„Aktyviausi jo nušalinimo veikėjai nusprendė sušaukti partijos Centro komiteto posėdį ir per jį priversti atsistatydinti N. Chruščiovą. Kuo jį kaltino? Pirmiausia tuo, kad pernelyg susižavėjo kukurūzais ir taip sužlugdė žemės ūkį.
Be to, jis esą nepagrįstai paskelbė komunizmo sukūrimo per 20 m. programą: visi suprato, kad to nebus ir būti negali. O ir tarptautinė jo politika atvedė vos ne prie atominio karo, kai Sovietų Sąjunga dislokavo savo raketas Kuboje ir t. t. Beje, prie kaltinimų buvo minimas ir faktas, kad N. Chruščiovas, nuvykęs į Suomiją, drauge su Suomijos ministru pirmininku maudėsi nuogas saunoje, o tai Sovietų Sąjungos lyderiui nedera“, – „Žinių radijui“ pasakojo A. Jakubčionis.
Istorikas teigia, kad N. Chruščiovas iš savo pirmtakų, o ir po jo atėjusių kompartijos sekretorių buvo bene ryškiausia asmenybė: „Ekscentriškiausias buvo iš visų: mėgo kalbėti, galėjo rėžti kalbas be jokio popieriuko po 2–3 val. Be to, jis buvo tas lyderis, kuris pradėjo važinėti į kitas pasaulio šalis su oficialiais vizitais. Išvykdamas į Jungtines Valstijas, jis drauge pasiėmė ir žmoną. To sovietinėje valdžioje iki N. Chruščiovo nebuvo, o po jo tik Michailas Gorbačiovas išdrįso taip pasielgti“.
Nemalonumai dėl Trakų
Beje, kaip sakė A. Jakubčionis, apie Lietuvą N. Chruščiovas buvo nekokios nuomonės: „Antanas Sniečkus boikotavo N. Chruščiovo nurodymą sėti kukurūzus. Ir kada Lietuvos žemės ūkio mokslininkai Sovietų Sąjungos lyderiui parašė laišką, kuriame išreiškė protestą prieš kukurūzus, Lietuva buvo paskutiniais žodžiais išdėta.
A. Sniečkui taip pat kliuvo: kaip galima nesuprasti „laukų karalienės“ (taip buvo vadinama ši kultūra) reikšmės žemės ūkiui. Be to, Lietuvai kliuvo ir už Trakų pilies restauravimą. Šiuo atveju klasikinė N. Chruščiovo mintis buvo tokia: sovietinė Lietuva ir jos veikėjai restauruoja pilį, kuria nesirūpino net feodalai, nes, jeigu jie būtų rūpinęsi, pilis nebūtų sugriuvusi“.
3 m. trukęs posėdis
1962 m. spalio 11 d. popiežius Jonas XXIII Romos Šv. Petro bazilikoje pradėjo Visuotinio Vatikano II susirinkimo darbą. Tai buvo bene svarbiausias 20 a. įvykis Bažnyčios gyvenime. Istorikas Egidijus Jaseliūnas sako, kad tokie susirinkimai, kai svarbiausių tikėjimo, doros ir drausmės klausimų aptarti susirenka popiežius, vyskupai ir kiti Bažnyčios hierarchai iš viso pasaulio, vyksta jau nuo 4 a.: „Pirmąkart katalikai posėdžiavo Nikėjoje, o Vatikano II susirinkimas buvo dvidešimtas pirmas per visą Bažnyčios istoriją. Nuo I iki II Vatikano susirinkimų buvo praėję 92 m. Pastarasis susirinkimas užtruko 3 m., o į jį susirinko beveik 3 tūkst. Bažnyčios hierarchų iš viso pasaulio.
Jie sprendė įvairiausius klausimus, tačiau bene svarbiausias jų – Bažnyčios atsinaujinimas. Pirmą kartą buvo aptartas žiniasklaidos vaidmuo Bažnyčios gyvenime: suvokta, kad, tapdama vis galingesnė, ji gali būti panaudota kaip priemonė tikėjimui skleisti. Taip pat buvo kalbama apie pačių tikinčiųjų vaidmenį Bažnyčioje: šio susirinkimo nutarimuose skelbiama, kad pasauliečiai nėra tik „ganomosios avelės“, nėra ta pasyvioji Bažnyčios dalis, kurią veda ir kuriai vadovauja kunigai, – tikintieji taip pat turi prisiimti atsakomybę už Bažnyčią“.
Beje, dar tebevykstant Visuotiniam Vatikano II susirinkimui, mirė popiežius Jonas XXIII, kuris ir sušaukė posėdžiautojus, tad susirinkimą baigė naujai išrinktas popiežius Paulius VI.
F. Nietzsche – muzikantas
1844 m. spalio 15 d. gimė filosofas Friedrichas Nietzsche. Savo autobiografijoje vokietis tikina, kad jo protėviai buvo lenkų dvarininkai, vėliau kaip protestantai persikėlę į Vokietiją. Būsimasis filosofas buvo nedrąsus, jautrus ir silpnos sveikatos – visą gyvenimą jį kamavo migrena ir progresuojanti akių liga. Jau nuo pat vaikystės F. Nietzsche išsiskyrė savo neeiliniais literatūriniais gabumais.
Be to, grojo fortepijonu ir netgi pats kūrė muziką. Būdamas keturiolikos, jis rašė: „Dievas mums davė muziką tam, kad būtume kilnesni. Muzika talpina savyje daugelį ypatybių: ji gali kilstelėti mus aukštyn, gali būti kaprizinga; gali mus pradžiuginti, suteikti malonumą; ji savo švelnia, melancholiška melodija gali pralaužti net ir kiečiausią charakterį. Tačiau svarbiausias muzikos tikslas, be abejo, yra padėti mūsų mintims kilti aukštyn, taigi, ji verčia mus tobulėti“. Sulaukęs 26 m., F. Nietzsche jau turėjo klasikinės filologijos daktaro laipsnį ir dėstė universitete. Kilus Vokietijos–Prancūzijos karui, jis tarnavo savanoriu, o po karo grįžo labai pablogėjusios sveikatos, ėmė ryškėti psichinės ligos simptomai. Paskutinius savo gyvenimo metus filosofas praleido psichiatrijos ligoninėse.
H. Balzacas Utenoje
Spalio 9 d. minima Pašto diena. Būtent tą dieną 1874 m. buvo įkurta Pasaulinė pašto sąjunga. Lietuvos pašto įkūrimo data laikoma 1918 m. lapkričio 16 d., tačiau pati istorija prasidėjo gerokai anksčiau: dar 1562 m. Žygimantas Augustas pavedė organizuoti reguliarų pašto vežimo maršrutą Vilnius–Krokuva ir Krokuva–Venecija.
Manoma, kad 17 a. pirmasis pašto kelias Lietuvoje ėjo Baltijos jūros pakraščiu iš Prūsijos per Kuršių neriją į Rygą. 19 a. pirmojoje pusėje per Lietuvą ėjo keli pašto keliai. Svarbiausias jų – Peterburgo–Varšuvos. Jis ėjo per Daugpilį, Zarasus, Uteną, Kauną.
Šalia pašto kelių buvo statomi pašto arklių stočių pastatai. Juose buvo ratinės, arklidės, vežikų kambariai, karčemos, taip pat poilsio kambariai laukiantiems karietų ir pravažiuojantiems keleiviams. O jų būta garsių, pavyzdžiui, 1836 m. per kelio atidarymą caras Nikolajus I su sūnumi Aleksandru buvo užsukęs į Utenos pašto stotį. Ten pat 1843 m. arklius keitė garsus prancūzų rašytojas Honore de Balzacas, lankydamas Sankt Peterburge lenkų aristokratę, kurią vėliau ir vedė. 1858 m. rudenį iš Utenos pašto stoties į Peterburgą diližanu išvyko Antanas Baranauskas, o 1893 m. spalio 15 d. pro Uteną į Italiją važiavo rusų dailininkas Ilja Repinas.
Lietuvių dadaistas
1900 m. spalio 9 d. Rygoje gimė prieškario lietuvių poetas dadaistas Pranas Morkūnas. Savo kūryboje jis nevartojo didžiųjų raidžių. Vis dėlto ne vien dėl to jis nusipelno vieno originaliausių lietuvių literatų vardo. Literatūrologas Leonas Gudaitis, pagal išlikusius juodraštinius kūrinių variantus atkūręs ir išleidęs vienintelio lietuvių dadaisto imažinisto eilėraščius, teigia, kad „P. Morkūno kūryba užpildė lietuvių avangardistinės literatūros puslapį tarp futurizmo ir aktyvizmo. Nušviesdami retesnes avangardizmo kryptis, mūsų literatūros tyrinėtojai neišsiverčia be užsienio spaudos pavyzdžių, kai tuo tarpu gerai apsidairius jų galima aptikti ir čia pat“.
P. Morkūnas, tik baigęs mokyklą, išėjo tarnauti į Lietuvos kariuomenę. Grįžęs vertėsi įvairiomis smulkiomis tarnybomis, įstojo studijuoti lituanistikos ir pasijuto nusivylęs... nepriklausomybės idealais. Todėl ėmė ieškoti ryšių su kairiosiomis jėgomis. Kartu su trečiafrontininkais P. Morkūnas skleidė komunistines idėjas, net atsėdėjo keletą mėnesių kalėjime už veiklą socialdemokratinėje jaunimo sporto draugijoje. Poetas žuvo 1941 m. gruodį fronte prie Maskvos.
Paryžietiškas žvirbliukas
1963 m. spalio 11 d. mirė žymi prancūzų dainininkė ir kabareto žvaigždė Edith Piaf. E. Gassion – tokia tikroji dainininkės pavardė – gimė be galo vargingoje šeimoje, tad jau penkiolikmetė pradėjo uždarbiauti dainuodama gatvėje. Pažintis su vieno iš populiariausių Paryžiaus kabaretų direktoriumi apvertė gyvenimą aukštyn kojomis: ji pradėjo dainuoti kavinėje Eliziejaus laukuose ir gavo Piaf pavardę, kuri paryžiečių žargonu reiškia žvirbliukas. Mažutė, liesa ir trapi Edith nebuvo graži, tačiau traukė vyrus.
Ji dažnai įsimylėdavo scenos partnerius, o įsimylėjusi kankindavosi ir pavyduliaudavo, netgi terorizuodavo savo mylimuosius. Be to, mėgo juos rengti pagal savo skonį – jai patiko ryškios, rėkiančios spalvos, ypač žydra. E. Piaf teigė, kad netiki santuoka, tačiau buvo ištekėjusi du kartus. Pirmasis vyras buvo taip pat dainininkas; antrąkart E. Piaf ištekėjo 47 m., o jos išrinktasis buvo 26 m. kirpėjas. Gyventi dainininkei buvo likę tik šiek tiek daugiau nei metai.
Kerštas už eiles
1993 m. spalio 11 d. Osle buvo sužeistas norvegų leidėjas Williamas Nygaardas, kurio kompanija išvertė britų rašytojo Salmano Rushdie „Šėtoniškąsias eiles“. Konfliktas įsiliepsnojo dar 1989 m., Didžiojoje Britanijoje pasirodžius minėtai knygai. Musulmonai radikalai nusprendė, kad kūrinyje išjuokiamas islamas ir aprašoma neegzistuojanti šalis, labai primenanti Iraną. Už tai Irano dvasinis lyderis paskelbė rašytojui fatvą – mirties nuosprendį, pagal kurį kiekvieno tikro musulmono garbės reikalas yra nužudyti religiją įžeidusį žmogų.
Rašytojas, nesitikėjęs tokio puolimo, viešai atsiprašė visų musulmonų, tačiau tai tik dar labiau suerzino fanatikus. Anglijoje buvo sprogdinami romaną pardavinėję knygynai; savo namuose žiauriai nužudytas „Šėtoniškųjų eilių“ vertėjas į japonų kalbą. Netgi kai kurios lėktuvų kompanijos, suprasdamos, kad rašytojas gali būti bet kada užpultas, fatvos galiojimo laikotarpiu atsisakė skraidinti rašytoją ir jo šeimos narius. Didžioji Britanija savo piliečiui S. Rushdie apsaugoti skyrė 8 mlrd. svarų sterlingų.
Kas kelias dienas rašytojas su šeima persikraustydavo iš vieno buto į kitą. Pasikeitus Irano valdžiai, fatva buvo atšaukta, o rašytojas paskelbtas pamišėliu. Pagal musulmonų įstatymus bepročių žudyti negalima.
Vienu sakiniu
1993 m. spalio 12 d. Vilniuje, šalia savo namų, trimis šūviais į galvą nužudytas laikraščio „Respublika“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas Vitas Lingys.
1912 m. spalio 14 d. šauta į JAV prezidentą Theodore’ą Rooseveltą. Jo gyvybę išgelbėjo storas paltas ir į viršutinę kišenę sukimšti rankraščiai.
1860 m. spalio 13 d. JAV padaryta pirmoji nuotrauka iš oro. Iš 1,2 tūkst. pėdų aukštyje pakibusio oro baliono padaryta nuotrauka vadinosi „Bostonas, kokį jį mato ereliai ir laukinės žąsys“. 1850 m. spalio 9 d. gimė pirmojo lietuvių literatūroje istorinio romano „Algimantas“ autorius Vincas Pietaris.
2001 m. spalio 14 d. eidamas 80 m. mirė monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas.
1988 m. spalio 14 d. Egipto rašytojas Naguibas Mahfouzas, kritikų lyginamas su Charlesu Dickensu, Emile’iu Zola ir Fiodoru Dostojevskiu, tapo pirmuoju arabiškai rašančiu autoriumi, kuriam paskirta Nobelio literatūros premija.
1999 m. spalio 12 d. JT paskelbė, kad pasaulyje gimė šešiamilijardasis gyventojas. Jo gimimo vieta simboliškai buvo pasirinktas Sarajevas.
2003 m. spalio 15 d. Kinija po Rusijos ir JAV tapo trečiąja pasaulio šalimi, išsiuntusia savo pilietį į kosmosą.
1810 m. spalio 12 d. Bavarijos kronprincas Liudvikas vedė Saksonijos ir Hildburghauzeno princesę Teresę. Būtent jų vestuvės davė pradžią dabar visame pasaulyje žinomai Miuncheno alaus šventei „Oktoberfest“.
„Laiko vinys“ – penktadieniais 10.10 val. (kart. 19.10 val., šeštadienį 16.05 val., sekmadienį 10.05 val.).
