Sakytum, migracijos genas perduodamas iš kartos į kartą ir keliaujama ne tik ten, kur galima gerai uždirbti, bet ir kur šilta. Šiluma ir laisvė Pakštui, puoselėjusiam svajonę išsaugoti Lietuvos „neprigulmingumą“ „pasisėjus“ juodajam Afrikos žemyne, buvo aktualiausi. Kaip ir jūra, Vakarai, į kuriuos atsigręžti jis nuolat kvietė, nes tik turėdama stiprų laivyną ir tapusi jūrine valstybe (sostinę ne pro šalį perkelti iš Vilniaus į Klaipėdą), Lietuva nepriklausys nuo grėsmingo kaimyno iš Rytų, o lietuviai pagaliau atvers nežinomo svieto horizontus.

Dramaturgas Marius Ivaškevičius, ne tik pjesių, prozos kūrinių autorius (kiek triukšmo neseniai buvo sukėlusi jo knyga „Žali“!), bet ir režisierius (Oskaro Koršunovo teatre sėkmingai rodomas jo spektaklis „Malyš“), naujausio savo teatrinio veikalo „Madagaskaras“ herojumi kaip tik ir pasirenka Pakštą. Tiesa, kuria meninį, o ne dokumentinį-biografinį tekstą ir legendinę asmenybę pavadina Kazimiero Pokšto vardu. Kadangi jau Pokštas, tai jam ir kitiems jo laiko lietuviams (o jų čia, istoriškai ir kultūriškai identifikuojamų, ne vienas) sukuria tokius dialogus ir kalbą, kuri tiesiog žaižaruoja šiandien jau nevartotinais išsireiškimais. Palyginti su jais mūsų norminė kalba atrodo kaip po genocido. Išsiliedama tai į aukštąją poeziją, tai „krisdama“ iki elito slengo, lietuvininkų šneka sukelia tokius juoko pliūpsnius ir tokį susimąstymą, kad net kiek lyriškesnėms režisūrinėms užuominoms nesiseka su jais konkuruoti.

Spektaklį pagal „Madagaskarą“ šįkart savo Vilniaus valstybiniame mažajame teatre režisavo Rimas Tuminas; vaidina jame Tumino mokiniai, Muzikos akademijos absolventai. Jaunųjų darbai dabar sudaro bene svarbiausią Mažojo teatro repertuaro dalį, o Tumino vien su jaunomis aktorėmis statytos Biljanos Srbljanović „Šeimyninės istorijos“ jau turi savo gerbėjų būrį. Kaip, beje, ir visas tuminiečių kursas.

Oficiali „Madagaskaro“, pradėto repetuoti dar praėjusį pavasarį ir skaityto Naujosios dramos akcijoje, premjera įvyko sausio 30 d. ir tą vakarą remontuojamos teatro patalpos Gedimino 22 vos sutalpino žiūrovus. Sale paverstas teatro fojė duso nuo juoko, prožektorių karščio ir, žinoma, nuo aistringos jaunųjų vaidybos. Tiesa, kol kas vaidinama tik pirmoji spektaklio dalis - dramaturgas rašo antrąją, kurią teatras parodys šįmetėje Naujosios dramos akcijoje, o visu spektakliu kitąmet iškilmingai atšvęs įkurtuves.

Kol kas aplink didelį apvalų stalą vyksta neįtikėtini dalykai: gimsta ir tuoj pat, nustebindamas Tėvą (aktorius Arvydas Dapšys) ir Motiną (aktorė Eglė Gabrėnaitė), iš lopšio išvirsta putlutis Kazimieras Pokštas (aktorius Ramūnas Cicėnas). Dar neišaugęs iš savo kūdikiškos kepuraitės, jau skelbia savo genialius pramatymus, ką reikia daryti su ariamais jaučiais ir žeme, o čia pat išsistudijavęs ne vieną knygą, tiesia ranką į jūrą, kviesdamas paskui save vis dar istorinėje kūdikystėje užsilikusius tautiečius. Užmačiusios vandens milžiniškumą, jūron kepurnėjasi dvi jaunutės lietuvaitės Salė (aktorė Gintarė Latvėnaitė) ir Milė (aktorė Valda Bičkutė), o patyrusios geismingus kūno šauksmus ir sueiliavusios posmus, vyksta Francijon, Paryžiun. Čia Salę moteriškų žaidimų bando mokyti kitalyčius atstūmusi Helė (aktorė Vaida Būtytė), o Kazimieras pasiprašo audiencijos pas tautos ambasadorių Oskarą (aktorius Mantas Vaitiekūnas). Moterys išsiskiria, bet užtat vyrai, viens kitam išsipasakoję savo „televizijas“ apie lietuvybės grėsmes ir išsaugojimą, atsiduoda „madagaskariškam“ šokiui.

Režisierius ir aktoriai kuria smagius etiudus ir lipdo juos į vieną linksmą pasakojimą. Žiūrovų kelionė į Madagaskarą tampa reali tiek, kiek realios Oskarą „apšvitinusios“ „televizijos“: lietuviai pražudę Atlantidą, mėnulis užsivoš ant Rusijos, mėnulio krateriai tik ir laukia būti apsėti lietuviškais rugiais. Ir utopiška tiek, kiek utopiški Kazimiero pramatymai: lietuvio skrandžiui nesvetimi egzotiški vaisiai, lietuvės moterys pajėgios gimdyti bet kiek ir bet kur, juodasis žemynas tik ir laukia baltųjų patriotų.

Mintis visų šių pokštų turbūt paprasta - nors ir nenuvyko kadais lietuviai į Madagaskarą, tai čia savo svajonių šalį ir sukūrė. O spektaklis geras todėl, kad jį statė Tuminas, ir blogas, - kad ne iki galo pastatė. Kai salė bus suremontuota, gal ir pastatys. Tada jau tikrai niekur nereikės važiuoti.

Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją