Neįtikėtinai mistiškos ir įsimintinos „Vedybos“
N.Gogolis (1809-1852) – vienas pačių mįslingiausių, genialiausių ir paslaptingiausių rusų rašytojų. Jis išgyveno kankinančią dvasinio gyvenimo dramą, ligi šiol neaiškiomis aplinkybėmis sudegino antrąją „Mirusių sielų“ dalį. Rašytojas ieškojo žemėje Dievo karalystės, bet tie ieškojimai įgavo mistiškas, iškreiptas formas. N.Gogolis vaizdavo ne realius žmones, o juos įkūnijančias jėgas bei charakterius. Jo kūriniuose sunku atskirti tiesą nuo išmonės.
N.Gogolis pirmasis prakalbo apie velnio buvimą šalia, apie tikrąjį velnio veidą, kuris artimas, pažįstamas, realus ir žmogiškas. Toks būna minios veidas, mūsų veidas, kai atsisakome savęs, sutikdami būti tokie, kaip visi. Tam, kad atskleistų tikruosius velnio kėslus ir išgelbėtų pasaulį, rašytojas paaukojo save žudančiam juokui.
Išskirtinis N.Gogolio kūrybos bruožas – humoras, kuriame atsiveria kūrinių ir personažų gelmės. Pjesė „Vedybos“ (1841 m.) – paslaptinga rusų klasika. Galėtume ją priskirti realistinei – buitinei komedijai, bet N.Gogolis mums užrašė kūrinio perskaitymo versiją, tai – „visiškai neįtikėtinas dviejų veiksmų įvykis“.
„Vedybos“ – metaforinis kūrinys. Žiūrovui palikta išskirtinė teisė įminti personažų išraiškingas pavardes – Podkoliosinas, Kočkariovas, Jajičnica, Starikovas. Kiekviena spektaklio detalė, kostiumai, herojų charakteriai, jų tarpusavio santykiai leidžia pačiam žiūrovui atversti mistikos ir juoko nuspalvintą N.Gogolio kūrybą.
Spektaklis neišmokys mūsų, kaip reikia gyventi, bet kryptį gali nurodyti. Režisierius ir išskirtinė aktorių komanda kviečia visus pagaliau nubusti. Šis spektaklis nepaliks nė vieno abejingo, nes jis sukuria „gogolišką“ atmosferą, o žiūrovas išgyvena kažkokią nepatirtą, o gal nepažintą būseną, kuri gyvena dar ilgai. Norisi analizuoti ir svarstyti. Turbūt teisus V.Belinskis, kad „prieš vedybas kiekvienas vyras kažkuo panašus į Podkoliosiną, tik vieni geriau, o kiti blogiau tai nuslepia“.
Mistiškiausią N.Gogolio pjesę pastatė Juozo Miltinio dramos teatro meno vadovas, 45 spektaklių režisierius Rolandas Atkočiūnas. Įspūdingą spektaklio scenografiją sukūrė Auksinio scenos kryžiaus laureatė Kotryna Daujotaitė. Kviestinis šviesų dailininkas, „Teatro Meno fortas“ direktorius Audrius Jankauskas sukūrė magišką spektaklio apšvietimą.
Spektaklyje vaidina išskirtiniai Juozo Miltinio dramos teatro aktoriai ir dvi kviestinės aktorės. Tai puikus benefisas mįslingiausiam N.Gogoliui ir jo genialiai kūrybai.
Vaidina: R.Teresas, I.Pauliulytė, V.Fijalkauskas, A.Kėleris, L.Martinonytė, I.Vasiulytė, E.Matulaitė, M.Cemnickas, J.Tamošiūnas, J.Čepulis ir kiti.
"Katerina" - spektaklis apie amžinąsias vertybes
Rusų režisieriaus ir pedagogo P.Fomenkos auklėtinis, daugiausia Maskvoje kuriantis režisierius Valius Tertelis pristato pjesę pagal A.Ostrovskio kūrinį „Audra“. Režisierius teigia, kad spektaklis kalba apie amžinąsias vertybes – apie meilę ir likimą...
Pjesė „Audra“ parašyta 1859 m. Manoma, kad A.Ostrovskis į ją sudėjo asmeninius išgyvenimus, patirtą meilę žymiai rusų aktorei L. Kosickajai. Pjesės veiksmas rutuliuojasi ant Volgos upės kranto, išgalvotame mieste – Kalinove, kuriame daug metų savo šaknis puoselėjo pirklių kasta. Pjesės siužetas – nesudėtingas, tipiškas XIX amžiaus tradicijoms ir to laiko epochai: jauna, ištekėjusi moteris Katerina Kabanova, nesuradusi laimės šeimyniniame gyvenime, įsimyli kitą žmogų. Kankinama sąžinės priekaištų ir, nenorėdama gyventi melu ir apgaule, nutarė viešai prisipažinti. Bet pirklių luomas nenorėjo arba negalėjo suprasti Katerinos, ji patyrė pažeminimą ir panieką. Pjesės herojė pasirenka mirtį.
„A.Ostrovskis – vienas iš puikiausių pasaulio dramaturgų, tai rusiškais Moljeras. Aš jį lyginu su A.Čechovu, V.Šekspyru. Gal jis sunkiai suvokiamas svetur, nes rašė savitu kalbos stiliumi, jo žodis sunkiai išverčiamas, bet mintis labai gili. A.Ostrovskis rašė apie garbę ir orumą, apie meilę ir likimą, o tai juk visada aktualu. Jo tekstuose – gilus bendražmogiškas užtaisas, - tikino režisierius V.Tertelis,- Pjesės tekstą sutrumpinome, bet pagrindinę idėją išlaikėme. Išsaugojome pjesės minčių koncentratą. Pagrindinė pjesės tema – meilė ir išdavystė. Pasvarstysime apie dvasinę ir fizinę išdavystę. Spektaklio veiksmas perkeltas į šiuolaikinę erdvę, nes atkurti laiką, kuriame nebuvome, neįmanoma. Man buvo svarbu išlaikyti ne pjesės laiką, o esmę. Manau, kad pagarbiai išsaugojome A.Ostrovskio temas, kurios yra amžinos ir krikščioniškos“.
Vaidina: V.Kupšys, J.Čepulis, E.Koriznaitė, L.Kondrotaitė, E.Stokė, R.Kimbraitė, T.Razmislavičiūtė, A.Kėleris, D.Kalkauskas, J.Skukauskaitė ir kiti.
