– Taigi – nesutinkate, kad tik tarptautinėje scenoje dainininkas šio to vertas?
– Tikiu, kad kiekvienam duota vieta po Saule. O man labai pasisekė, kad mano vieta – čia, Lietuvoje, kad čia galiu dirbti, uždirbti ir gyventi. Užderėjo labai daug naujų darbų – ateinanti vasara atsineša gausybę švenčių, festivalių. Į juos važiuoju ne vienas: pasiimu žmoną, dukrą, kuriai netrukus bus vieneri, ir visa šeima keliaujame per gražiausias Lietuvos vietas. Bistrampolio dvaras – viena pirmųjų, jame vyksta festivalis, užsitarnavęs savo auditoriją, dalis jos jau tryliktus metus iš eilės jo laukia ir ten važiuoja. Pamatysite, kiek ten sekmadienį bus žmonių!
– Ar galime sakyti, kad tarptautinės karjeros etapas jums pasibaigė?
– Ne – tiesiog dabar stengiuosi atsirinkti, kad išvažiavimas truktų ne ilgiau kaip mėnesį. Paskutiniu metu į gastroles važiuoju maždaug kartą per du mėnesius. Kai gavau pasiūlymą iš Berlyno „Komische Opera“, diktuojančios pasaulines muzikinio teatro madas, dvejų metų kontraktui, teko rimtai pasvarstyti. Bet galų gale neradau savy jėgų tokiam laikui palikti Lietuvą. Nesiryžau iškeisti gyvenimo paprastame, nors vis dar remontuojamame name, gamtos apsuptyje, į kokį nors butą Berlyno centre, dulkėse ir miesto triukšme. Negalėčiau savo šeimai pasiūlyti tokio gyvenimo. Noriu, kad mano vaikas galėtų nusiskinti tikrą gėlę, iš tiesų išsimurzinti žaisdama savo kieme, liesti tikrą žemę ar girdėti paukščius.
– Tačiau anksčiau buvote, galima sakyti, pagarsėjęs dalyvavimu – ir prizais – tarptautiniuose konkursuose.
– Studijų metais tai buvo būdas užsidirbti. Žinoma, jis buvo įmanomas ne be rėmėjų pagalbos, ir jiems esu labai dėkingas. Puikiai atsimenu, kai laimėjau tarptautinį Adam Didur operos dainininkų konkursą Lenkijoje. Prizas tuo metu siekė 22 tūkst. zlotų, o zlotas buvo vertas beveik lito. Tai man buvo didelė paspirtis.
O dabar turiu savo tarptautinę agentūrą Danijoje, agentas man organizuoja perklausas, gaunu vaidmenų užsienyje ir atsirenku, kas man tinka. Štai pernai dalyvavau 11-oje pasirodymų Švedijoje, šią liepą pusei mėnesio važiuosiu į Liublijaną, laukia ir daugiau išvažiavimų.
– Lietuvoje labai daug koncertuojate. Kaip pats vertinate operą ir klasikinę muziką? Ar šis žanras čia dar turi savo klausytoją?
– Ir pats ne kartą užduodavau sau klausimą: kada baigsis, išsivadės jo populiarumas? Ir, tiesą sakant, kol kas operinė ir klasikinė muzika tik populiarėja. Pavyzdžiui, miestų šventės niekada anksčiau neįsileisdavo akademinių žanrų, o dabar kviečia ir į jas. Tai įrodymas, kad ši muzikos kryptis susirado masinį klausytoją.
Susidomėjimas opera tik didėja. Pamenu, pirmą kartą tuo įsitikinau Bistrampolyje prieš kelis metus. Dvaro koncertų salėje telpa apie 400 žmonių, visi bilietai buvo išpirkti, bet dar kokie 500 žmonių atvažiavo tikėdamiesi gauti bilietą vietoje. Tuomet išėjau prieš tą minią ir sakau: „Žiūrėkite, koks čia nuostabus parkas. Pasivaikščiokite po jį, pasišnekučiuokite, o mes po 1,5 valandos baigsime koncertą ir padarysime jums antrą“.
Juk žmonės miestuose, ypač vasarą, nebenori lįsti į šaltas kultūros namų sales, nori į gražias vietas gamtoje ir jose renkasi masiškai. Jeigu Burbiškio dvaras per tulpių žydėjimo šventę buvo perpildytas, o automobiliai stovėjo išrikiuoti dar per 15 kilometrų nuo dvaro – juk tai reiškia didžiulį susidomėjimą ir įsitraukimą.
Be to, su Ona Kolobovaite ir Egidijumi Bavikinu esame ne tik kolegos, bet ir puikūs draugai, todėl turime paruošę labai smagią, komišką programą – jos klausytojai jaučiasi gal net labiau teatre nei koncerte, klasikinės arijos įgyja naujų atspalvių ir žmonės puikiai praleidžia laiką.
– Tarptautinė agentūra, masiniai renginiai Lietuvoje... Atrodo, turite labai daug darbų. Kaip pavyksta suderinti juos ir šeimyninį gyvenimą, įsikūrimo rūpesčius?
– Na, stengiuosi išlaikyti pusiausvyrą. Aš niekada nemokėjau atsisakyti, kai prašo, o dabar tenka draugams, bičiuliams vis dažniau pasakyti – atleiskite, dovanokit, mylimieji, negaliu sudalyvauti ten, kur kviečiate, nes jaučiu, darosi blogai, kai per mažai matau dukros akis. Kaip ir sakiau, stengiuosi riboti gastrolių, važiuoti tik ten, kur pats pasirenku. Lietuvoje daug kur keliauju su šeima. Žinau, kad pinigų man reikia tiek, kiek reikia: kad turėtume ką pavalgyti, kuo apsirengti, na, dar mano darbe būtinas automobilis – ir tiek. Dar paskolos įmokai susimokėti – kaip ir visi lietuviai, turime būsto paskolą. O namą įsirenginėjame pamažu, po kambariuką, vis kokį kampą patvarkydami.
– Ar jau atšventėte įkurtuves ir tapote tikrais užmiesčio gyventojais?
– Vis dar gyvename tarp buto Kaune ir namo kaime, bet pastebėjau, kad kuo toliau, tuo labiau kaimas ima viršų. Ten auga ir daržiukas – neseniai jau valgėme salotas, pagamintas vien iš jame užaugintų daržovių. Tai gal jau ir reiškia, kad esame tikri kaimo gyventojai? Persikėlė ir katė, kuriai po dukros atėjimo teko susitaikyti su nauju statusu ir suprasti, kad dabar šeimoje pagrindinis žmogus – ne Liudas ir ne jo žmona Sigita, o mažoji Gintarė.
