Lapkričio 15 d. 19 val. Andrusas Kivirähkas susitiks su skaitytojais Vilniaus literatų namuose.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką.
Nuo eglės viršūnės atsivėrė puikus vaizdas! Kaimas pilkoje padangėje buvo matyti kaip ant delno. Šen ten skraidžiojo vienas kitas aitvaras, iš karvių tešmenų prisisiurbę pieno iki gerklės, nuo svetimų tvartų sunkiai šokčiodami namų link kaip didelės varlės, grįžo pieno siurbikai. Toliau kirtime ir pats Pinčiukas kasėsi užpakalį į neapdairaus medkirčio paliktą šakotą kelmą. Pelkėje įsižiebė pirmosios žaltvykslės, rodančios, kur upokšniuose palaidoti turtai. Tų turtų niekas negaudavo, o jei kuris mėgindavo, būdavo nugabenamas tiesiai į pragarą.
„Bet gal esama kokios gudrybės, kaip gauti pinigų puodą?“ – svarstė Karlas, godžiai stebeilydamas į melsvas žaltvyksles. Paskui ėmė snūduriuoti ir prieš akis jau matė, kaip akivare sužvejoja neregėtą lobį ir užkasa tik jam vienam žinomoje vietoje. Tuomet išgirdo, kaip kažkas jį kviečia.
– Karlai, ei! – plonu balsu pašaukė moteris. – Ei, Karlai, kur esi?
Šunų Karlas apmirė ir tylėjo. Štai drugys ir pasirodė – pamatęs, kad auka pradingo, tuoj ėmė jos ieškoti. Skambus merginos balsas Karlą šaukė dar ilgokai, kol nutilo.
Po kiek laiko pasigirdo graudus verksmas.
– Oi oi oi! – virkavo vaikas. – Įsipjoviau dalgiu koją! Kraujas bėga! Padėkit, padėkit! Man išbėgs visas kraujas, ateikit į pagalbą!
Karlas drebėjo iš nerimo, persigando prisiminęs, kad kartais vaikai žaisdami su dalgiu išties susižeidžia, bet nė necyptelėjo.
Vaikas dar ilgai verkšleno, galiausiai ėmė gargaliuoti ir labai gailiai sušuko:
– Mama, mamyte! Kodėl man niekas nepadeda! Aš nenoriu mirti! Padėkit! Padėkit!!!
Karlas medžio viršūnėje irgi verkė, bet tylėjo.
Kurį laiką nebuvo girdėti jokių balsų, ir vyras ėmė manyti, kad drugys paliko jį ramybėje. Galiausiai po egle prakalbo jaujininkas:
– Dabar jau lįsk iš slėptuvės, liga tikriausiai jau išėjo.
– Dėkui Dievui! – Karlas atsiduso ir koja paieškojo, kaip nulipti.
Kitą akimirką jį užklupo toks drugio priepuolis, kad vos nenubloškė nuo medžio. Karlas labai vargo, kad neišsitėkštų, ir lėtų lėčiausiai lipo žemyn, kankinamas karščio ir aimanuodamas iš skausmo. Iki pat apačios nebepajėgė nulipti, atgniaužė rankas ir nubrazdėjo žemyn nuo eglės į pliurzą. Ten liko gulėti inkšdamas ir tirtėdamas.
Jaujininkas išbėgo iš trobos ir padėjo nelaimėliui parsigauti vidun, į lovą, pasiūlė karšto pieno, maigė ligoniui sąnarius ir apklojo jį antklode. Karlui nuo drugio priepuolio barškėjo dantys, jis tesugebėjo paklausti:
– Kodėl pasakei, kad išėjo?
– Ar aš? – nusistebėjo jaujininkas. – Ničnieko tau nesakiau, visą tą laiką sėdėjau viduj prie krosnies ir traukiau pypkę, paskui net šiek tiek nusnūdau.
– Aiškiai girdėjau, kaip atėjai po medžiu ir pasakei, kad liga jau išėjo.
– Taigi ten tikrai buvo pati liga, – nusprendė jaujininkas. – Juk ji gali kalbėti bet kokiu balsu. Kaip nors perkęsk šitą priepuolį, tada pamėginsim surasti kitą vaistą.
– Nebesitikiu išgyventi, – sudejavo Šunų Karlas. – Į šukes mane šįkart sudaužys, tiesiog į šukes! Turėsit kibiru mane į karstą pilti, taip smulkiai mane dabar sumals!
– Imk burnelę degtinės, ji pagerins jausmą viduj.
– Aš negeriu! – sušvokštė Šunų Karlas jau užvirtusiomis akimis. – Niekad nesu gėręs. Esu tikintis žmogus, gerti degtinę nuodėmė!
Jaujininkas pats sau ėmė švilpauti.
– Čia ir matom išeitį! – džiugiai pareiškė. – Drugys negali pakęsti degtinės smarvės. Dėl to taip tave ir kamuoja, kad kvepi kaip kūdikis, drugiui tiesiog malonu imti tave glėbin ir kankinti. Turi pradėti gerti, kiekvieną dieną išlenkti po gerą butelį, ir nepamiršk mano žodžių – drugys tave paleis!
– Nenoriu būti girtuoklis! – Karlas lovoje suvaitojo.
– Turi būti! – atsakė jaujininkas. – Rinkis pats – arba drugys arba degtinė. Trečios išeities nėra!
Ligonį purtė siaubingas šaltkrėčio priepuolis, dantys jam daužėsi burnoje kaip kareiviai fronte.
– Duok butelį! – sucypė jis, griebė degtinę, dideliais gurkšniais išgėrė pusę butelio ir užsikosėjo raudonomis išsprogusiomis akimis, surauktu veidu. Nepratę prie stipresnių gėralų jo viduriai pasipriešino. Karlas atsikrenkštė ir apsivėmė tiesiog lovoje.
– Čia nieko tokio, net geriau – daugiau girtuoklio smarvės! – paaiškino jaujininkas. – Gerk dar! Iki dugno!
Karlas išsiviepė, net kriuktelėjo iš pasišlykštėjimo ir ištuštino butelį. Tuomet sukrito ant pagalvių ir įsispoksojo į lubas.
– Viskas sukasi, – mieguistai ištarė. – Ratu, ratu, ratu... Lyg uodai... šoktų.
Vyras atsiraugėjo, jam iš burnos išsiveržė smarki degtinės smarvė. O tada pasigirdo pasibjaurėjimo pilnas plonas moteriškas balselis:
– Fui, koks siaubingas dvokas! Gryna degtinė! Tiesiog pykina!
Karlas gulėjo lovoje aukštielninkas ir šnopavo. Jaujininkas suspaudė jam ranką.
– Na ir kaip?
– Nieko, – sušnabždėjo Karlas. – Pasidavė! Žinai, pasidavė!
– Tu nežmoniškai dvoki degtine, dėl to. – paaiškino jaujininkas. – Ligos yra labai jautrios ir įnoringos, jos nepakenčia smarvės. Pats žinai, kad kiaulių drugys niekad nekankina! Smarvė atbaido!
– Dėkui Dievui! – Karlas atsiduso. – Tu išmintingas vyras, Sanderi. Janai! Prakeiktas tarne, kur tu!
Tarnas Janas buvo kaip tik iš šalčio atsibudęs karvės glėby ir šokaliojo aplink trobą, kad sušiltų. Išgirdęs šeimininko riksmą įkišo galvą vidun.
– Mesk visus darbus kaip yra! – paliepė jam Karlas. – Šuoliuok į smuklę degtinės! Atnešk dešimt butelių!
– Ar ką nors švęsim! – tarnas nudžiugo.
– Jokių šventimų! Atnešk degtinės ir atgal prie darbo, tu tinginio panti! Degtinė man! Aš susidorojau su liga!
– Bent tiek gerai! – purkštelėjo nusivylęs tarnas. – Dabar ir tu galėsi retkarčiais prie darbo ranką pridėti, nebereikės man vienam viso pasaulio vargo vargti!
– Užčiaupk žabtus ir bėgte dengtinės pirkti! – suriko Šunų Karlas ir paleido į tarną tuščią butelį. Janas paskutinę akimirką spėjo jo išvengti, kitaip būtų apsipylęs kraujais.
– Velnias, kaip man nesiseka! – nusikeikė jis lauke ir košiamas vis žvarbesnio vėjo nupėdino smuklės link. – Anksčiau šeimininkas buvo luošys, o dabar bus ir girtuoklis. Ot velnias su visais velniukais!
– Ko reikia? – iš už krūmo paklausė juodas vyras bjauru veidu ir išsiviepė. Janas tesugebėjo suaimanuoti, visus šventus žodžius ir kitas gudrybes, saugančias nuo nelabojo, regis, kažkas buvo šluote iššlavęs iš galvos. Bjaurusis vyras jau tiesė rankas Janui prie gerklės, bet staiga tolumoje pasigirdo vilkų kaukimas. Baisūną tarsi žaibas trenkė, jis šoko šalin nuo Jano ir pabėgo į mišką.
Janas mosikuodamas rankomis ir garsiai rėkdamas nurūko smuklės link. Tą naktį grįžti iš ten namo jau nebedrįso. Prisiliuobė ir gulėjo tvarte kartu su smuklininko šunimi, kuris užuodė tarnui į sermėgą įsigėrusį karvės kvapą ir laižė jį kaip kokį didelį mėsingą sriubos kaulą.
