Lietuvos skaitytojams Akutagavos kūryba pažįstama jau daugiau nei pusę amžiaus. Pirmąkart jo proza lietuvių kalba pasirodė 1965 m. („Rašiomono vartai“). Tačiau jau beveik pora dešimtmečių nėra buvę naujų Akutagavos kūrinių vertimų į lietuvių kalbą, o lig šiol vienintelis vertimas iš japonų kalbos – 1969 m. žurnale „Nemunas“ publikuota apysaka „Vandenių šalyje“, rašoma pranešime žiniasklaidai.
„Miražas“ – lietuvių kalba lig šiol neskelbtų Akutagavos apsakymų rinktinė. Kai kurie jų parašyti kūrybinio kelio pradžioje, kiti priklauso vėlyvajam laikotarpiui; dauguma jų ir šiandien plačiai skaitomi ir nagrinėjami.
Ankstyvoje Akutagavos kūryboje, pradedant garsiuoju apsakymu „Rašiomono vartai“, gausu japonų tautosakos bei budistinių istorijų motyvų. Tai charakteringa ir šios knygos tekstams „Pragaro atvaizdas“, „Drakonas“, „Nosis“ ir „Batatų sriuba“: jų siužetai paremti nežinomų autorių pasakojimais iš „Praeities istorijų rinkinio“ (Konjaku monogatari-shū, XII a.) ir „Udžio istorijų rinkinio“ (Uji Shūi Monogatari, XIII a.). Tačiau Akutagavos kūrinių veikėjai išsiskiria sudėtingu vidiniu pasauliu, būdingu moderniosios literatūros personažams. Šiandienos Japonijoje tai chrestomatiniai tekstai.
„Pragaro atvaizdo“ tema – ryšys tarp meno ir gyvenimo – buvo svarbi Akutagavai, amžininkų kritikuotam dėl tariamos originalumo stokos bei atitrūkimo nuo realybės ir ragintam rašyti tuo laikotarpiu išpopuliarėjusią autofikcinę prozą. Pilies dailininkas Jošihidė, siekdamas autentiškumo, paaukoja menui tai, kas jam brangiausia. Šio teksto pagrindu pastatytas baletas bei Kabukio spektaklis, sukurtas ne vienas filmas.
Apsakymo „Nosis“ protagonistui, aukšto rango vienuoliui, kyla nemažai praktinių keblumų dėl itin ilgos nosies. Bet dar labiau jis kenčia dėl įžeistos savigarbos. Jo slaptos komiškos pastangos pakeisti savo įvaizdį netikėtai aktualios XXI amžiaus skaitytojui.
Humoro ir empatijos kupinas „Batatų sriubos“ pasakojimas taip pat jaudina ir šiandien: likimas iškrečia žiaurų pokštą apgailėtinam žemo rango tarnautojui, išpildydamas jo kuklią, bet, atrodė, nepasiekiamą svajonę. Pastebima ir Nikolajaus Gogolio apsakymo „Apsiaustas“ įtaka.
„Drakono“ tema – fanatiškai gandais tikinti minia; čia pašiepiamas žmogiškas negebėjimas suabejoti visų priimtomis tiesomis.
Apsakymas „Nemirtingasis“ skirtas vaikams. Jo pavadinimas japoniškai – Sennin – taoistinis ir budistinis terminas, reiškiantis nemirtingąjį, burtininką, atsiskyrėlį.
Likusių rinktinės tekstų veiksmas vyksta rašytojo gyventuoju laikotarpiu, juose liečiamos kūrybos bei būties temos, yra ir autobiografinių detalių. Tai kafkiško siužeto „Žiema“ ir Vakaruose mažiau žinomas apsakymas „Po mirties“, meno vertinimo ir amžinumo klausimus svarstantys trumpi tekstai „Ateitis“, „Pelkė“ ir „Fortepijonas“. Su humoru kūrybinį gyvenimą vaizduojančių apsakymų „Proza“ ir „Dešimties jenų banknotas“ veikėjas Jasukičis – rašytojo alter ego – jau pažįstamas Lietuvos skaitytojams iš ankstesnių Akutagavos kūrinių vertimų.
Apsakymų „Pajūry“ ir „Miražas“ veiksmas vyksta vasaros pajūryje, tačiau „Pajūrio“ protagonistas – jaunas rašytojas, su viltimi ir nerimu planuojantis savo ateitį, o „Miraže“ nerimas gilesnis; būsena tarp dienos ir nakties, tarp tikrovės ir vaizdinių čia įgauna grėsmingumo, tvyro mirties nuojauta.
Vienas ilgiausių ir žymiausių rinktinės tekstų – šešių dalių „Krumpliaračiai“. Tai kenčiančios sąmonės portretas: „aš“ jaučia nuolatinį pavojų ir aplinkos priešiškumą, stengiasi iššifruoti jį persekiojančius nelemties ženklus: spalvas, perregimų krumpliaračių ir dirbtinių sparnų haliucinacijas, knygų ir pokalbių įvairiomis kalbomis fragmentus. Tokijas čia vaizduojamas kaip modernus vakarietiškas miestas, bet traukiniai, automobiliai, daugiaaukščiai pastatai, kavinės, barai ir restoranai, knygynai, telefono skambučiai, staiga pasirodantis lėktuvas kelia siaubą ir ne išsklaido, o sustiprina siaubo, netikrumo ir beprasmybės jausmą. Tik pirmoji „Krumpliaračių“ dalis skelbta rašytojui esant gyvam. Netrukus po publikacijos daugelio japonų kritikų šis apsakymas buvo įvertintas kaip meistriškiausias Akutagavos kūrinys.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką.
Ateitis
Nesitikiu, kad po šimtmečių mane pažinos ir supras. Publika dažnai klysta. Ypač šiandienė publika. Istorija moko, kad net Periklio laikų atėniečiai ir Renesanso Florencijos piliečiai toli gražu nebuvo idealūs kritikai. Jeigu ir šiandienos, ir vakarykštė publika tokia, galima numanyti, kokia ji bus ateityje. Deja, abejoju, ar po šimtmečių žmonės gebės atskirti smėlį nuo aukso.
Bet net jei publika būtų ideali, nežinia, ar meno pasaulyje egzistuoja absoliutus grožis. Mano nuovoka tėra šiandienė, aš negaliu numatyti rytojaus. Be to, mano nuovoka – japono, o ne vakariečio. Kodėl turėčiau tikėti grožiu, peržengiančiu laiko ir vietos ribas? Galbūt Dantės pragaro ugnis ir šiandien gali kelti šiurpą Rytų vaikams.
Tačiau tarp tos ugnies ir mūsų tvyro keturioliktojo amžiaus Italijos ūkas.
Be to, aš tik paprastas rašytojas. Net jeigu ateities publika neklys, net jeigu esama universalaus grožio, mano kūryba nebus saugoma tarp klasikų kūrinių. Akivaizdu, kad praėjus šimtmečiams apie ją nebus žinoma.
Kartais įsivaizduoju, kaip po dvidešimties ar penkiasdešimties, ar po šimto metų ateis laikas, kai niekas nė nežinos, kad gyvenau. Mano raštai, padengti storu dulkių sluoksniu, veltui lauks skaitytojų knygyno kampe tarp kitų senų knygų. O gal užsilikęs paskutinis egzempliorius gulės kur bibliotekoje apniktas negailestingų knyginių utėlių, apiplyšęs ir neįskaitomas. Tačiau –
Tačiau, – svarstau aš.
Galbūt kas nors atsitiktinai ras mano knygą ir perskaitys trumpą apsakymą ar bent kelias eilutes. Netgi drįstu viltis, kad tose eilutėse tas nepažįstamas skaitytojas išvys nuostabią svajonę.
Nesitikiu, kad po šimtmečių mane pažinos ir supras. Be abejo, tokia viltis prieštarautų mano suvokimui. Bet vis tiek įsivaizduoju... Įsivaizduoju skaitytoją, kuris po amžių vienatvės paims į rankas mano knygą.
Galbūt tam skaitytojui prieš akis iškils, nors ir miglotai, mano sukurtas miražas.
Žinau, protingi žmonės pasijuoktų iš mano kvailumo. Ir aš pats ne mažiau nei kiti žiūriu į savo kvailumą su pašaipa. Bet ir juokdamasis iš savęs negaliu nejausti gėlos dėl savo bejėgiškai aistringo troškimo. Ar veikiau man kelia gailestį ir mano, ir apskritai žmogaus bejėgiškumas.
1919 m. liepa
Pajūry
I
...Lietus vis nesiliovė. Po pietų be perstojo rūkėm „Shikishimos“ cigaretes ir plepėjom apie draugus Tokijuje.
Buvom apsistoję vasarnamyje, atskirame namuke su dviem kambariais po šešis tatamius. Už nendrinių užuolaidų nuo saulės – tuščias kiemas. Tuščias, tik šen bei ten styro pajūrio viksvos nulinkusiomis šluotelėmis. Kai atvažiavom, tų šluotelių dar beveik nebuvo. O kurios kyšojo, buvo dar žalios. Bet dabar jos šviesrudės, o ant jų galiukų kabo lietaus lašai.
– Na, metas padirbėti, – M., išsitiesęs ant grindų, valė trumparegio akinius standžiai prikrakmolytos vasarnamio jukatos* rankove. * Jukata (yukata) – vasarinis kimono. (Čia ir toliau – vert. past.)
Darbas – rašyti mūsų mėnesiniam žurnalui.
M. nuėjo į gretimą kambarį, o aš, padėjęs galvą ant sėdimosios pagalvėlės, ėmiau skaityti „Istoriją apie aštuonis Satomio šunis“*. Vakar perskaičiau iki tos vietos, kur Šinas, Genpačis ir Kobungas iškeliauja gelbėti Sosukės. „Tada Terubumis Amadzakis išsitraukė iš užančio penkis ryšelius aukso smilčių. Tris jų padėjęs ant vėduoklės tarė: „...Klausykite, šunys kariai, kiekviename šių ryšelių yra po trisdešimt rio**. Nedaug, bet kelionėje pravers. Tai ne mano, o jo didenybės Satomio atsisveikinimo dovana, tad neatsisakykite jos priimti.“ Skaitydamas prisiminiau užvakar gautą honorarą, keturiasdešimt sènų*** už puslapį. Liepą mudu baigėme universiteto Anglų kalbos ir literatūros fakultetą. Atėjo metas galvoti, kaip užsidirbsim gyvenimui. Pamiršęs „Aštuonis šunis“, susimąsčiau apie tai, kad tapsiu mokytoju. Bet užsnūdau ir susapnavau tokį trumpą sapną.
Atrodo, jau buvo naktis. Nuleidęs langines, vienas gulėjau kambaryje. Kažkas pasibeldęs pašaukė: „Ei, ei.“
Žinojau, kad už lango tvenkinys. Bet nepažinau, kieno tai balsas.
– Ei, turiu vieną prašymą... – tarė balsas lauke. Išgirdęs šiuos žodžius, pamaniau, kad tai K. Tas niekam tikęs vyrukas studijavo filosofiją metais jaunesniame kurse.
Nesikeldamas garsiai atsakiau:
– Nesugraudensi manęs. Tau vėl reikia pinigų?
– Ne, ne pinigų. Aš tik norėčiau supažindinti tave su viena moterimi...
Turbūt tai buvo ne K. balsas. Ir dar atrodė, kad kalba žmogus, linkintis man gera. Staiga nudžiugęs, nuskubėjau atverti langinių. Kieme iki pat verandos išties tyvuliavo didžiulis tvenkinys. Bet ten nebuvo nei K., nei nieko kito.
Valandėlę žiūrėjau į mėnulio atspindį vandenyje. Vanduo nešė jūržoles, tarytum būtų prasidėjęs potvynis.
Netolies pastebėjau žėrinčius raibulius. Jie atvilnijo man prie pat kojų, ir pasirodė karosas. Skaidriame vandeny jis lėtai viksnojo uodega ir pelekais.
„Ak, juk tai karosas su manimi kalbėjo“, – pagalvojau su palengvėjimu.
Kai pabudau, pro nendrines užuolaidas jau skverbėsi blausi šviesa. Nešinas dubeniu išėjau į lauką ir patraukiau prie šulinio už namo prausti veido. Bet ir nusiprausęs kažkodėl niekaip negalėjau pamiršti ką tik regėto sapno.
„Tas karosas – tai mano pasąmonė“, – dingtelėjo man.
