„Mes nebuvome įpratusios kalbėti atvirai, bet karantino metu nebuvo galima išvykti, negalėjome fiziškai susitikti, dėl to pasiūliau nuotolinį pokalbį. Kadangi jis buvo įrašytas, tą patį konkretų, originalų video pokalbį nusprendėme panaudoti spektaklyje „Ledynai“. Tai viena jautriausių, gražiausių spektaklio dalių, kuri sujungė visus dramaturginius taškus. Tai buvo įdomi dokumentinio žanro prieiga operoje“, – sakė K. Gudmonaitė, kurios režisuota adaptacija „Ledynai: koncertas mamos ir dukros pokalbiui“ įvyks jau rugpjūčio 23 d., viename Karoliniškių mikrorajono kiemų.
Šiuolaikinės operos „Liustikud“ („Ledynai“) premjera įvyko prieš trejetą metų, Estijos teatre „Vaba Lava“, Mariaus Ivaškevičiaus kuruojamoje programoje „Lūžio žmonės“. Šiuolaikinę operą-dramą sukūrė jaunosios kartos menininkai: K. Gudmonaitė, dramaturgė Teklė Kavtaradzė, scenografė Barbora Šulniūtė, kompozitorius Dominykas Digimas.
Ieško prarastų ryšių
Kas galėjo nulemti tai, kad kažkuriame etape patys artimiausi žmonės – mama su dukterimi – buvo viena su kita neatviros, tarsi susikūrusios kitus gyvenimus, bet kažkuria prasme – taip ir nesusitiko?
Šį klausimą iškėlusi režisierė K. Gudmonaitė įsitikinusi, kad to priežastis ryški ir aiški – tai nesusikalbėjimo tarp kartų pasekmė. Keliant egzistencinius klausimus, žvelgiant ir lyginant save su savo tėvų karta, anot K. Gudmonaitės, ateina suvokimas, kad pasaulį visi matome skirtingai.
„Kuo mes skiriamės vieni nuo kitų, ar tie skirtumai – egzistenciniai?“, – būtent šie pamąstymai, anot režisierės, ją privertė giliau patyrinėti bei kurti spektaklį šia tema.
Aplink ką sukasi šis pokalbis, ką jis padėjo suprasti? „Pagrindinė ašis – mūsų su mama santykis. Iš ko kyla tam tikros mūsų santykio problemos, atstumas. Iš esmės, apie tai kalbame. Be abejo, santykius paveikė tai, kad mama augo Sovietų Sąjungoje, jos tėvai – taip pat. Ta nekalbėjimo tradicija, kuria buvo persmelktas visas visuomenės gyvenimas – tai irgi turėjo įtakos, tai irgi apžvelgiame šitame pokalbyje. Per kartų – senelių, mano mamos ir mano – ryšį įvyksta paieška, kaip mums vėl susipažinti, vėl susijungti, vėl susitikti“, – kalbėjo K. Gudmonaitė.
Traumos apmąstymas – vienas gijimo būdų
Ši problema, kilusi iš sovietmečio, anot K. Gudmonaitės, gaji mūsų visuomenėje. „Vengimas kalbėti apie trauminę patirtį, pasirinkimas jos neapmąstyti – didina traumą. Turėjome dviprasmiškus herojus, kurie, viena vertus, buvo dideli Lietuvos herojai, kita vertus, – kolaboravo; turime daug pustonių ir niuansų visuomenėje, kurių pasirenkame nematyti, vertinti per juodą ir baltą. Pasižiūrėjimas į traumą, to apmąstymas ir būtų gijimas. Tai buvo įvairus laikotarpis, persipynęs, sudėtingas, manyčiau, kad nereikėtų to ištrinti. Ypač, kai paskutiniuosius ketverius metus po #metoo judėjimo gaji Atšaukimo kultūra (cancel culture). Man įdomu apmąstyti tai, kaip mes esame linkę nubraukti, vietoj to, kad pamatytume puses“, – sakė režisierė.
Nesusikalbėjimas – amžinas klausimas
Kalbant apie kartas – konfliktas tarsi užkoduodas. Su tuo sutiko ir K. Gudmonaitė, cituodama garsųjį Herodotą, gimusį penktame amžiuje prieš Kristų, kuris yra pasakęs, kad nėra ateities, jeigu ji priklausys nuo nūdienos jaunimo.
Mums visiems, K. Gudmonaitė tęsė, reikia naujų, ir vis iš naujo atsirandančių gyvenimo GPS koordinačių, kurios parodytų, kur judėti: „Tai yra procesas ir kelionė, priimti tą neužtikrintumą, tarpinę būseną, kurioje taip nepatogu išbūti – tai didžiulė pamoka! Viskas kinta, nežinome koordinačių, todėl kartais tikrai esame pasimetę šitoje gyvenimo koordinačių sistemoje.“
Santykis su jausmais – pakitęs
Pirmoji Nepriklausybės karta analizuojama ne ką mažiau, nei gimusieji sovietmečiu, bet pagrindinį skiriamąjį bruožą, ko gero, vis tiek gan sudėtinga užčiuopti?
„Manau, kad visi esame skirtingi. Nebūčiau linkusi generalizuoti mūsų tėvų – sovietmečio kartos, nes ten pat yra įvairių asmenybių. Bet, ką galiu pastebėti apie mūsų kartą – santykis su atvirumu, su jausmais – kitoks, ir pakitęs. Mes bent jau pradedame kelti tą klausimą, pradedame mėginti kalbėtis, adresuoti kažkokius klausimus ir problemas. Kartais mūsų kartos bandymai būti atviriems socialinėje erdvėje išvirsta į ekshibicionistinį atvirumą... Manau, kad tai taip pat kyla iš nekalbėjimo, uždarumo traumos. Visgi vienas skiriamųjų bruožų – rimčiau žiūrime į psichinę sveikatą, priskiriame didesnę reikšmę jausmams“, – svarstė pašnekovė.
Tačiau K. Gudmonaitė į atsivėrimus tarp kartų žvelgia jautriai: kartais negalime atvirai kalbėtis, eiti į pokalbį dėl gyvenime patirtų traumų. Tačiau, jei tai pavyksta, K. Gudmonaitė neabejoja, – tai vertinga ir prasminga. „Palinkėčiau pamatyti, kur esame, kiek galime kalbėtis, kiek negalime – šis taškas turbūt pats svarbiausias“, – sakė ji.
Ten, kur augo ir žaidė
K. Gudmonaitė atvira – tai jai yra labai svarbi vieta. „Tai mano paauglystės rajonas, ta vieta, kurioje aš augau. Būtent tas kiemas, kuriame vyks koncertas mamos ir dukros pokalbiui, yra tas, kuriame sėdėdavau, žaisdavau, ten vis dar gyvena mano tėvai. <...> Iš esmės, „Ledynai“ grįžta į savo įsčias, ten, kur ir prasidėjo. Apskritai, labai svarbu kultūrą skleisti po miegamuosius rajonus. Manyčiau, kad tokia ir misija galėtų būti ir šito koncerto, tapusio renginių ciklo viešose erdvėse „Walls Have Ears“ dalimi, kurį organizuoja Laura Švedaitė. Reikia kultūrą decentralizuoti, atnešti ją į miegamuosius rajonus. Tai įdomi kultūrinė terpė, galima būtų pakviesti daugiau miesto gyventojų prisijungti pamatyti menų. Džiugu, kad Karoliniškėse gali įvykti tokio pobūdžio renginys“, – kalbėjo režisierė.
Adaptacijos „Ledynai: koncertas mamos ir dukros pokalbiui“ atlikėjai: šiuolaikinės muzikos ansamblis „Synaesthesis“ (Vytenis Gurstis – fleitos, Artūras Kažimėkas – klarnetai, Monika Kiknadzė – altas, Arnas Kmieliauskas – violončelė). Kūrėjai: režisierė K. Gudmonaitė, kompozitorius D. Digimas, videomenininkas Kristijonas Dirsė.
