Kas nežino mitologinės kilmės posakio „Prokrusto lova“ prasmės, priminsiu pasitelkusi Tarptautinių žodžių žodyną: „Prokrùstas (gr. Prokroustēs) senovės graikų mitologijos personažas – milžinas plėšikas, kuris prisiviliodavęs keliautojus ir jėga juos guldydavęs į lovą; tiems, kurie buvo ilgesni už lovą, nukirsdavęs kojas, kurie trumpesni – jas ištempdavęs; iš to kilo pasakymas „Prokrusto lova“ – dirbtinis matas, rėmai, į kuriuos stengiamasi per prievartą ką nors įsprausti.“.
Taip ir etninės kultūros (EK) ir nematerialaus kultūros paveldo (NKP) projektai nuolat vis guldomi į „Prokrusto lovą“, kurią sukuria LKT kartu su Kultūros ministerija. Dauguma tikrai vertingų projektų negavę paramos prarado ne tik kojas (nebėra galimybės jų įgyvendinti), bet ir galvas (jų sumanytojai nebeteko ūpo projektus rengti), o jei kai kurie projektai ir pritempiami iki keliamų reikalavimų – neretai rizikuoja prarasti savo esmę ir tikrąją vertę.
Norint suvokti, kuo svarbi etninė kultūra, visų pirma būtina priminti Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymo preambulę: „etninė kultūra yra tautos būties, išlikimo ir tvirtumo esmė, nacionalinės kultūros pamatas, <...> tik savo etnine kultūra besiremianti tauta gali palaikyti savo visuomenės narių pilietinį brandumą, dalyvauti pasaulio civilizacijoje kaip lygiavertė partnerė, išlaikyti tokiai partnerystei ir bendradarbiavimui būtiną orumą, savarankiškumą ir savitumą“. Etninė kultūra apima tautinės tapatybės išsaugojimą ir tradicijų puoselėjimą, skatina visuotinį žmonių įsitraukimą į kultūrinę saviraišką, sukurdama tautiškos, patriotinės ir kultūringos visuomenės pagrindus (puikus to pavyzdys – neseniai Latvijoje vykusi 150-mečio Dainų šventė).
Tuo pačiu etninė kultūra yra ir Lietuvos nacionalinio saugumo pamatas. Tai pabrėžiama Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo priedėlyje „Lietuvos nacionalinio saugumo pagrindai“: vidaus politika turi ugdyti tautinę savimonę, valstybės pareiga yra „užtikrinti lietuvių tautos ilgalaikių gyvybinių interesų apsaugą saugodama <...> kalbą, etninę kultūrą, kultūros savitumą ir papročius, kultūros paveldą“, puoselėti nacionalinės kultūros tapatumą globojant etninę kultūrą ir vietos tradicijas.
Nepaisant šių įstatymais įtvirtintų nuostatų etninės kultūros atžvilgiu, Kultūros ministerija kasmet tvirtindama LKT lėšomis finansuojamų projektų teikimo gaires kelis metus EK ir NKP programoje vis nustatydavo diskriminacinio pobūdžio projektų prioritetą – skatinti etninės kultūros ir nematerialaus kultūros paveldo įsiliejimą į kitus kultūros sektorius ir (ar) inovacijas, skiriant iki 10 balų (iš visų 100 balų sumos). Nefinansuotų projektų dauguma už šį prioritetą gaudavo tik po 0–3 balus.
Kažkodėl tokio prioriteto įsilieti į kitus kultūros sektorius nėra teikiant kitų sričių ir programų projektus. Priešingai, profesionalaus meno sričių projektams skiriama net iki 20 balų vertinant jų svarbą būtent tos kultūros ar meno srities raidai (to reikėtų ir etninės kultūros projektams). Remiantis lygiateisiškumo principu, reikėtų analogiškai vertinti profesionalaus meno sričių projektus – nustatant prioritetą įsilieti į etninę kultūrą ar jos atskiras sritis, nes taip būtų skatinama nacionalinė kultūra. Tačiau profesionalaus meno projektams tokia nuostata netaikoma, o tai pažeidžia lygiavertės konkurencijos principus.
Nuolat pabrėžiame, kad EK ir NKP laukas yra labai įvairus ir jam dažnai būdingas įvairių sričių susiliejimas dėl didžiulės įvairovės: į šį lauką patenka sakytinis, muzikinis, šokamasis, žaidybinis ir vaidybinis folkloras, tarmės, tautodailė, tradiciniai amatai, etnoarchitektūra, kalendorinės šventės ir t.t. Kiti kultūros ir profesionalaus meno projektai skaidomi į atskiras sritis – muziką, šokį, teatrą, literatūrą, dailę, dizainą, architektūrą ir pan. Tuomet reikėtų EK ir NKP programos projektuose taip pat matyti analogišką įvairių sričių įvairovę, tačiau jos LKT ekspertai vertindami projektus tarsi nepastebi.
Taip pat neaišku, kodėl siekiama būtent EK ir NKP programos projektais skatinti inovacijas, kai etninės kultūros modernizavimas nepažįstant jos autentiškų formų gali gerokai padidinti „kičinę“ kūrybą (tai primena nuo sovietmečio žinomą liūdną patirtį). Kai kurie šios programos projektai aktualūs dėl siekio atgaivinti jau beveik prarastas etnokultūrines vertybes ir skatinti jų išsaugojimo praktikas, todėl jiems visiškai svetimas siekis įsilieti į kitas kultūros sritis ar inovacijas. Neveltui Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatyme įrašyta nuostata, kad Kultūros ministerijos valdymo sričiai priskirtos institucijos „remia autentiškas, natūralioje aplinkoje gyvuojančias etninės kultūros raiškos formas“.
Pabrėždama prieštaravimą šiam įstatymui ir tai, kad minėtas prioritetas daugeliu atvejų kelia pavojų etnokultūrinių vertybių ir tradicijų išsaugojimui bei neatitinka lygiavertės konkurencijos sąlygų, Etninės kultūros globos taryba kelis metus siekė, kad šis prioritetas būtų išbrauktas iš EK ir NKP programos. Galiausiai tarsi pavyko, nes šiemet patvirtintose LKT finansavimo gairėse šis prioritetas buvo pakeistas labiau priimtinu kitu – skatinti EK ir NKP aktualizavimo veiklas bei šiuolaikinės visuomenės prieigą prie EK ir NKP išteklių.
Tačiau šis pasiekimas tampa beverčiu, kadangi atsirado daug blogesnis dalykas kitame dokumente – „Programos „Etninė kultūra ir nematerialus kultūros paveldas“ projektų vertinimo prioritetų ir kriterijų balų apraše“, kurį patvirtino pati LKT. Šis dokumentas nebuvo aptartas pristatant naująsias LKT lėšomis finansuojamų projektų teikimo gaires ir yra mažiau pastebimas, nes pateikiamas tik LKT kvietime teikti paraiškas (nuo šių metų birželio 9 d. iki rugsėjo 11 d. – taigi paraiškos jau turėtų būti rengiamos, nors vasaros atostogų metas tam labai nepalankus).
Šiame LKT patvirtintame dokumente slypintis naujas pavojus etninės kultūros projektams atsiranda dėl to, kad aprašant EK ir NKP programoje nuo seno buvusį kriterijų projekto meninės ir kultūrinės veiklos kokybė, už kurį skiriama daugiausia balų (net iki 20 – dvigubai daugiau nei pagal išbrauktą prioritetą), atsirado naujas išaiškinimas: „Projektas išsiskiria aukšta kūrybinio turinio kokybe. Veiklose dalyvauti kviečiami profesionalaus meno ir (ar) kultūros kūrėjai, kitų sričių atitinkamas kvalifikacijas turintys specialistai, pridėtas detalizuotas jų sąrašas, apibrėžtos jų funkcijos projekte“. (Beje, iki šiol šis kriterijus apraše buvo apibūdinamas kitaip: „Projekto meninės ir (ar) kultūrinės veiklos kokybė yra aukšta, numatyti kompetencijas turintys dalyviai, pridėtas jų sąrašas ir apibrėžtos jų funkcijos projekte.“).
Toks naujas šio kriterijaus išaiškinimas visų pirma tampa galvos skausmu norint suprasti, kas yra profesionali kultūra, nes iki šiol teko girdėti tik sąvoką aukštoji kultūra (apibendrinant įvairius jos išaiškinimus – tai nuo plačios visuomenės atsiriboti linkusi aukštuomenės kultūra, pasižyminti tam tikru gyvenimo būdu ir vartojimo įpročiais, kuriems ypač būdingas pomėgis profesionalaus meno formoms ir pan.). Taip pat lieka visiškai neaišku, kas yra šio kriterijaus apraše paminėti kitų sričių atitinkamas kvalifikacijas turintys specialistai. Nelabai suprantamas reikalavimas ir dėl kūrybinio turinio, kaip bus pamatuojama jo aukšta kokybė? – juk ne visi EK ir NKP projektai grindžiami nauja kūryba, dalis yra skiriami seniai sukurtų dalykų užfiksavimui, tyrimams, skelbimui ir pan.
Visgi pats svarbiausias klausimas – kodėl būtent EK ir NKP programoje vertinant projektų kokybę atsiranda reikalavimas pasitelkti ne etninės kultūros specialistus ir puoselėtojus, bet profesionalaus meno ir (ar) kultūros kūrėjus, jei toks reikalavimas netaikomas net profesionalaus meno projektams? Naujas EK ir NKP projektų kokybės vertinimo apibūdinimas parodo, kad LKT visiškai nepripažįsta etnokultūrinių kompetencijų ir pasiekimų, o pati etninė kultūra nėra jokia vertybė, nes jai tarsi invalidui būtina pasiramstyti profesionalaus meno lazdele.
Tokios nuostatos akivaizdžiai prieštarauja minėtiems įstatymams, kuriuos LKT vadovybė ir nariai, priimdami savo sprendimus, privalo žinoti, nes bene svarbiausia LKT paskirtis – įgyvendinti kultūros politiką. Ypač svarbu įsisąmoninti etninės kultūros svarbą nacionalinio saugumo užtikrinimui, nes dabartiniu metu tai akivaizdžiai patvirtina Ukrainos pavyzdys.
Etninės kultūros globos taryba šiemet kreipėsi į Ukrainos ambasadą Lietuvoje ir paprašė pasidalinti, kaip Ukrainai pavyko išugdyti tokį patriotišką jaunimą, kovojantį už savo šalį ir jos tapatybę. Gautas atsakymas, kad tuo tikslu Ukrainos Jaunimo ir sporto ministerijoje įsteigtas Tautinio ir patriotinio ugdymo departamentas, nuo 2018 m. ministerija kasmet skiria finansavimą visuomeninių organizacijų parengtiems tautinio-patriotinio ugdymo projektams, panašūs konkursai rengiami visuose Ukrainos regionuose, o svarbiausias dokumentas – 2019 m. Ukrainos prezidento dekretu patvirtinta prioritetinė Tautinio ir patriotinio ugdymo strategija, kuriai įgyvendinti skirtas 2020–2025 m. veiksmų planas ir kiti teisiniai dokumentai. Jų pagrindu sukurta tautinio-patriotinio ugdymo subjektų sistema, rengiami specialistai ir savanoriai, vykdomos įvairios veiklos (net dabartinėmis karo sąlygomis).
Tuo tarpu Lietuvoje etninė kultūra vis labiau nuvertinama, nors savo valstybės nepriklausomybę taip pat pasiekėme būtent etnokultūrinio sąjūdžio dėka, kuris užgimė XX a. 7-ajame dešimtmetyje ir ilgainiui tapo vienu iš reikšmingiausių Persitvarkymo Sąjūdžio ir Dainuojančios revoliucijos galios šaltinių (tai išsamiai ištyrė ir aprašė prof. A. Ramonaitė savo knygoje „Sąjūdžio ištakų beieškant“).
Kalbant apie LKT paskelbtą etninės kultūros projektų kokybės kriterijaus naują išaiškinimą ir jo absurdiškumą, verta priminti, kuo skiriasi etninė kultūra ir nematerialus kultūros paveldas nuo profesionalaus meno:
Glaustas etninės kultūros apibrėžimas pateiktas Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatyme: „Etninė kultūra – visos tautos (etnoso) sukurta, iš kartos į kartą perduodama ir nuolat atnaujinama kultūros vertybių visuma, padedanti išlaikyti tautinį tapatumą bei savimonę ir etnografinių regionų savitumą“.
Nematerialaus kultūros paveldo apibrėžtis pateikta UNESCO priimtoje Nematerialaus kultūros paveldo apsaugos konvencijoje pabrėžiant, kad NKP priskiriama ilgainiui nusistovėjusi veikla, išraiškos formos, žinios ir įgūdžiai, su jais susiję objektai, žmogaus veiklos produktai ir kultūrinės erdvės, kuriuos bendruomenės, grupės pripažįsta savo kultūros paveldo dalimi, jos perduodamos iš kartos į kartą siekiant tapatybės ir tęstinumo.
Profesionaliojo meno sąvoka apibrėžta Meno kūrėjo ir meno kūrėjų statuso įstatyme: „Profesionalusis menas – originali aukšto meistriškumo ir meninio lygio kūryba, tokia pripažįstama profesionaliųjų meno vertintojų“.
Taigi profesionaliam menui būdinga originali kūryba, dažniausiai siejama su pavienių asmenų autoryste, o etninei kultūrai – kolektyvinė iš kartos į kartą perduodama ankstesnius kūrinius ir reiškinius atkartojanti kūryba (tačiau ne tik ji, nes svarbu ir kitos veiklos, jų raiškos formos). Kita vertus, etninei kultūrai taip pat nesvetima „aukšto meistriškumo ir meninio lygio kūryba“, kurią pripažįsta būtent šios srities vertintojai – etnologai, folkloristai, etnomuzikologai ir kiti kompetentingi specialistai. Būtent jų sprendimu etninės kultūros puoselėtojams skiriamos įvairios premijos ir aukščiausi apdovanojimai (Nacionalinė Jono Basanavičiaus premija, Kultūros ministerijos premijos už tradicinės kultūros puoselėjimą, geriausiems folkloro ansambliams skiriamas „Aukso paukštės“ apdovanojimas, geriausiems tautodailininkams – „Sidabro vainiko“ apdovanojimas ir kt.). Etninės kultūros srityje didžiausią kompetenciją turintys puoselėtojai yra tiesioginiai tradicijų tęsėjai arba giliu šios srities išmanymu, išugdytais įgūdžiais ir patirtimi pasižymintys tradicijų žinovai. Deja, tokį profesionalumą etninėje kultūroje retai pripažįsta profesionalaus meno atstovai, kadangi dažnai skiriasi vertinimo kriterijai ir kūrybinės veiklos siekiai – profesionalaus meno kūryboje nuolat siekiama inovatyvumo ir originalumo, o etninėje kultūroje būtina paisyti tradicijų.
Nežinia, kaip galima atitikti į EK ir NKP programą įrašytą reikalavimą įtraukti profesionalaus meno atstovus, jei projektai skiriami grynai etnokultūrinėms veikloms: pavyzdžiui, folkloro ekspedicijai surengti, leidiniui apie tradicijas ar kitas bendruomenines nematerialaus kultūros paveldo vertybes išleisti, mokyti tradicinių amatų, surengti tradicines kalendorines šventes ir pan. Ką reikėtų pakviesti iš profesionalaus meno, pavyzdžiui, į Rasos šventę Verkių parke Vilniuje (kurioje ir be profesionalaus meno pagalbos dalyvauja apie 10 tūkst. žmonių) – cirką, teatrą ar operos dainininkus, o iš kitų specialistų – gal nardytojus, kad Neryje padėtų plukdyti vainikėlius? Ką iš profesionalaus meno pasikviesti siekiant bendruomenėse ir plačiau visuomenėje puoselėti į Lietuvos sąvadą įrašytas NKP vertybes (pvz., stintų gaudymo, skiedrinės stogdengystės, verbų rišimo, lietuviškų imtynių, „Ritinio“ žaidimo, „Šyvio šokdinimo“ papročio, Žiūrų kaimo ir kitų kaimų bendruomeninio dainavimo ir kitas tradicijas)? Akivaizdu, kad visiškai neatsižvelgta į UNESCO reikalavimus puoselėti NKP visų pirma bendruomenėse, nors Lietuva, pasirašydama UNESCO Nematerialaus kultūros paveldo konvenciją, yra įsipareigojusi tuo vadovautis.
Beje, siekiant įgyvendinti naują LKT išaiškinimą dėl EK ir NKP Projektų kokybės, projektinė sąmata atlyginant kviestiniams profesionalaus meno kūrėjams ir kitiems specialistams neabejotinai išaugtų, nors jų paslaugos iš esmės būtų visiškai nereikalingos daugumai EK ir NKP programos projektų. Verta priminti, kad LKT paramai skiria biudžetines lėšas, kurios sukauptos visų mūsų dėka.
Iki šiol EK ir NKP programa buvo vienintelė šiai sričiai skirta specializuota LKT programa, tačiau, kaip matome, ir ją norima pajungti profesionalaus meno vertinimo principams. Galimybės teikti etninės kultūros projektus į kitas LKT programas labai ribotos, nes kitose programose prioritetiniai balai irgi skiriami už profesionalaus meno atstovų dalyvavimą (pvz., programoje „Ugdymas kultūra“), dalis programų skirtos tik profesionaliam ar šiuolaikiniam menui („Kūrybiška Europa“; „Nacionaliniai paviljonai Venecijos bienalėje“; „Strateginis meno kūrėjų organizacijų finansavimas“; „Tarptautiniai muzikos atlikimo meno konkursai“), kaip ir projektiniam finansavimui pagal atskiras kultūros ir meno sritis („Literatūra“; „Muzika“; „Scenos menai“; „Taikomieji menai“; „Vizualieji menai“).
Regis, tokiu būdu siekiama visiškai sunaikinti grynai etnokultūrinius projektus, kurie grindžiami visuomenės įtraukimu į bendruomenines, edukacines ir socialines veiklas, yra skirti etnokultūrinių vertybių ir reiškinių tyrimams, sklaidai ir pan. Panašu, kad vietoj to bus remiami įvairūs profesionalaus meno bandymai savaip ir bet kaip interpretuoti etninę kultūrą, nereikalaujant apie ją jokio išmanymo.
Šią naują „Prokrusto lovą“ etninės kultūros projektams patvirtino Lietuvos kultūros taryba nutarimu 2023 m. birželio 7 d. Nr. 4LKT-10(1.3E). Kyla daug klausimų: kas konkrečiai šio sumanymo autoriai? ar tai buvo išsamiai aptarta su LKT nariais? ar priimant tokį sprendimą paprasčiausiai pritrūko išmanymo, dėmesingumo, o gal tokia etninės kultūros menkinimo kryptis pasirinkta sąmoningai, išradingai pakeičiant vieną gniuždymo būdą kitu?
Neramu, kad tokie sprendimai priimami tuomet, kai susidarius grėsmingai geopolitinei situacijai Lietuvai reikėtų kuo greičiau perimti Ukrainos patirtį siekiant ugdyti visuomenės patriotiškumą ir meilę savo krašto tradicijoms. Šiuo atveju elgiamasi priešingai, visiškai nepaisant teisės aktais įtvirtintos etninės kultūros svarbos užtikrinant Lietuvos nacionalinį saugumą. Ar taip gali elgtis už kultūros politikos įgyvendinimą atsakinga institucija?
