Brangi, profesionalių įgūdžių ir daug laiko sąnaudų įgyvendinimui pareikalavusi paroda 2011 metais buvo užsakyta Kauno bienalės. Specialiai šiai progai sukurti kūriniai vėliau buvo parodyti tokiose garsiose užsienio parodų vietose kaip Bragancos kunigaikščių rūmai Portugalijoje ir Estijos taikomojo meno ir dizaino muziejus. Nuo vasario 23 iki kovo 26 d. dalį kolekcijos kūrinių žiūrovai gali išvysti Vilniuje, apsilankę verslo centre „Vertas“.
(Ne)banalus siužetas
Turbūt daugiausiai pasakojimo linijų supa parodos kūrinį, išaustą pagal tapytojo Prano Griušio tapybos darbą “Banalus siužetas” (2000 m.). Ši P. Griušio drobė buvo nutapyta remiantis 19 a. Prūsijoje daryta vestuvininkų nuotrauka. Dėl ilgo senųjų fotoaparatų išlaikymo proceso pozuojančiųjų veidai fotografijoje neįprastai sustingę, be emocijų, o kūnų kontūrai vaiduokliškai „išplaukę“.
Nespalvotą fotografiją P. Griušys „atgaivino“ aliejaus spalvomis, kartu išdidindamas vaizdą apie dešimt kartų. Šiandien parodoje galime pamatyti jau antrąją senosios fotografijos konversiją, tik šįkart – tekstilėje. Kūriniui grąžintas senosios fotografijos monochromiškumas, o nuotraukos personažams – artimas natūraliam žmogaus kūnui dydis.
Perkūrimo momentą parodoje „Dar kartą istorija“, o taip pat tapytojo P. Griušio kūryboje galima interpretuoti kaip šiuolaikinio meno tendenciją ir apibūdinti meno teorijoje naudojamu postprodukcijos terminu. Jį iš muzikos žodyno pasiskolino ir menotyroje pritaikė šių laikų prancūzų meno teoretikas Nicolas Bourriaudas. Postprodukcijos idėja šiuolaikiniame mene atspindi šiuolaikinei kultūrai būdingą vaizdų gamybą, kartojimą, perkūrimą, skaitmeninimą.
Menininkų žvilgsnis į Lietuvos meno istoriją
Greta monumentalaus P. Griušio kūrinio šioje parodoje eksponuojami ir tokių garsių menininkų kaip Jono Meko, Kazės Zimblytės ir Lauros Garbštienės naujausių audimo technologijų pagalba interpretuoti kūriniai. Parodos kuratorė R. Andriušytė-Žukienė apklausė šiuo metu aktyviai kuriančius tekstilės menininkus, kokie lietuvių kūrėjai ir jų kūriniai yra padarę įtaką jų kūrybiniams sprendimams, ar yra tiesiog įsimintini, tapę vizualiosiomis ikonomis. Tokiu būdu ši kūrinių kolekcija tapo subjektyvia (tekstiliška) 20–21 a. Lietuvos meno istorija, kuriančia atsvarą ir praplečiančia kanoninės meno istorijos rėmus.
Parodoje išryškintas reprodukavimo aspektas yra neatsiejamas nuo tapiserijos (gobelenų) istorijos Vakarų Europoje 17–20 a. ir nuo žakardinių audimo technologijų. Žakardinio audimo technikos, kuria yra atlikti visi parodos kūriniai, istorija siekia 1801 m., kai Josephas Marie Jacquardas pristatė publikai savo išrastas audimo stakles. Sukurtos staklės leido audėjams maksimaliai valdyti metmenų siūlus ir sukurti aukštos meninės kokybės audinius, todėl buvo plačiai naudojamos kuriant garsių tapybos kūrinių reprodukcijas.
Dėl sudėtingo šių reprodukcijų atlikimo jos neretai būdavo įkainojamos daugiau už patį kūrinio originalą ir liudydavo jų šeimininkų statusą bei turtus. Mūsų dienų technologijos leido senąsias stakles pakeisti kompiuterizuotomis, kurios stipriai sumažina audimui reikalingą laiką, tačiau reikalauja išmanymo programuojant stakles.
Technologinis aspektas šios parodos kūrėjams buvo itin svarbus. „Šiame projekte keliamas klausimas, kuo tampa tapybos, grafikos, fotografijos meno kūrinys, paliestas kompiuterinių tekstilės technologijų. Kaip transformuojasi jo idėja, kai potėpis, koloritas, štrichas, erdvė patiria kompiuterinę ekspansiją”, – parodos idėja dalinasi kuratorė.
R. Andriušytė-Žukienė taip pat pabrėžia, kad parodos kūrėjai neturėjo tikslo sukurti originalaus kūrinio tekstilinės kartotės: „Kolekcijoje nėra apeliuojama į kūrinių originalų ir tekstilinių jų versijų analogiškumą, tikslumą. Atvirkščiai, rezultatas atskleidžia taktilinius ir spalvinius siūlo ir dažo ar videokadro spalvų skirtingumus, lemiančius vizualios realybės skirtybes ir estetinių pajautų sumaištį”.
Kūrinius išaudė menininkės Monika Žaltauskaitė-Grašienė ir Daiva Zubrienė.
