– Tikriausiai esate latvių kompozitorius, kurio kūryba dažniausiai grojama Lietuvoje, be to, studijavote Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, puikiai kalbate lietuviškai. Koks Jūsų santykis su Lietuva?
– Kadangi augau krikščioniškoje šeimoje ir mano tėtis buvo pastorius, komunistų laikais neturėjau galimybės studijuoti Latvijoje ir atvažiavau į Lietuvą. Toks tas mūsų, trijų Baltijos šalių, likimas – Latvija ir Estija buvo labai rusifikuotos, o Lietuva kiek mažiau. Esu labai laimingas, kad turėjau galimybę pažinti šią šalį ir ją myliu. Iki dabar gerai prisimenu savo kontraboso specialybės profesorių Vytautą Sereiką ir tuometinį Styginių katedros vedėją Saulių Sondeckį. Su lietuvių kompozitoriais susipažinau jau kiek vėliau, grįžęs į Rygą studijuoti kompozicijos. Visada domėjausi lietuvių kuriama muzika – Vytautas Barkauskas, mano mylimas kompozitorius Bronius Kutavičius, Onutė Narbutaitė, Algirdas Martinaitis, Mindaugas Urbaitis. Dabar labai patinka Justė Janulytė – prieš kelias dienas nusipirkau plokštelę „Baltic contrasts“, kuriame yra jos puikus kūrinys „Here at the quiet limit of the world“, atliekamas Estijos nacionalinio vyrų choro ir Lietuvos kamerinio orkestro.
– Lietuviškai išmokote dar bestudijuodamas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje?
– Taip, bet dabar jau primiršau, nes retai praktikuojuosi. Lietuviškai dar pasikalbu su labai geru bičiuliu, smuikininku Elyakum Zalcmanu, vadinome jį Lioka. Su juo kartu grojome Lietuvos filharmonijos orkestre. Pamenu, kai orkestrui vadovavo Juozas Domarkas, važinėdavome po visą Lietuvą. Na, o vėliau mūsų su Lioka keliai išsiskyrė – jis išvyko darbuotis Izraelio filharmonijos orkestre. Iki dabar gyvena Tel Avive, vis dar susiskambiname ir kalbamės lietuviškai. Tokia ta mūsų puiki draugystė.
– Ar greitu metu planuojate atvykti į Lietuvą? Galbūt dalyvausite spalio 11 d. koncerte Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, kurioje skambės Jūsų Koncertas smuikui ir orkestrui Nr. 2 „Vakaro šviesoje“?
– Deja, tą dieną grįšiu iš Vokietijos ir turėsiu važiuoti į Švediją, kur susitiksiu su Hugo Ticciati. Ten vyks festivalis, kuriame Hugo taip pat atliks mano Antrąjį koncertą smuikui ir orkestrui.
– Artėjančiame koncerte Vilniuje Jūsų koncertą irgi grieš Hugo Ticciati. Esate su šiuo atlikėju bendradarbiavę jau ne kartą.
– Mano Pirmasis koncertas „Tolima šviesa“ smuikui ir orkestrui buvo sukurtas 1997 m. Gidono Kremerio prašymu. Jo premjera įvyko Zalcburge, „Kremeratai Baltica“ dirigavo Saulius Sondeckis. Nuo to laiko nemažai kas grojo „Tolimąją šviesą“ – tarp jų ir Hugo, labai pamėgęs šį kūrinį. Kai pirmą kartą su juo susitikome, iškart paprašė, kad sukurčiau dar vieną koncertą smuikui. Tačiau jau buvau parašęs po vieną koncertą smuikui ir violončelei ir galvojau, kad to užtenka, kad nebeturiu ką daugiau pasakyti. Išėjo taip, kad po kurio laiko violončelininkės Sol Gabettos prašymu sukūriau Antrąjį koncertą violončelei. Tad teko parašyti Antrąjį koncertą ir smuikui (juokiasi). Hugo yra ypatingas smuikininkas, jis šį kūrinį gali puikiai atlikti su Lietuvos kameriniu orkestru.
– Papasakokite plačiau apie „Vakaro šviesą“.
– Man svarbu, kad kūriniai turėtų vardus, kaip ir žmonės, nes man kompozicijos yra kaip vaikai. Pirmas koncertas vadinasi „Tolimoji šviesa“, o antrasis koncertas, antrasis vaikas – „Vakaro šviesa“. Pirmoji dalis Andante con passione, netipiškai mano kūrybiniams braižui, prasideda fortissimo – oh my God, prasideda gyvenimas ir jis toks puikus. Pirmoji dalis yra nostalgiška, elegiška, su keliomis emocionaliomis kulminacijomis, o jos pabaigoje skamba monologas bei pirmoji kadencija, paremta latvių liaudies dainų motyvais. Visad pabrėžiu, kad latvių folkloro necituoju – aš juk pats esu latvis, tad kodėl negalėčiau kurti quasi liaudiškus latvių muzikos motyvus. Antroji koncerto dalis yra labai šviesi muzika, po jos kontrasto principu eina dramatiškas epizodas, ironiški, sarkastiški motyvai. Manau, kad rašant koncertą būtinas kontrastas. Na, o trečioji dalis atspindi tylą, vakarą, saulėlydį. Tai šviesi, nostalgiška dalis, kurioje apstu dainavimo – labai mėgstu dainavimą, begalines linijas. Koncerto pabaiga byloja apie amžiną Lux aeterna geismą. Juk visada po dramatiško, tragiško epizodo ateina atpildas – savo muzika klausytojams noriu pasakyti, kad mano muzika yra meilė ir dar kartą meilė. Tik savo kūryboje nesu toks chaotiškas, kaip dabar pasakodamas lietuviškai (juokiasi).
– Tarp iškiliausių Jūsų kūrinių išryškėja juos siejanti gėrio–blogio tematika, šviesos–tamsos motyvai bei gamtos atspindžiai. Kodėl tai Jums svarbu išreikšti savo kūryboje?
– Tiek mano Pirmasis, tiek Antrasis koncertas smuikui ir orkestrui yra apie šviesą. Man tai labai svarbu. Į pasaulį žvelgiu kaip vaikas – visada buvau ir dabar tebesu naivus. O vakaras atskleidžia tai, kad mano gyvenimo kelionėje prasideda saulėlydis. Vakaro šviesa yra mano idealo – meilės simbolis. Man svarbu, kad muzika kalbėtų apie idealizmą, meilę, tikėjimą. Norėčiau, kad žmonės, kurie klauso mano kūrinių, suprastų, jog gyvenime yra daug fantastiškų akimirkų. Pasaulyje juk nemažai negatyvumo, problemų, tragiškų momentų, bet mano muzika ne apie tai. Per kūrybą noriu pasakyti, kad egzistuoja ir toks kelias, kuriame apstu natūros, šviesos. Aš taip žvelgiu į pasaulį.
– Dėkoju už pokalbį.
Pēterio Vasko Koncertas smuikui ir orkestrui Nr. 2 „Vakaro šviesoje“ skambės Lietuvos kamerinio orkestro ir smuikininko bei dirigento Hugo Ticciati koncerte „Švytinti vakaro šviesa“, vyksiančiame spalio 11 d., šeštadienį, 19 val. Filharmonijos Didžiojoje salėje.
