Lietuvių fotografijos grandų darbai išvyksta pas Pietų Korėjos žiūrovus: kokią tapatybę jiems pristatysime?

Su kuratorėmis Ugne Marija Makauskaite ir Justina Augustyte kalbėjomės reikšmingo meno įvykio išvakarėse – paroda „Uncoverings. The Search for Identity in Lithuanian Photography“ supakuota ir iš Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus (LNDM) saugyklos išvyko į Seulo fotografijos muziejų. Jaudulio, kaip šią parodą priims P. Korėjos žiūrovai, anot pašnekovių, tikrai yra – juk ši ekspozicija reprezentuos ne tik LNDM, bet ir visą Lietuvos fotografijos lauką.

Visgi turint svarų partnerių užnugarį ir kompetentingą komandą, abejonių dėl vernisažo sėkmės U. M. Makauskaitei nekyla. Tačiau rengiant tokias dideles tarptautines parodas, o ypač šiandieninėmis pandeminės situacijos apsunkintomis tarptautinio bendradarbiavimo ir keliavimo sąlygomis – reikia būti pasiruošus netikėtumams bei nuolat besikeičiančiai situacijai.

„Džiugu, kad projekto metu mums talkino ir prie sklandaus projekto įgyvendinimo prisidėjo tiek LNDM darbuotojai, tiek Seulo fotografijos muziejus, tiek projekto partneriai. Taip pat šiek tiek neramu, o gal veikiau smalsu, kaip Pietų Korėjos auditorija „prisijaukins“ lietuvišką fotografiją, vis tik tai tolimas kraštas – ir geografiškai, ir kultūriškai. Tačiau jų valstybės istorija, kaip ir mūsų, praeitame amžiuje buvo itin sudėtinga. Todėl viliamės, kad tapatybės paieškos istorinių dramų kontekste Korėjos publikai pasirodys įdomi ir artima tema“, – sakė J. Augustytė, LNDM Vyresn. tyrėja-rinkinio kuratorė.

Pasakojimą išskleis chrestomatinės, ikoniškos fotografijos

Parodos kolekciją sudaro 91 geriausių Lietuvos įvairių kartų fotografų kūriniai. Atrenkant darbus, nepriklausomai nuo ekspozicijos dydžio, anot J. Augustytės, svarbiausia tai, kaip kūriniai padeda išskleisti parodos pasakojimą.

„Kartais parodos dydis dėl to gali tapti šiokiu tokiu privalumu, nes galimybė parodyti daugiau autorių darbų prisideda prie to pasakojimo išsamumo, platumo, gylio. Tačiau šiuo atveju, uždavinių turėjome ir kitokių: ne tik papasakoti apie tapatybės raišką Lietuvos fotografijoje, bet ir pristatyti Lietuvos fotografiją jos beveik nepažįstančiai auditorijai, bent iš dalies atskleisti jos charakterį, raidą, pristatyti kūrėjus“, – atskleidė išsikeltus uždavinius kuratorė.

Taigi į parodą, pasak J. Augustytės, buvo atrinktos ir beveik chrestomatinės, ikoniškos fotografijos, kurias galima būtų laikyti nacionalinio fotografijos „aukso fondo“ dalimi, ir plačiajai publikai galbūt mažiau girdėtų, bet lygiai taip pat svarbių Lietuvos fotografijai menininkų darbus.

Parodoje bus eksponuojamos Antano Sutkaus, Romualdo Rakausko, Aleksandro Macijausko, Algimanto Kunčiaus, Vito Luckaus, Romualdo Požerskio, Rimaldo Vikšraičio, Vaclovo Strauko, Romo Juškelio, Virgilijaus Šontos, Violetos Bubelytės, Gintauto Trimako, Algirdo Šeškaus, Remigijaus Treigio, Alfonso Budvyčio, Gintaro Zinkevičiaus fotografijos.

„Šią jau, galima sakyti, istorinės fotografijos kolekciją papildo jaunesnių kartų menininkų, ryškių ne tik fotografijos, bet ir šiuolaikinio tarpdisciplininio meno lauke, kūryba. Seule pristatysime Lauros Garbštienės, Akvilės Anglickaitės, Dovilės Dagienės, Tado Kazakevičiaus, Geistės Kinčinaitytės, Vytauto Kumžos fotografijas. Didžioji dalis Seulo būsimos ekspozicijos fotografijų saugoma LNDM fotografijos rinkinyje“, – pažymėjo ji.

Ko gero, būtų galima drąsiai teigti, kad kitai pašnekovei, LNDM Vyresn. tyrėjai-rinkinio kuratorei U. M. Makauskaitei yra tekę pabendrauti su pačiais svarbiausiais Lietuvos fotografijos atstovais. Tačiau kuratorė to visiškai nesureikšmina, sakydama, kad už pačius menininkus kur kas iškalbingesnė yra jų kūryba.

„Juk užsienio žiūrovui visai nesvarbu, ką yra pasiekęs vienas ar kitas fotografas, kur kas svarbiau jo ar jos kūryba surezonuoja su ją žiūrinčiu. O stiprių kūrėjų turime tikrai daug“, – kalbėjo ji.

Tapatybė, kaip vienas iš daugelio galimų raktų

Kalbėdama apie parodos koncepciją U. M. Makauskaitė pažymėjo, kad su šia ekspozicija siekta supažindinti P. Korėjos žiūrovus ne tik su fotografijos, bet ir Lietuvos istorijos raida.

„Dėl šios priežasties išskyrėme identitetą, kaip pagrindinį parodos aspektą, kuris gali būti vienas iš įrankių, norint perskaityti pasirinktų menininkų kūrybą. Pati paroda sudaryta iš trijų dalių. Nors chronologinės ribos čia labiau punktyrinės, tačiau kiekviena dalis apžvelgia pagrindinius kiekvieno laikotarpio aspektus“, – aiškino kuratorė.

Pirmąją dalį sudaro sovietmečio fotografija. Ji, anot U. M. Makauskaitės, persisunkusi humanistiška estetika, kalba apie žmogaus santykį su jo aplinka.

„Su tokių menininkų, kaip A. Sutkus, V. Luckus, A. Kunčius ar R. Požerskis, darbuose vaizduojamu žmogumi nesunku susitapatinti – tai netobula netobulai gyvenanti, bet unikali asmenybė“, – atkreipė dėmesį pašnekovė.

Antrąją dalį sudaro fotografų karta, debiutavusi maždaug 9-ajame dešimtmetyje. „Menininkai ėmėsi nagrinėti kompleksiškus individo ir visuomenės santykius, abejoti žmogiškosios tapatybės vientisumu, ryškinti jos trapumą, fragmentiškumą laiko kontekste. Pavyzdžiui, V. Bubelytės, G. Trimako ar A. Budvyčio darbuose fotografuojamasis yra „nužmoginamas“, tai – tik dar vienas objektas“, – pastebėjo U. M. Makauskaitė.

Trečiąją parodos dalį sudaro darbai, sukurti jau po 2000-ųjų. „Tai skirtingomis formomis analizuojantys menininkai įvairius dabarties procesus ir jos ryšius su praeitimi, nesiekdami objektyvaus dokumentavimo, o priešingai – dažnai pasiūlydami daugiau klausimų negu pateikia atsakymų. Beje, jauniausių menininkų dalį sudaro pasiskolinti eksponatai, dėl to esame be galo dėkingos už pasitikėjimą parodoje dalyvaujantiems jauniausios kartos atstovams“, – pasakojo pašnekovė.

Su pasvarstymu, kad per fotografiją, ko gero, atsiskleidžia Lietuvos tapatybė, J. Augustytė sutiko tik iš dalies, jos pastebėjimu, tapatybė – kompleksiškas darinys, kurio neįmanoma apibrėžti vienpusiškai.

„Mūsų visų tapatybės daugianarės: priskiriame save lyčiai, tautai, valstybei, bendruomenei, kartai ir t.t. Tad ir norėjome atskleisti, kiek įvairių gali būti tapatybės raiškos formų ir kaip jos kinta keičiantis istorinei, politinei, kultūrinei situacijai. Tai nepaprastai platu, problemiška, ir šioje parodoje mes nepretenduojame į universalų, visiems pritaikomą pasakojimą. Tiesiog pateikiame savo žvilgsnį ir siūlome tapatybę kaip vieną iš daugelio galimų raktų, padėsiančių susipažinti su Lietuvos fotografija“, – aiškino J. Augustytė.

Neabejotinai, fotografija viena ryškiausių medijų, kurioje užfiksuota šaliai svarbiausi įvykiai. Kokie kertiniai taškai atsispindės į Seulą išsiųstuose darbuose?

Iš instagramo – į muziejaus rinkinius?

Šiandien fotografijos žanras labai demokratiškas – fotografuoti gali daugelis ir tam praktiškai nereikia specialios įrangos. Telefonus fotografijai, J. Augustytės pastebėjimu, naudoja ir menininkai, Lietuvoje – pavyzdžiui, vienas pirmųjų tą ėmė daryti Alvydas Lukys.

„Taigi visos priemonės yra tinkamos vaizdui sukurti, prieš gerą dešimtmetį buvęs aktualus analoginės ir skaitmeninės fotografijos konfliktas šiandien vis rečiau prisimenamas. O fotografijos kaip meno kūrinio ar muziejinio artefakto vertė nepriklauso nuo joje užfiksuotos akimirkos svarbumo. Dažnai, atrodytų, pačius nesvarbiausius dalykus – numintą kilimėlį prie durų, nepaklotą lovą, šaligatvio fragmentą vaizduojančios fotografijos tampa reikšmingais meno kūriniais. O aš taip pat fiksuoju aplinką telefonu, kaip ir visi turbūt, bet be kūrybinių intencijų“, – atsakydama į klausimą, ar paimanti į rankas fotoapartą kalbėjo J. Augustytė.

Su mintimi, kad turbūt instagramo kūrinių atkasti nesiims jokie „archeologai“, U. M. Makauskaitė nenorėjo sutikti, anot jos, jau 2017 m. skaitmeninės kultūros teoretikas Lev Manovich išleido studiją apie instagramą ir šiuolaikinį atvaizdą: „Turiu omenyje ne tik meno lauką – reikia priimti kaitą, kaip natūralų procesą, ir rasti jai įrankius perskaityti bei suprasti“, – sakė ji.

Kolegės nuomonei J. Augustytė pritarė, sakydama, kad polinkis fiksuoti save ir savo aplinką nėra naujas.

„Mėgėjiška fotografija egzistuoja jau daugiau kaip šimtmetį, nuo tada, kai fotokameros pasidarė lengvesnės, o fotografijos technologija paprastesnė. Aišku, atvaizdų kiekiai anksčiau buvo kiti, tačiau žmonės taip pat, kaip ir dabar fiksavo savo asmenines šventes, šeimos narius, augintinius, keliones, buitį. Tai, kas tuomet buvo fiksuojama sau, asmeniniam albumui, dabar darosi labai įdomu, dažnai įdomiau negu išlikę ateljė fiksuoti reprezentatyvūs, „sustatyti“ portretai. Ta kasdienybė, kurios nesureikšminame, kažkaip ypatingai nesaugome, nesuteikiame muziejinės vertybės statuso, ir išnyksta greičiausiai. O joje nepaprastai daug informacijos. Todėl aš už tai, kad mūsų kasdienybė išliktų ir artefaktais, ir vaizdais, kad ir instagramo“, – kalbėjo pašnekovė.

Į dailėtyrą pastūmėjo K. Sabaliauskaitės „Silva Rerum“

Kalbai pasisukus apie pasirinkimus, U. M. Makauskaitė, paklausta, kaip palinko link meno istorikės profesijos, ir ar tai pateisino jos lūkesčius, pasakojo, kad studijuoti dailėtyrą nusprendusi anksti, dar 9-oje klasėje, kai buvo išleista pirmoji Kristinos Sabaliauskaitės romano „Silva Rerum“ dalis. Tuomet ji ir supratusi, jog menotyra – tai atskiras, pilnas nuotykių pasaulis.

„Ir nors nuo mano apsisprendimo praėjo išties nemažai laiko, nei karto savo pasirinkimu nesigailėjau – jau vien ko vertos karštos diskusijos apie feminizmą, meną viešosiose erdvėse ar sociopolitinę situaciją! Šias, kaip ir daugelį kitų, temų analizavome studijų, mano alma mater Vilniaus dailės akademijoje, metais, už ką esu be galo dėkinga dailėtyros katedros dėstytojoms, kurios ne tik leisdavo laisvai reikšti mintis, kartais nesutampančias su jų pačių, bet ir skatindavo gilintis į mus dominančias temas dalindamosis savo asmeninėmis knygomis“, – studijų metus prisiminė U. M. Makauskaitė.

J. Augustytė menotyrą tikino taip pat atradusi gan anksti. „Kryptingai rinkausi profesiją.Visada buvau šalia menų, domėjausi jais, tačiau, tiesą pasakius, niekada neįsivaizdavau savęs kaip kūrėjos, taigi galbūt dėsningai pasirinkau menotyros studijas. Tačiau muziejuje atsidūriau netikėtai pačiai sau. Dabar savęs kitur ir nebeįsivaizduoju“, – atviravo ji.

Retai kada dienos muziejuje būna vienodos

U. M. Makauskaitė viename savo interviu yra minėjusi, kad prie „Aniceta, Stasys, Teresė, Jonas, Janė, Petras, Mykolas, Uršulė, Anupras ir kiti. Čiabuvių pasakojimų“ parodos dirbo maždaug metus, o kūrybinė komanda, bent jau paskutinėmis savaitėmis – atstojo artimuosius. „Galiu tik pasikartoti, jog didelių projektų sėkmė – tai didžiulė ir kompetentinga komanda, vedama betarpiškumo, pasitikėjimo vienas kitu ir didžiulės didžiulės motyvacijos. Šiame projekte buvau koordinatorė ir edukacinės programos kuratorė, o visa pagrindinė atsakomybė – nuo pirminės idėjos išgryninimo iki komandos sudarymo – gulė ant kuratorės, menotyrininkės Margaritos Matulytės pečių. Apskritai, LNDM projektai reikalauja ne mažiau nei metų darbo dėl savo didžiulių apimčių ir komandos ambicijų“, – kalbėjo U. M. Makauskaitė.

„Kaip galite įsivaizduoti, ir prie Lietuvos fotografijos pristatymo P. Korėjoje prisidėjo didelė komanda. Asmeniškai esu be galo dėkinga muziejaus direktoriui Arūnui Gelūnui bei pavaduotojoms Algei Andriulytei bei Jolantai Marcišauskytei-Jurašienei nuo pat pradžios palaikiusiems šią iniciatyvą. Taip pat dėkoju ir projekto konsultantėms, menotyrininkėms – Nacionalinės dailės galerijos vadovei Lolitai Jablonskienei bei vyr. tyrėjai-rinkinio kuratorei Margaritai Matulytei. Žinia, jog LNDM savo eksponatų saugojimui ar transportavimui taiko pasaulinio lygio standartus, tad prie šios parodos ženkliai prisidėjo Prano Gudyno restauravimo centro darbuotojai, ypač dėkoju jo vadovei Jūratei Senvaitienei, kuri negailėdama savo laiko, konsultavo mus viso proceso eigoje, o darbo čia buvo išties nemažai (nuo galimos lipnios juostelės firmos pasirinkimo iki dėžių gamybai skirto medžio storio!). Na ir galiausiai, svarbu paminėti, jog už projektą „serga“ ne tik muziejaus darbuotojai, pristatomi menininkai, bet ir partneriai. Visų pirma, Lietuvos kultūros institutas, ženkliai prisidėjęs prie projekto įgyvendinimo, o ypač projektą koordinuojanti Kristina Agintaitė. Atskira padėka turiu paminėti Lietuvos kultūros atašė Kinijoje ir P. Korėjoje Tomą Ivanauską, kurio iniciatyva ir gimė šis projektas. Šį projektą, kaip svarbią Lietuvos reprezentacijos dalį, įžvelgė Lietuvos kultūros ministerija. Na, ir galiausiai, negaliu nepaminėti Užsienio reikalų ministerijos, kurios paskatinimu parodą lydės katalogas – tai svarbus aspektas galvojant apie projekto ilgalaikiškumą. Katalogo dizainerė Agnė Dautartaitė-Krutulė vizualizavo tai, ko turbūt net negalėjome įsivaizduoti“, – šiltų žodžių negailėjo kolegoms U. M. Makauskaitė.

J. Augustytė pažymėjo, kad praktiškai visoms parodoms dailės muziejuje rengiamasi metus ir ilgiau, pradedant nuo projekto planavimo baigiant ekspozicijos įrengimu, prie jų dirba daugybė žmonių: „Iš tokių didelių, ypatingų muziejaus projektų dar galėčiau išskirti A. Gelūno kuruotą parodą „Protesto menas: sovietmečio nepaklusnieji“ iš V. Tarasovo muziejui dovanotos meno kolekcijos, nuo praeitų metų rudens veikiančią Radvilų Rūmų dailės muziejuje. Tačiau parodos yra tik viena muziejininko darbo dalis, labai daug svarbių veiklų vyksta už ekspozicinių erdvių ribų. Tai, žinoma, tyrimai, mokslinis darbas.“

Dirbantys su rinkiniais muziejininkai, kaip pasakojo J. Augustytė, taip pat rūpinasi ir eksponatų priežiūra bei saugojimu, aprašo naujai gautus eksponatus, rengia juos kelionėms į parodas kitose institucijose, organizuoja jų restauravimą, skaitmeninimą. „O kur dar leidybiniai, edukaciniai projektai... Rutinos darbe tikrai nedaug ir retai kada dienos muziejuje būna vienodos“, – šypsodamasi tikino J. Augustytė.