt ir pasaulyje... <...> Ar šis muziejus negalėtų būti lietuviškos inteligentijos XX a. muziejus, kalbantis apie lietuvių inteligencijos vystymąsi? T. Venclova yra matomas Europoje ne tik kaip geras poetas, kuris vos negavo Nobelio premijos, bet, pavyzdžiui, Lenkijoje jis tebėra gerbiamas kaip Helsinkio grupės steigėjas ir dalyvis – dėl jo kontaktų pasaulyje. Tai, kaip dabar atrodo muziejus – yra per mažai – turi didesnį potencialą, reiktų pagalvoti apie tai, kaip jį įveiklinti“, – sakė ji.

Mindaugas Kvietkauskas: T. Venclovos jaunystės namų sunaikinimas – urbicido veiksmas

Literatūrologas doc. dr. Mindaugas Kvietkauskas stebėjosi, kad intelektualai tarsi randa bendrą kalbą, sąlyčio taškus, turi įdomių pasiūlymų, tolesnės jo veiklos plėtotės klausimu, tačiau kaip atsirado muziejaus uždarymo, pastato pardavimo idėja?

„Kokie to motyvai, kas turėtų tai paaiškinti, pagrįsti tas mintis, kurios nuskambėjo politikų lūpose? Žinau iš keleto šaltinių, planas yra. Abejonės dėl muziejaus reikalingumo atsirado neišklausius T. Venclovos nuomonės, laiškas liudija liūdną situaciją... Vilniaus miesto garbės pilietis sako, kad nebuvo pakviestas į diskusiją, kokį požiūrį tai liudija? Intelektualai turėtų bandyti paaiškinti akivaizdžius dalykus, o meras, – kodėl keliamas šis klausimas. Ištrynimas šios erdvės – vandalizmo aktas, tapatybės naikinimas. Urbicidas – miesto tapatybės naikinimas. T. Venclovos jaunystės namų sunaikinimas – urbicido veiksmas“, – kalbėjo M. Kvietkauskas ir pridūrė, kad sunku suvokti tokius veiksmus, ypač Vilniui tapus UNESCO literatūriniu miestu, laukiant 700-ojo sostinės jubiliejaus.

Ar vertėtų keisti koncepciją, M. Kvietkauskas negalėjo pasakyti, bet neabejojo, kad muziejų svarbu išsaugoti. „T. Venclova žinomas pasauliniu mastu. Jo tėvas Antanas – gana bohemiškos laikysenos, toje istorijoje galima, ir reikia atrasti ne tik kolaboravimo, bet ir tarpukario literatūros prasmių, kolaboravimo fenomeno aiškinimąsi. Abejočiau, ar reikia keisti muziejaus pavadinimą, svarbu, kad šitas muziejus išliktų kaip literatūros erdvė, vykdanti edukaciją, veiktų kaip gyvos istorijos refleksijos vieta. Šitą muziejų svarbu išsaugoti, tai vertinga erdvė“, – sakė jis.

Istorikas dr. V. Klumbys, svarstydamas, kodėl muziejus yra toks, koks yra dabar, sakė, kad tai, matyt, nulėmė muziejaus darbuotojų baimė. „Politikai turi būti kuo toliau nuo šito muziejaus veiklos. Sovietmečio baimė neleidžia diskutuoti, daro diskusijas keistomis“, – pažymėjo jis.

Iš istoriko pozicijos, jis šį muziejų mato kaip galimybę suderinti literatūros, istorijos ir meno sritis. „Dėl parodų – tai yra privatus butas, todėl ekspozicijos su stelažais neįmanomos, intelektualo būstą reiktų išsaugoti“, – sakė V. Klumbys.

Aušra Kaziliūnaitė: smarkiai mažėja autentiškų vietų

Poetė ir filosofė dr. Aušra Kaziliūnaitė tikino nemananti, kad savivaldybės tyrimas, kuriame konstatuotas muziejaus nerentabilumas yra atsitiktinumas.

„Tuo metu, kai visuomenė poliarizuota, kai juntamas tam tikras bejėgiškumas – neteisybės matymas skatina imtis kažkokių veiksmų, kovoti, dalyvauti savanorystės iniciatyvose, bet kartu ir matyti demonus. Inercija – norima kažką daryti, devyngalviui slibinui galvas kapoti... Galima įžvelgti pigų populizmą, siekį pasinaudoti situacija ir taip pelnyti politinių taškų. Kitas dalykas, kaip filosofei, mokslų daktarei, dėstančiai universitete, svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad Vilniuje pastaraisiais dešimtmečiais smarkiai mažėja autentiškų vietų. Kad ir senovinės liepos prie Lukiškių aikštės – suvienodėjimas, nesiekiant pažvelgti tvariai į tai, ką turime. Venclovos muziejus – nepatogi tema istoriniu požiūriu, bet tie heterotopiški susidūrimai, daugybė skirtingų interpretacijų atliepia gyvenimą. Praeitis, savastis yra miesto ženklai“, – už tai, kad muziejus būtų išsaugotas pasisakė A. Kaziliūnaitė.

Menotyrininkė dr. Skaidra Trilupaitytė teigė vis pamąstanti apie muziejų, kodėl jis toks: „Norėčiau, kad ta erdvė išliktų vieša. Jeigu reiktų atstatyti istorinį teisingumą ir pastatą grąžinti prieškario savininkams – tuo galėtų pasirūpinti savivaldybė, šį turtą išpirkdama. Be abejo, tai renginių erdvė, ekspozicijų sinergija.“

Giedrė Kazlauskaitė: visus apėmusi baimė ir paranoja

Kalbėdama apie kolaboravimo liniją, S. Trilupaitytė kėlė socialiniuose tinkluose aptarinėjamą klausimą – kas iš tikrųjų buvo A. Venclova? „Kodėl neatskleidžiama istorija? <...> Yra tokių, kurie teisingai istoriją papasakoja. Pateiktas įstatymo projektas, draudžiantis propaguoti totalitarinę santvarką. Ankstesnis įstatymas draudžia naudoti totalitarinius simbolius, dabar – santvarkas. Ką daryti bijantis to garbinimo? Jeigu pasitikėtume istorijos pasakotojais – daug laimėtume“, – įsitikinusi ji.

O tai esą galima būtų daryti parodų pavidalu, laikinais inkliuzais. „Yra įvairių būdų, kaip galime konstruoti tuos dalykus. Pavyzdžiui, Vilniaus miesto muziejus – istoriniai pasakojimai egzistuoja, parodos vyksta, nors jie neturi nuolatinės ekspozicijos. Tai yra būdas sudominti dabartinį žiūrovą, būtų visiems prasminga“, – siūlė S. Trilupaitytė.

Poetė ir redaktorė Giedrė Kazlauskaitė prisipažino keistai besijaučianti dalyvaudama diskusijoje, kurioje aptarinėjama T. Venclovos vertė, spėjo, kad tai nulėmė poreikis apsivalyti Ukrainos karo kontekste. „Visus apėmusi baimė ir paranoja. Esu vaikščiojosi į šio muziejaus rengiamus renginius, atvykdavo rusų disidentų, tokių kaip rašytojas Serhijus Žadanas... Apie šį muziejų mėgsta pasisakyti žmonės, kurie nėra į jį įkėlę kojos. Suprantu, ką reiškia išlaikyti muziejų iš mažo biudžeto, tačiau pirma mintis – jeigu kyla diskusija, nieko gero nebus. Kaip pavyzdys – rentabilus James Joyce muziejus Dubline. Sunku išsilaikyti, bet mums svarbu jį turėti“, – darė išvadą G. Kazlauskaitė.